Rūgštis, malonumas ir ALDK
Paskutiniajame antrosios dalies skyrelyje užsiminus apie žeñklų džiaugsmingųjų afektų pervertinimą ir jų įreikšminimą politikoje, tokį planą perima ne tik liberaliosios ideologemos, bet ir kairiosios praktikos. Užmojai iš naujo suteikti reivui „politinį krūvį“ pastaruoju metu atgimsta ne vien tik perdėm entuziastingų internautų tarpe, ir Lietuva – ne išimtis. Labai tikėtina, kad tai susiję su filosofo Marko Fisherio idėjų paplitimu (jau dabar jį skaito nemažai jaunų žmonių, kurių gretos dar labiau išaugs lietuvių kalba pasirodžius knygai „Kapitalistinis realizmas“) šalyje. Fisheris, nors ir per savo gyvenimą perėjo per gana platų kairiųjų pozicijų spektrą, nemažai akcentavo tiek jau ankstesnėje dalyje aptartą „sąmoningumo kėlimo“ principą, tiek, ypač vėlyvuoju savo periodu, galimybę griebtis reivo, kaip politinio išsilaisvinimo potencialo. Filosofas, artėjant savo mirčiai 2017 m. sausį, dėstė kursą, susijusį su kontrkultūros (kaip, pasak jo, be reikalo primiršto ir nuvertinto istorinio etapo, iš kurio dar galima šį tą išpešti kovoje prieš kapitalizmą) reikšmės sugrąžinimu, o taip pat šia tema buvo pradėjęs rašyti knygą „Acid Communism“ (tiesiogiai verčiant – „Rūgšties komunizmas“).
Deja, spėtas parašyti tik knygos įvadas, tačiau idėja ir konceptas ne tik išliko, bet ir susilaukė nemenko palaikymo (daugiausiai virtualioje erdvėje) tarp dabartinių kairiųjų, ieškančių atsvaros „pasenusioms“ idėjoms. Apskritai, politikos ir malonumo santykis kairiųjų rat(eli)uose yra aptarinėjamas ir diskutuojamas nuo labai seniai – bėgant laikui išsikristalizavo, kad vieni kairieji į malonumą žvelgia palankiai, o būtent tai ir priveda prie jo pasitelkimo, kaip bendros strategijos prieš kapitalizmą; na, o kiti atstovauja įtarumą malonumui ir jo vengimą / atmetimą, kurį Fisheris skambiai pakrikštijo „šiurkščiuoju leninistiniu superego“ [1], ir kuris šiame tekste anaiptol nėra siūlomas, kaip išeitis ir atsakymas. Egzistuoja ir trečiasis kelias, mėginantis įsteigti atstumą nuo šių dviejų polių bei siekti spręsti tarp jų esantį prieštaravimą – neblogas pavyzdys yra Alaino Badiou filosofija, diktuojanti atkaklų politinį ryžtą, bet tuo pat ir afektų / jausmų (pvz. meilės) svarbą, malonumą reikiamai pastatanti į dialektinę poziciją. Panašų įtarpinimą, tik galbūt ne taip eksplicitiškai ir nuosekliai, savo tekstuose mėgino rasti ir minėtasis Fisheris, kritikavęs tiek šaltus ir saviplaka užsiimančius leninistus, tiek dykinėjančius hiparikus, nors, teisybės dėlei, pastariesiems savo paskutiniaisiais gyvenimo metais ėmė justi keistą simpatiją. Labai panašiai, kaip šiame amžiuje Fisheris įsiūbavo svarbų politikos ir psichinės sveikatos ryšio diskutavimą, taip jam tą pavyko padaryti ir su reivu.
Ir štai, kaip tik tokiam pingpongui (dėl malonumo galios) kairės „viduje“ iliustruoti, dalyvaujant šiemetiniame kairiųjų festivalyje „Kombinatas“, vykusiame paskutinį vasaros savaitgalį, į rankas pakliūva būtent tokiai fišeriškai krypčiai atstovaujantis „Absoliutaus laisvalaikio darbininkų klubo“ (įsijungus jų internetinį puslapį, gali išties susidaryti įspūdis, kad laisvalaikis yra kone revoliucinė panacėja) leidinukas „Viskas bendra“. Jame išverstas nedidelis Fisherio straipsnis „Baroque Sunbursts“ („Barokinės prošvaistės“) apie politinius reivo privalumus, ir pridėta Nindzės pseudonimu pasivadinusio autoriaus trumpa įžanga, deja, internete nerandama. Pastarojoje „dominuojantis kairysis diskursas“ iškart skubamas kaltinti tuo, kad „tūsą laiko infantiliu ir į nieką nevedančiu eskapizmu“, o „kairiojoje tradicijoje tūsas išlieka paraštėse, o ne analizės centre, galbūt ir dėl to, kad kančios, darbo, pasiaukojimo ir disciplinos tropai, nors taip tiesiogiai ir neįvardijami, yra giliai įsismelkę kairiosiose teorijose ir praktikose. Malonumas yra įtartinas, nekonstruktyvus, neetiškas, savanaudiškas, neatsakingas“ (kiek ironiška, kad išėjo taip, jog būtent šis straipsnių ciklas tūsą pastato į analizės centrą, tik, žinoma, ne tam, kad girtų).
