Kodėl kritika politikams dėl korupcijos neveikia ir yra žalinga

Nepriklausomybės pradžioje vis pasigirsdavo svarstymų, kad ateities Lietuvą turėtume kurti pagal skandinavišką modelį. Tuomet veikiausiai daug kam imponavo švediška gerovės valstybės vizija, kur valstybė įsipareigojusi kiekvienam piliečiui būti jo saugumo ir gerovės garantu. Tačiau Lietuva per trisdešimt metų nė nepriartėjo prie gerovės valstybės idealo. 

Iš skandinavų sugebėjome pasiimti tik pačius abejotiniausius jų pasiūlytus dalykus – švedų bankus. Pastarieji mums ištupėjo ne aukso kiaušinį, o aukštai pamautą ir gražią kalbančio ekonomisto galvą. Po kurio laiko ji užsiaugino prezidento kūną ir po trumpų ideologinių žvalgytuvių iš bestuburio, bet ką kalbančio ir visiems įtikti bandančio politinio bankininko galiausiai tapo įprastu politiniu vertelga. Visą savo sukauptą politinį kapitalą pastaruoju metu jis spėriai investuoja į medicina ir mokslu „nevierinančius“ antivakserius bei į normalius ir nenormalius žmones visuomenę skirstančius šeimų maršo veikėjus. Nieko keisto, juk savaime antra kadencija nepasidarys.

Tačiau kodėl visuomenė savo likimą dažnai patiki melagiams ir nusikaltėliams, oligarchams ir korumpuotiems politikams? Kodėl darbo klasė į parlamentą sau atstovauti atsiveda milijonierius? Kodėl tradicinių pažiūrų gynėjai užtarėją mato asmenyje, kuris yra išsiskyręs, sulaukęs nesantuokinio vaiko, jo mamai siūlęs darytis abortą, ir kambaryje prigautas su nuogu vyru? Kodėl žmonės vėl ir vėl į parlamentą renka politikus, kurių kišeninės partijos teistos juodosios buhalterijos bylose?

Tokios ir panašios kritikos minėtiems politikams šalies žiniasklaidoje rastume išties nemažai. Ir tokia kritika, reikia pripažinti, yra labai pagavi. Pagavi, nes paprasta ir suponuojanti maždaug tokį klausimą: „Na negi tie žmonės nesupranta, koks yra jų tikrasis interesas? Negi jie nesupranta, kad yra mulkinami?“ Tačiau tokia liberali, racionalaus individo paieškų link orientuota kritika pasako tik pusę reikalo esmės.

Iš esmės visa tokia kritika (įskaitant ir tą, kuri buvo išsakyta šio straipsnio pradžioje) remiasi idėja, kad tokie politikai kaip Karbauskis, Uspaskichas, Nausėda, Trumpas arba Orbanas gyvena iš melo ir manipuliacijų. O žmonių, tautos ar liaudies atstovavimo siekiantys marginalai – korumpuoti, iš nusikalstamos veiklos pinigus gaunantys verslininkai. Dažnai jiems pareiškiami pagrįsti kaltinimai bendradarbiavimu su Rusija. Visus šiuos kaltinimus liberalai „kraujuojančiomis širdimis“ dažnai gali paremti tona faktų. Tačiau faktai yra visiškai nesvarbu. 

Minėtus politikus ir visuomenės paraštėse veikiančius marginalus kompromituojantys faktai jų rėmėjams yra neįdomūs. Kodėl? Todėl, kad skiriasi pats jų ir liberalių kritikų turimas korupcijos suvokimas. Formaliai korupciją galima suvokti kaip piktnaudžiavimą galia, kai kyšininkaujama, prekiaujama poveikiu, užsiimama nepotizmu, vengiama mokėti mokesčius ar sukamos kokios kitos maklės, siekiant asmeninės naudos. 

Tačiau suktų politikų, kurie apsimeta tokiais gerais, kad nors prie žaizdos dėk, rinkėjas korupciją suvokia kitaip. Žodis „korupcija“, nuo lotyniško corruptio, reiškia gedimą, iškraipymą, ištvirkimą, teršimą. Vargu ar kuris nors iš minėtų rinkėjų kada nors gilinosi į žodžio „korupcija“ etimologiją, tačiau panašu, kad daugelis jų korupciją ir korumpuotus politikus suvokia pirmiausia būtent taip. Korumpuotas veikėjas jiems yra ne tas, kuris yra teistas, pasisako už tradicinę šeimą, bet jau turi nesantuokinių vaikų. Ir ne tas, kuris, pasinaudodamas galios pozicija (pvz., prezidento postu), siekia didesnės naudos sau. Korumpuotas jiems yra tas, kuris jų manymu ir vertinimu yra supuvęs, ištvirkęs, tas, kuris savo buvimu ir veikla teršia jų gyvenimus ir gyvenamąją vietą. 

