Kodėl Izraelis taip nekenčia Gazos, arba Izraelio parlamento rinkimai Gazoje

Jei muši ir verkia – nesiliauk mušęs, kai pradeda juoktis – sustok. Šį posakį išgirdau iš savo senelio, kuris savo ruožtu jį sužinojo iš carinėje Lietuvoje priespaudą kentusių protėvių. Posakis taikliai apibūdina situaciją Gazoje – siauručiame žemės ruoželyje prie Viduržemio jūros. Deja, mušantysis niekaip nesupranta, kad jau juokiasi ne tik Gazos žmonės, bet ir platusis pasaulis. Juokiasi, nes rimtai kalbėti nebeįmanoma; juokiasi, nes rimtai kalbėti beprasmiška; juokiasi, nes per daug skaudu; juokiasi, nes Izraelio propaganda, vešinti Vakarų (ir Lietuvos) spaudoje, jau yra tiesiog komiška.

Ar ne komiška ta Gaza?

Ar ne komiška, kad trijų Birštono savivaldybių plotui prilygstantis plotelis, kuriame sugrūsti gyvena du milijonai žmonių (palyginimui: Birštono savivaldybėje registruoti 4128 gyventojai) – dauguma iš jų pabėgėliai savo pačių šalyje – kelia mirtiną (ar mitinę?) grėsmę didžiausių pasaulio ginklų eksportuotojų dešimtuko nariui, turinčiam vieną moderniausių kariuomenių pasaulyje ir ginkluotam branduoliniu ginklu? Ar ne komiška, kad lazda ginkluotą bobulę gatvėje su koviniu pistoletu užpuolęs bachūras vis verkšlena gavęs nuo bobulės lazda į dantis? Ar ne komiška, kad Izraelio vadovai visus, kurie nesutinka su apartheidu, okupacija ir Palestinos etniniu valymu, kaltina antisemitizmu, patys net nesistengdami slėpti savo rasizmo?

Benjaminas Netanyahu, ilgus metus sėdėjęs Izraelio premjero soste: „[Su palestiniečiais reikia elgtis taip]: primušti, ir ne tik vieną kartą, o daug kartų, mušti juos taip smarkiai, kad jie nebegalėtų to pakelti.“

Rabinas Eli Ben-Dahan, buvęs Religinių reikalų viceministras ir Gynybos viceministras: „Palestiniečiai yra pabaisos, jie ne žmonės.“ 

Ayelet Shaked, buvusi Teisingumo ministrė: „O kas gi tokio baisaus suprasti, kad visa palestiniečių tauta yra priešai? … Įskaitant ir žuvusiųjų motinas, kurios juos išsiunčia į pragarą su gėlėmis ir bučiniais. Nieko nebūtų teisingiau, nei kad jos pasektų savo sūnumis. Jos turi pradingti, kaip ir jų namai, kuriuose jos užaugino tas gyvates. Kitaip jos užaugins dar daugiau gyvačiokų.“

Miri Regev, Izraelio Sporto ir kultūros ministrė: „Sudaniečiai yra vėžys mūsų kūne. Padarysime viską, kad išsiųstume juos ten, iš kur jie atėjo.“ Ir dar: „Man labai patinka būti fašiste!“

Ar ne komiška, kad pasaulio žydams, priešiškiems Izraelio vykdomai Palestinos kolonizacijai, sionistai vartoja specialų terminą – „savęs nekenčiantys žydai” (angl. self-hating Jews)? Šia keista liga jau apsirgę šimtai tūkstančių žydų. Ar ne tragiška, kad, išgyvenę nacių medicininius eksperimentus, Izraelis juos atliko saviems (pvz., kai odos liga dermatofitoze užsikrėtusius žydų vaikus iš arabiškai kalbančių kraštų „gydė“ radiacija, po kurios daug jų mirė; arba tada, kai prievarta sterilizavo žydes iš Etiopijos)? Nenuostabu, kad rasistinė sionizmo ideologija atsisuka prieš pačius žydus. Baltas ir čia geresnis, nei rudas.

nuotr. šaltinis Cafébabel

Ar ne komiška būtinybė vis dar įrodinėti, kad nei Didžioji Britanija, nei Jungtinės Tautos neturėjo ir neturi jokio moralinio ar teisinio pagrindo sionistams atiduoti palestiniečių (ar kieno kito) žemės? Ar ne tragiška, kad dėl Europos vykdyto Holokausto dabar turi kentėti nieko bendro su juo neturėję palestiniečiai? Ar ne idiotiška, kad baltaodis europietis gali laisvai turistauti Tel Avive arba to užsimanęs persikraustyti gyventi į Jeruzalę, o vietinis arba tremtinys palestinietis – ne?