Teneįsižeidžia autorius, bet atrodytų, skubotai (ir nesileidžiant į sąvokų prieštarų apmąstymą, kaip kad galimą malonumo ir kančios koegzistavimą arba tai, kas yra anapus malonumo) užsipuolama maždaug kaip tik tai, kas išsakoma dabar jūsų skaitomame tekste, tačiau vargu, ar galima dominuojančią (o kuri čia tokia? Nes rodosi, jog diduma kairės ėmė ir patapo drakoniška savicenzūra užsiimančiais maoistais) kairiąją mintį vadinti tokia asketiška, puritoniška, ortodoksiška ir per abito juosmenį taip stipriai suveržiančią virvę. Tarytum, jei nori išvengti tokio apibūdinimo ir „modernizuotis“, privalai į savo darbotvarkę įtraukti vakarėlių analizę, praktiką ir įgyvendinimą, antraip liksi tik tanke lindintis stachanovietiškos moralės ūsočius. Toliau savo neilgoje preliudijoje Nindzė visgi neklysta teigdamas, kad iš Fisherio teksto, koncentruoto jo gimtajai Jungtinei Karalystei, galime adaptuoti daug bendro Lietuvai: čia irgi „šiuos tris dešimtmečius judėjome panašia kolektyvinių formų naikinimo ir socdarvinistinio individualizmo kryptimi“; apie šiuos įsisenėjusius ir globalius procesus, Fisherio tyrinėtus vos ne kiekviename žinomesniame jo darbe, jau užsiminta ir pirmojoje šios serijos dalyje.
Prabanga bei ištrinta klasė
Tęsiant apie šią netiesioginę diskusiją, toliau „Viskas bendra“ įžanginiame žodyje pereinama prie taškų, kurie paryškina vieną pagrindinių problematikų, susijusių su reivo ir kairiosios politikos susižiedavimu: „Reivo etika ir estetika, pasiekiama per saviorganizacines formas ir nesankcionuotą, šalia įstatymo esančią erdvę, kuria kolektyvinio įsitraukimo formas, kurios stimuliuoja taip pat svarbiai, kaip ir narkotikai. Kuomet erdvė turi nelegalumo elementą, staiga pamatome, jog sugebame (nors ir ne visada) ne tik pasirūpinti vieni kitais, bet ir išeiti iš savo individualistinio personažo ir pradėti jausti kolektyvinę galią. Ko nebūtų galima pasakyti apie sankcionuotas, suprekintas, nors ir, neva, subkultūrines erdves“ – tęsia Nindzė. Jei toks naratyvas būtų nukreiptas prieš valstybę, kaip kontrolės aparatą, varžantį kūnus, modeliuojantį tapatybes, paternalizuojantį elgseną ir susiaurinantį galimus pasirinkimus kasdienybėje, tuomet tokie teiginiai yra pagrįsti ir naudingi. O jei, visgi, perlipsime galios santykius, „išėjimo taktikas“ bei individo-kolektyvo sritis ar legalu / nelegalu skirtis ir atsigręšime į pagrindinį barjerą – kapital(izm)ą?
Nors ir būtų sunku absoliučiai paneigti (ko, jau turbūt akivaizdu, čia ir nesiekiama daryti) reivo potenciją steigti kitokį kolektyvumą, vis dėlto šis tokiu fantazavimu (anglų kalboje yra tam dar tinkamesnis wishful thinking apibūdinimas) niekaip „neiškrenta“ kitapus kapitalizmo ir nepasiekia jokios išorės. Tam jau reikėtų su kapitalu susiremiančios jėgos (kuri, ypač dabartiniame eko-kontekste, turi būti konsoliduota į didesnio masto organizaciją, tik, bent jau partinės / parlamentinės politikos lygmenyje, Lietuvoje sunku tą įsivaizduoti, o svetur, pavyzdžiui, garsiosios Bernie Sanderso ar Jeremy Corbyno nesėkmės optimizmo neprideda), o ne jo vengiančios, nuo jo „išsisukančios“, besistengiančios užsimiršti. Vėlgi, sunku to nepalaikyti tuo pačiu nuobodžiu eskapizmu, kad ir kokiomis teigiamomis intencijomis ir gerbtinais norais įvilkto. Pastariesiems ramstyti esama ir daugiau teoretinių argumentų: „Viskas bendra“ leidinio nugarėlės pastraipoje pasitelktas mąstytojos Kristin Ross terminas communal luxury (bendruomeninė prabanga) siūlo atsiimti šią kapitalizmo iš mūsų nusavinamą ir išnaudojamą prabangą (leisti laiką kartu, džiaugtis kartu, kurti kartu ir pan.). Tačiau matant tokius ir panašius skambius teiginius šiame abejotiname tūso / reivo kontekste, vis neapleidžia irzlus klausimas – visokio post-post-ironiško vartojimo ir keliasluoksnių meta-subversijų laikais, kai kone nebeįmanoma atskirti, kuris gi geismas yra prieš, o kuris už kapitalizmą, ar tai tikrai esti veiksmingas kelias, o ne viso labo „pabūkime kartu prieš apokalipsę“ šauksmas, itin juntamas kai kuriose dabartinės kairės idėjose?
