Ar Lietuva išgyvens be imigracijos?

Reaguodamas į pokalbio metu LRT studijoje dr. Nerijos Putinaitės ištartą ir sparnuota antrašte tapusią frazę „Lietuva be imigrantų neišgyvens“, prof. R. Lazutka tvirtina, kad vieninteliai išties suinteresuoti darbo imigracija iš trečiųjų šalių tėra verslo asociacijų atstovai. Bet koks šių darbuotojų sukurtas produktas ar sumokami mokesčiai, teigiama, naudą teneša tik verslininkams – tuo tarpu socialinės apsaugos kaštus neša vietos gyventojai. Tikriausiai paveikiausias argumentas pateikiamas pasirėmus studijomis, vertinusiomis imigrantų sumokėtų mokesčių ir valstybės investicijų į juos balansą. Paveikiausias, nes čia imigrantai pasirodo esantys paprasčiausiai nuostolingi, ir tas nuostolis valstybės biudžetui įvertintas konkrečiu skaičiumi: vienas iš ne ES šalies atvykęs migrantas valstybei galiausiai gali kainuoti 167 tūkst. eurų.

Tuo diskusiją tikriausiai būtų galima ir baigti – tačiau esama keleto problemų. Kai kurios jų susijusios su tuo, kaip verdama mokslo sriuba.

Minimas nuostolio apskaičiavimas cituojamas iš, kaip teigiama, Vokietijos darbo ekonomikos institute 2024 m. atlikto tyrimo „The Long-Term Fiscal Impact of Immigrants in the Netherlands, Differentiated by Motive, Source Region and Generation“ („Ilgalaikis imigrantų poveikis Nyderlandų fiskalinei politikai, suskirstytas pagal motyvus, kilmės regioną ir kartą“). 

Pirmoji problema kyla atidžiau perskaičius tas varginančias, dažnai smulkiu šriftu prie (galimai) mokslinio produkto prisegtas detales. Čia, Vokietijos darbo institutas („IZA Institute of Labor Economcs“) šią olandų tyrėjų pateiktą atsakaitą įvardija kaip preliminarų tyrimą ir medžiagą diskusijai. Taip pat pabrėžia, kad  „bet kokios straipsnyje išreikštos nuomonės priklauso autoriui, ne institutui“, bei reikalauja cituojant paminėti diskusinį ir preliminarų tyrimo pobūdį. Kokia būtų buvusi toji mokslinė diskusija, deja, nebesužinosime: netrukus po „Ilgalaikis imigrantų poveikis Nyderlandų fiskalinei politikai“ publikavimo institutas (dėl nesusijusių priežasčių) užsidarė. 

Antroji problema kiek mažiau techninė ir glaudžiai susijusi su vienu iš studijos autorių. Dr. Jan van de Beek, matematikas ir antropologas, Nyderlandų dienraščio „NRC“ duomenimis, šiuo metu dirbantis kaip nepriklausomas tyrėjas bei dėstytojas Utrechte įsikūrusioje Nekilnojamojo turto akademijoje. Tezė, kad imigrantai valstybėms neša nuostolius jau keleris metus yra jo intelektualinės programos dalis. 

Savaime tai nekeltų klausimų – tačiau jie kyla atsižvelgus į tai, kas jo tyrimus finansuoja. Štai 2021 m. J. van de Beeko išleista knyga „Borderless Welfare State“ („Gerovės valstybė be sienų“) buvo finansuota ir olandų kraštutinės dešinės partijos „Demokratijos forumas“ („Forum voor Democratie“), o kiek vėliau publikuota ta knyga remta ataskaita – flamandų dešinės populistinės partijos „Flamandų interesas“ („Vlaams Belang“). „NRC“ teigimu, ne vienas šių leidinių nebuvo įvertintas mokslinio recenzavimo procese. 