Ar ne absurdiška, kad Izraeliui būnant vienam iš pasaulio aukštųjų technologijų centrų, jo valdomose teritorijose 100 km kelionė palestiniečiui gali trukti visą dieną? Laikas čia, kaip ir visa kita, pajungtas atvirkštinei logikai.

Ir argi ne komiška, kad dėl savo laisvės ir savo žemės kovojantis palestinietis vadinamas teroristu, o jo okupantas – auka? Tai primena kitą iš esmės panašią, tik dažnam nežinomą situaciją, kuri irgi būtų juokinga, jei nebūtų graudi: Nelsonas Mandela, kurį daug Izraelį remiančių JAV politikų skelbia savo idealu, tik 2008 m. buvo pašalintas iš JAV teroristų sąrašų, juose praleidęs gerus šešis dešimtmečius. 

Rinkimų programa „Parodyk raumenį“

Komiška ir koreliacija tarp reguliaraus Gazos bombardavimo bei itin susiskaldžiusios Izraelio politinės scenos, kurios rezultatas – penkti parlamento rinkimai per trejus metus. Vienas esminių priešrinkiminės kampanijos ingredientų čia yra demonstravimas, kad naujasis premjeras bus dar kietesnis bičas, nei praeitas – be gailesčio duos palestiniečiams į ragus ir parodys, kad neturi skrupulų žudyti palestiniečių vaikus, medikus ar žurnalistus. Kietų bičų tokie mažmožiai nestabdo.

Juodu humoru stipriai trenkia ir Izraelio retorika. Prieš kelias savaites vykdytas Gazos bombardavimas, matai, buvo „prevencinis“. Matai, prevenciškai buvo nužudyta šešiolika vaikų. Prevenciškai čia 2021 m. gegužę buvo subombarduoti daugiau nei du tūkstančiai gyvenamųjų namų. Visa tai ir dar daugiau – Gazoje, kuri jau ir taip Izraelio buvo paversta pragaru Žemėje.

Pragaras Žemėje

Gaza ne be reikalo yra vadinama didžiausiu kalėjimu po atviru dangumi. Izraelio pastangomis gyvenimas čia paverstas nepakenčiamu, o keliavimas iš Gazos ir atgal praktiškai neįmanomas ir prieinamas tik aukštas pajamas turintiems gyventojams. „Jeigu Žemėje yra pragaras, tai jis yra Gazos vaikų gyvenimai” – yra sakęs JT Generalinis sekretorius António Guterres. Kas gi privertė poną Generalinį sekretorių vartoti tokią biblinę kalbą? Gal tai, kad, neskaitant reguliaraus Gazos bombardavimo moderniausia ginkluote pasaulyje, čia:

• daugiau nei 96% geriamo vandens užteršta ir netinkama gerti;
• elektra tiekiama tik kelias valandas per dieną;
• 85% mokyklų veikia dviem pamainomis;
• 35% dirbamos žemės ir 85% jūros, tinkamos žvejybai, nepasiekiama dėl Izraelio armijos įvestų apribojimų;
• 54% Gazos gyventojų negali savo šeimoms užtikrinti maisto saugumo, o 75% gauna maistą iš pagalbos organizacijų;
• ir taip toliau, ir panašiai.

Kodėl Izraelis taip nemėgsta Gazos?

Priežasčių Izraeliui nemėgti Gazos yra daug, o turint omeny jo polinkį į slaptas veiklas, už kurias Petras Dangun tikrai neįsileistų, būtų naivu manyti, kad visi Izraelio darbai mums žinomi. Tačiau čia pateikiu keletą klausimų, kurie, tikiuosi, skaitytoją patį nukreips tolesnių tyrinėjimų linkme:

