„Mūsų visų prosenelis“ Vytautas Landsbergis šią savaitę švenčia jubiliejų. Ta proga publikuojame tekstą – Sergejaus Loznicos filmo „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ recenziją – kuriame aptariamas profesoriaus mitas ir palikimas. Tautos vienytojas, moralinis autoritetas, aštrus tiesos balsas – jis nėra nė vienas iš šių dalykų.
DŽLS padės spręsti ir pensininkų skurdo problemą. Kaip žinia, mėgstamiausia Lietuvos senolių laisvalaikio veikla – uogavimas ir grybavimas, tad DŽLS taps klestinčia sidabrinės ekonomikos zona ir šalies ekonominio vystymosi varikliu. Išklausę Ekonomikos ir inovacijų ministerijos organizuojamus verslumo kursus, šie sidabriniai startuoliai (olderpreneurs) savo surinktas ekologiškas gėrybes internetinėmis platformomis tieks ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos bei Taivano rinkoms. Augs ekonomika, trauksis išlaikytinių kultūra ir Sodros išlaidos.
„Kraštutinė dešinė išsigrynins pragyvenimo kaštų krizę“; „Ultrakonservatorė taps pirmąja premjere moterimi“; „Rinkimai: kodėl fašizmas Italijoje vis dar svarbus“. Taip pasaulio žiniasklaida reagavo į rugsėjo pabaigoje vykusius išankstinius visuotinius rinkimus Italijoje, kuriuos laimėjo Giorgios Meloni vadovaujami „Italijos broliai“ (Fratelli d’Italia, FdI).
Panašu, kad valdžios atstovų komunikacija skirta tik ištikimiausiems konservatorių rinkėjams, kurių ryšys su partija yra kaip kai kurių tikinčiųjų su Katalikų bažnyčia: kai kuriems tikintiesiems gera ir nekritikuotina ji lieka net ir po daugybinių pedofilijos skandalų. Sprogus šitam elektros tiekimo perlui, vyriausybės atstovai kaltino ne tik privatininkus ir su jais sutartis sudariusius gyventojus, bet ir prieš tai valdžioje buvusius politikus (ir tikrai ne be pagrindo!), kad pro jų rankose laikytus valdžios tinklus praslydo tokie nepatikimi ir nerimti rinkos žaidėjai kaip „Perlas“.
„Vesper“ siūlomas problemos įveikos būdas yra dalis pačios problemos. Aišku, būtų neprotinga iš tokio nulaižyto kūrinio laukti „teisingos“ politinės žinutės ir kokios nors kvazirevoliucinės dinamikos (cha, tarsi vis dar būtų įmanoma tokia tikėti!), todėl ir liekame su į diskursą įvirintu Gėrio ir Blogio manichėjizmu, kuris ypač nūdien yra pagrindinė korta šiame nemąsliame „mes prieš juos“ pokeryje.
Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“
Ar ne komiška, kad trijų Birštono savivaldybių plotui prilygstantis plotelis, kuriame sugrūsti gyvena du milijonai žmonių, kelia mirtiną (ar mitinę?) grėsmę didžiausių pasaulio ginklų eksportuotojų dešimtuko nariui, turinčiam vieną moderniausių kariuomenių pasaulyje ir ginkluotam branduoliniu ginklu? Ar ne komiška, kad lazda ginkluotą bobulę gatvėje su koviniu pistoletu užpuolęs bachūras vis verkšlena gavęs nuo bobulės lazda į dantis? Ar ne komiška, kad Izraelio vadovai visus, kurie nesutinka su apartheidu, okupacija ir Palestinos etniniu valymu, kaltina antisemitizmu, patys net nesistengdami slėpti savo rasizmo?
Kaip socialistas ir internacionalistas, aš nekenčiu karo. Tačiau pagrindinė tautų apsisprendimo teisės prielaida pateisina eilinių ukrainiečių pasipriešinimą žiauriai Vladimiro Putino invazijai į mūsų šalį.
Todėl truputį atrodo, kad šalia Marxo ir Nietzschės reiktų kažko trečio, o dar geriau – trečios. Jei jau tikrai norime kalbėti apie politinę filosofiją „XXI amžiui“, tai turime klausti savęs – kiek mūsų auditorijos yra matę kūjį ir / ar pjautuvą, o tuo labiau – laikę juos rankose? Tačiau bemaž visi esame laikę ir pagal paskirtį naudoję, pvz., kompiuterio pelę ir keptuvę. Keptuvės vaizdinys, beje, atrodo visai tinkamas, jei norime kalbėti apie darbo klasę, kuriai priklauso ne tik BMW automobiliui detalę tekinantis meistras, bet ir „Starbucks“ baristas ar „Bolto“ pavežėjas. O tuo labiau – gausybė apmokamą ir neapmokamą reprodukcinį, namų ruošos, rūpybos darbą dirbančių darbuotojų visame pasaulyje.
Diskutuoti su kai kuriais (daugiausia) Vakarų kairės atstovais gali būti labai sunku. Kai kurios jų pozicijos nuvilia. Kitos atrodo veidmainiškos ar ciniškos. Kai kurios pozicijos, mano supratimu, toli gražu neatitinka kairiųjų principų. Šios nuostatos ne visada išreiškiamos tiesiogiai, todėl noriu trumpai panagrinėti kai kurias paslėptas žinutes, kuriomis grindžiamos daugybės kairiųjų pozicijos.