Korupcija jiems yra nusižengimas pirmiausia ne teisei, o mistinei teisybei. Ištvirkimas yra ne svetimoteriavimas, o pirmiausia homoseksualūs santykiai. Iškraipymas yra ne skirtingų visuomenės grupių skirtingas traktavimas prieš įstatymą, o priešingai – nukrypimas nuo tradicinių normų, kai moteris, pvz., užsinori iš virtuvės pereiti prie rašomojo stalo ar, neduokdie, politikos. 

Baisiau už lygybę prieš įstatymą jiems yra idėja apie hierarchijos ir toksiškų tradicijų atsisakymą. Net jei tradicijų atsisakymas reiškia ne prievartinį elgesio keitimą, o tik išplėstas galimybes rinktis pageidaujamą gyvenimo būdą. Pvz., partnerystės įstatymo priėmimas nereikštų, kad partnerystę sudarius keliems homoseksualiems žmonėms, kelios heteroseksualios šeimos turėtų būti išardytos. 

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Kitaip tariant, apie save ir apie kitus tokie žmonės mąsto rūšies kategorijomis: „Čia gyvena normalių žmonių rūšis, kuriai reikia tiek ir tiek ploto ir resursų.“ Bet kokios erdvės (įskaitant ir politinę-viešąją erdvę) dalybos su kitais ar kitokiais suvokiamos kaip grėsmė šių žmonių gyvenamam pasauliui, kaip visumai, kaip santvarkai ir kosmologinei tvarkai. Tad jeigu kažkoks politikas yra už „tradicines vertybes“ ir už visą šią pasaulio tvarką… Nu ir kas, kad ėmė kyšį, nu ir kas, kad turi nesantuokinį vaiką. Svarbiausia, kad jis atstovauja vertybes.

Vertybės, kurias gina šie žmonės, nėra universalios. Tai yra jų homofobiškos vertybės („nebebijau pasakyti, kad nekenčiu gėjų/emigrantų/žydų“), jų antidemokratinė tvarka („reikia stiprios rankos“, „dauguma neturi šokti pagal mažumos dūdelę“), jų pasaulis („mes – normalūs žmonės“). Visi, kurie kėsinasi jį korumpuoti, yra priešai, o priešų argumentai ir pateikiami faktai suvokiami kaip propaganda, kaip akių muilinimas, kaip priešiška ideologija, kurią skleidžia arba pasaulio griovimu užsiimančios piktosios jėgos, arba jų užzombinti netikėliai.

Paradoksalu yra tai, kad nors šie žmonės ir pasisako už tai, kad visuomenė būtų suskirstyta hierarchiškai, dauguma tokios tvarkos advokatų niekada negalės būti savo palaikomos hierarchijos viršūnėje. Šie žmonės siekia visuomenės, kur dauguma būtų išskirta ir pakylėta, o mažumos žinotų savo vietą, kur vyro ir moters šeima būtų traktuojama aukščiau už dviejų vyrų/moterų arba vienos mamos ir sūnaus šeimą, kur vyro vaidmuo būtų uždirbti pinigus, o moters – gimdyti vaikus ir būti vyro puošmena. Tačiau tradicinės visuomenės puoselėtojai pasisako už idealą, kuris bet to, kad yra toksiškas, dar yra ir retai sutinkamas bei įgyvendinamas. Nepaisant to, kad patys negebės jo išpildyti, jie vis tiek yra pasiryžę visus, kas šio idealo neatitinka, pasmerkti kaip „nenormalius“, kaip ne bendros visuomenės narius, kaip nepakankamai žmones.

Kaip tuomet kritikuoti korumpuotus politikus ir visokius marginalus, gyvenančius iš pataikavimo tam tikrose visuomenės grupėse klestinčioms autoritarinėms, homofobinėms ir antidemokratinėms nuotaikoms? Pirmiausia kalbėti ne sausa faktų kalba, o aršiai ginti savo vertybines pozicijas, parodant, kad demokratinės, išties liberalios ir kairiosios vertybės yra geresnės nei autoritarizmas, neapykanta kitokiems ar tradicionalizmas. Žmonės nėra 24 valandas per parą racionaliai besielgiantys ir mąstantys individai. Taip pat ir jų turimos antidemokratinės, antivisuomeninės ar gentinės vertybės ir politiniai pasirinkimai nebūtinai visuomet kyla iš racionalaus naudos skaičiavimo. Neapykanta (nors ją ir gali išnaudoti sukti politikai savo konkretiems tikslams) gali kilti iš iracionalios aistros. Ir su ja kovoti galima tik lygiai taip pat aistringai parodant, kad demokratija, antiautoritarizmu, solidarumu ir lygybe grįstas gyvenimas yra ne šiaip daugiau individualios naudos atnešantis, o bendrai visiems ir visoms geresnis, lyginant su tuo pasauliu, kuriuo žavisi ir kurio siekia reakcingai nusiteikusios minios.

Karolis Dambrauskas yra sociologas, „Momentum Kaunas“ narys.