• Gal Izraeliui nepatinka veidrodžiai, parodantys, koks jis yra ir ką padarė, ką tebedaro? Turint omenyje, kad absoliuti dauguma Gazos gyventojų yra tremtiniai, kurie pėsčiomis pareitų iki savo namų, jei šie nebūtų Izraelio pavogti ir sunaikinti arba apgyvendinti kitų, atvežtų iš toli toli?
• Galbūt Gaza – ideali vieta išbandyti Izraelio ginkluotę ant palestiniečių? Aštuntas didžiausias ginklų eksportuotojas pasaulyje, nesibodėjęs apartheidinei Pietų Afrikai siūlyti ginklus, netgi branduolinius, neparduoda neišbandyto produkto. „Pagaminta Izraelyje. Išbandyta Palestinoje, bet ne ant gyvūnų.”
• Gal turėti nelygų sau priešą pavidalu „Hamas“ Izraeliui yra itin naudinga, nes jis gali nuolat verkšlenti, kad yra puolamas ir Palestinos okupaciją teisinti kaip gynybą?
• Galbūt okupantui itin naudinga laikyti palestiniečius tiek geografiškai, tiek politiškai atskirtus? Senas geras „skaldyk ir valdyk“ puikiai tarnauja Izraelio interesams.
• Gal išstūmęs iš ten palestiniečius, Izraelis gviešiasi Gazos išteklių, pvz. dujų?
• O gal karinė sausumos invazija į Gazą Izraeliui kainuotų per daug savų gyvybių? Juk tai trečia tankiausiai apgyvendinta teritorija pasaulyje, kurioje neįmanoma naudoti sunkiosios ginkluotės nei šarvuočių ir kurioje kiekvienas šuo ir kiekvienas katinas gintų teisę gyventi savo žemėje.

Gaza yra tik ledkalnio viršūnė ciniškame Palestinos kolonizavimo projekte, pradėtame prieš daugiau nei 70 metų ir sionizmo tėvų detaliai aprašytame „Dalet“ plane (PDF). Paskutinio mėnesio įvykiai Gazoje – tos pačios kolonizacijos tąsa, tų pačių rinkimų programos dalis.

Kodėl Izraelis ir vėl „ginasi“?

Rugpjūčio 7 dieną Izraelio ambasada Lietuvoje, savo feisbuko paskyrą pasivadinusi kolonijų (kažkodėl vadinamų „nausėdijomis“) logiką primenančiu pavadinimu „Izraelis Lietuvoje“ (suprask, kaip „nausėdija“ – spygliuota viela atitverta iki dantų apsiginklavusi sala?), ir vėl pradėjo skaičiuoti raketas ir „raketas“ bei dainuoti titirambus plieniniam savo skydui. Ar reguliarus raketų skaičiavimas yra šiaip nesvetimas vienam didžiausių ginklų gamintojų pasaulyje, ar čia iš tikrųjų kažkas nutiko?

Nutiko. Izraelio ministras pirmininkas Yairas Lapidas, prevenciškai žudydamas palestiniečius, prevenciškai ruošėsi artėjantiems rinkimams – mat rinkimus ten laimi tas, kuris pademonstruoja kiečiausią kumštį toje pasiduoti ir išnykti nuo žemės paviršiaus niekaip nenorinčioje Gazoje. Tai tiek. Taškas. 

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Mielas skaitytojau, gali būti, jog esi nusivylęs, nes tikėjaisi išsamios š. m. rugpjūčio įvykių Gazoje ir šio „tūkstantmečio konflikto“ analizės. Tačiau jos nebus, nes Izraelio vykdoma kolonizacija būtent tuo ir remiasi – „sudėtingumu“, „neišsprendžiamu religiniu konfliktu“, „Holokaustu“ ir t. t. Realybėje viskas daug paprasčiau: yra kolonizuotasis ir yra kolonizuojantysis. Toks kolonizacijos tipas akademinėje literatūroje vadinamas naujakurių kolonizacija (angl. settler-colonialism). Izraelis atitinka visus jo kriterijus.

Pabaigai 

Kaip nekrologe R. Nixonui rašė Hunteris S. Thompsonas, „kai kurie žmonės sakys, kad tokie žodžiai kaip šiukšlė ir supuvęs yra netinkami objektyviajai žurnalistikai – tai tiesa, bet jie praleidžia esmę. Būtent dėl tokių „objektyvių“ taisyklių ir dogmų atsiradusios aklosios dėmės ir leido Nixonui įsmukti į Baltuosius rūmus.“ Tad kviečiu nesidangstyti neegzistuojančiu objektyvumu ar tariamu sudėtingumu ir Palestinos situaciją suvokti būtent taip – kaip kolonizaciją ir jai tarnaujantį apartheidą, kurių vykdytojai yra visiems žinomi ir turėtų srėbti savo veiksmų pasekmes pirmiausia Hagoje, o paskui ir kitose įstaigose. Štai ir Jonui Mekui neatrodė, kad čia kažkas labai sudėtingo. Jis aiškiai sakė: „Aš esu palestinietis“. Ir gal net – iš Gazos.