Ribą tarp van de Beeko mokslinių ir politinių interesų dar sunkiau nubrėžti atsižvelgus į tai, kad jis yra kraštutinės dešinės politikų numylėtinis, kurį dažniau sutiksime politizuotose pokalbių laidose – ne mokslinėse konferencijose. Nuoseklu, kad jis traukia ir į tokius kontroversiškus leidinius kaip „Aporia“ – ir kontroversiškus ne paviršutiniškai, o dėl pseudomokslinių rasizmo idėjų sklaidos. Galbūt van de Beeką ir „Aporia“ sieja įsitkinimas, kad imigracija kelia pavojų (baltųjų) europiečių viršenybei ir išlikimui? 

Van de Beeko „Gerovės valstybė be sienų“ kritikuota dėl metodologijos trūkumų, selektyvaus faktų atrinkinėjimo, migracijos politikos niuansų ignoravimo. Lietuvos skaitytojams gal bus įdomu ir sužinoti, kad „Ilgalaikis imigrantų poveikis Nyderlandų fiskalinei politikai“ kalba ne apie „ne-ES“ migrantus, o apie „ne–vakariečius“ (beje, Indonezija kažkodėl priskiriama Vakarams). Remiantis van de Beeku, imigrantai iš Europos Sąjungoje esančių Baltijos šalių Nyderlandams irgi neša maždaug 40 000 – 50 000 eurų siekiančią fiskalinę žalą. Imigrantai iš kitų Sovietų sąjungos sudėtyje buvusių valstybių, remiantis šiais skaičiavimais, kainuoja dvigubai daugiau.

Van de Beeko tyrimų galimas politizavimas pasidaro dar problematiškesnis atsižvelgus į tai, kad esama nemažai priešingų išvadų priėjusių tyrimų. Štai JAV atliktos studijos rodo, kad migrantų fiskalinis indėlis yra teigiamas. Belgijos banko atlikto tyrimo vertinimu imigrantai buvo šaliai naudingi tiek siaura fiskaline prasme, tiek ir reikšmingai prisidėdami prie BVP augimo. Oksfordo universiteto Migracijos observatorijos tyrimai rodo, kad jauno atvykusio migranto fiskalinė vertė bus teigiama, ypač kadangi priimančiai valstybei nereikėjo į jį investuoti jo pirmuoju ekonomiškai neproduktyviu gyvenimo – vaikystės ir lavinimosi – laikotarpiu. Observatorijos vertinimu, bendras fiskalinis migracijos indėlis, teigiamas ar neigiamas, dažniausiai nėra reikšmingas. Panašias tendencijas mato ir EBPO.

Kalbant apie fiskalinius vertės skaičiavimus svarbu turėti omenyje ir dar vieną dalyką: jie yra susiję su žmogaus mokamais mokesčiais, o pastarieji – su žmogaus gaunamomis pajamomis. Jei dirbi nuvertintą ir menkai apmokamą darbą – kaip neretai nutinka pirmosios kartos imigrantams – tavo galutinė fiskalinė suma gali išeiti neigiama, ir tai turės mažai bendro su tavo kilme. Fiskaline našta gali tapti ir vietoje gimusi moteris iki pilnametystės ugdyta valstybės investicijų pagalba, pasirinkusi itin nuvertintą ir menkai apmokamą slaugės profesiją, karjeroje dariusi porą pertraukų ar ieškojusi dažnai menkiau apmokamų lankstesnių sąlygų dėl motinystės, o gal dar, neduokdie, vis dar būdama darbingo amžiaus susirgusi onkologine liga. Jos gyvenimo pabaigos fiskalinė vertė galėtų būti neigiama. Gerai, kad žmonių indėlį į visuomeninį, o ir ekonominį, gerbūvį vertiname ne vien biudžeto balansu.

Diskusijose apie imigraciją, ypač iš trečiųjų šalių, verslas tikrai ne visuomet prioretizuos valstybės, ar tuo labiau pažeidžiamų trečiųjų šalių imigrantų, interesus. Tuo pat metu tiesa yra ir tai, kad ne verslai ar jų asociacijų atstovai sugalvojo demografinės krizės problemą Lietuvoje. Prof. R. Lazutkai becituojant Europos Komisijos 2020 m. paskelbtą studiją „Projecting the net fiscal impact of immigration in the EU“ („Imigracijos grynojo fiskalinio poveikio ES prognozavimas“), radusią neigiamą fiskalinį migrantų indėlį, pasimetė kita dėlionės detalė: remiantis šia prognoze, jau 2035 metais dėl visuomenės senėjimo vietiniai gyventojai taps dar didesne našta valstybei, ne atvykėliai. 

Blogų naujienų laikais mažiausiai norisi dar daugiau blogų naujienų, tačiau Lietuvos demografinė padėtis reikalaus sprendimų. Jau 20 metų Briuselyje veikiančio ekonomikos analizės centro „Bruegel“ atlikta analizė pabrėžia, kad būtent Pietų ir Rytų Europos šalys susidurs su ypač dideliais demografiniais iššūkiais. Prognozuojama, kad Lietuva atsidurs tarp šalių iki 2050 m. neteksiančių ypač didelės dalies jaunų (jaunesnių nei 20 m.) gyventojų. Lietuva yra ir tarp šalių, kuriose daugiau nei penktadaliu mažės darbingo amžiaus žmonių. Būtent Latvija ir Lietuva, numatoma, patirs ypač didelius bendrus gyventojų skaičiaus nuostolius. 

Paskutiniai keleri metai parodė, kad prognozuoti ateitį gali būti labai sunku. Viena vertus, nėra akivaizdu, kad vadinamoji demografinė krizė yra būtinai neigiamas reiškinys. Žmonių populiacija per paskutinius 50 metų išaugo dvigubai. Deja, to paties negalime pasakyti apie žmonijos gebėjimą atsakingai tvarkytis su planetos resursais, optimistiškai nenuteikia ir aplinka ne itin susirūpinusios trumpistinės dešinės stiprėjimas. Kita vertus, atsigręžus į gerovės valstybės ar socialinės apsaugos modelius – išties sudėtinga prognozuoti, kaip darbo pasaulis keisis per ateinančius kelis dešimtmečius. Galbūt robotizacijos dėka darbo imigrantų išties nebereikės (o gal net įvesime mokesčius robotams), gal dėl DI įneštų staigių pokyčių bedarbių turėsime dar daugiau, galbūt galiausiai neliks nieko kita kaip įgyvendinti universalių bazinių pajamų idėją. 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Jei norite ir galite prisidėti 👇👇👇

Tačiau trumpam į šalį padėjus spėliones ir prognozes, šiandienai problemos yra gana atpažįstamos: mažiau darbuotojų – mažiau surenkamų mokesčių, mažiau įmokų į pensijų ir socialinio saugumo sistemas, mažiau gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų, galimas BVP augimo lėtėjimas ir konkurencingumo praradimas. Tuo pat metu – senėjanti populiacija yra linkusi prarasti produktyvumą, jai reikalingi didesni resursai sveikatos apsaugos sistemos išlaikymui, nebesavarankiškų vyresnių žmonių priežiūrai, pensijoms. 

Sudėtingos problemos reikalauja sudėtingų sprendimų, ir jie ganėtinai neįkvepiantys. Reikės stropiau saugoti sveikatą, kad ilgiau išliktume darbingi. Reikės vėliau eiti į pensiją. Reikės kurti prieinamą vaikų priežiūros sistemą, kuri nuimtų nuo visų moterų pečių neapmokamų priežiūros ir rūpesčio darbų naštą. Reikės ieškoti būdų, kaip išlaikyti jaunus žmones šalyje. Ir taip, reikės ieškoti kelių pritraukti darbingo amžiaus imigrantus. Vien imigrantai Lietuvos (kaip ir bet kurios Vakarų valstybės) neišgelbės – to nepasieks joks vienas sprendimas – tačiau jie gali būti itin svarbi atrama lengvinant demografinės krizės keliamus padarinius. Būtų apmaudu šią galimybę sau užkirsti vien dėl to, kad pasirinkome ne racionalią diskusiją apie eilinį socialinį reiškinį, o kraštutinei dešinei būdingą baimės kurstymą ir išankstinį priešinimą. 

Viršelio nuotrauka: Guilherme Cunha / Unsplash