Pats Nindzė supratingai ir polemiškai pripažįsta, kad „reivas galbūt nėra revoliucinis veiksmas pats savaime, bet jis leidžia ištrūkti iš nuolatinės kapitalo, valstybės ir „pilietinės visuomenės“ normalizacijos, bent trumpam nutrinti savąjį aš, bent trumpam ištarti, o pasirodo, galima. Tokios patirtys kuria savas mikromitologijas ir formuoja antiautoritarinius, bepolicinius įgūdžius ir praktikas“. Taigi, net dusyk pavartotas žodis „trumpam“ tik pabrėžia reivo laikinumo aspektą ir nesugebėjimą steigti ilgalaikio ir išliekamojo posūkio, bet taip, reivas bent jau įstengia demaskuoti pacifikuojantį „mes visi vienoje valtyje“ požiūrį ir pasiūlyti atsisakyti su(si)tap(atin)imo su juo. Tačiau šie cituoti sakiniai tęsia tai, kas jau sukritikuota pirmojoje dalyje: anarchistinį, antihierarchinį ir autonomistinį sentimentą (kurį ypač siūlo mikromitologijos įvardijimas), suaugantį su jau nesyk linksniuotu abstrakčiu bendruomeniškumu. Bet prie to dar pridedama ir tai, kas vadinama metaklasizmu (meta–classism): bergždžiai mėginama žengti virš klasinės skirties ir konflikto, prisiimant, pavyzdžiui, daugybės (multitude) arba liaudies / žmonių (the people) kategorijas, kaip revoliucinius agentus, taip vietoje konkretaus ir suprantamesnio antagonizmo pasiūlant neapčiuopiamas tėkmes ir neretai mistinę imanenciją. Tokią kritiką kas nors gali suskubti apkaltinti kraštutiniu workerizmu (workerism – siaurąja prasme, kai mąstoma tik apie darbuotojų emancipaciją) [2], bet nebūkime naivūs – tokią idėją vertėtų palikti užnugaryje, ir vargu, ar vis dar būtų įmanoma nuosekliai juo vadovautis, nors ir vietinės bulvinių marksistų-pamfletų nešiotojų saujelės, kaip antai „Kova“ ar „Kibirkštis“, sakytų kitaip.
Laisvalaikio komunizmas?
Bet sugrįžkime prie Fisherio „Barokinių prošvaisčių“, neseniai prabilusių lietuviškai. Nors ir šis žavus tekstas geba įkvėpti savo argumentais ir prityrusiu pasakojimu, tai, kartu su „rūgšties komunizmu“, yra vienas politiškai naivesnių ir filosofiškai blankesnių mąstytojo įnašų į XXI a. kairiąją mintį, ne veltui daugiausiai pripažinimo sulaukusių nišiniuose tinklaraščiuose arba jutubo kanaluose, nors būta ir bandymų tai adaptuoti netgi parlamentinei kairei [3]. Atrodo, kad šiame naujų trendų lauke, į kurį patenka ir daugelio simpatizuojama „prabangos komunizmo“ (luxury communism – paprastai tariant, manymas, kad reikia atsikratyti darbo, o ne jį transformuoti) kryptis, ir tikėjimas postkapitalistine technologijų magija bei automatizacija (mašinos dirbs, o mes ilsėsimės!), regima žlugusių ir numalšintų prieš tai istorijoje kairės pasitelktų strategijų suma. Galbūt šios laike įspaustos nesėkmių virtinės Fisherį (ir ne tik) paskatino imtis hipiškosios kontrkultūros ir reivo potencialų gaivinimo, kurį pasyviai tęsia, ar bent jau apmąsto, kai kurie jo tyrinėtojai ir sekėjai.
Tai pradeda įgauti ir iš pažiūros šviežesnes, dar pakankamai neišsigryninusias formas, kaip „laisvalaikio komunizmas“ (leisure communism), nors ši sąvoka, panašu, tėra dar vienas cool naujadaras, skirtas formaliai reprezentuoti tą patį jau daug metų valkiojamą „prabangos komunizmo“ etosą, juntamą vos paėmus į rankas auksu žvilgančią „Viskas bendra“ knygutę, lyg tyčia pasirodžiusią metu, kai vakarėliai patiria rimtus sunkumus ir apribojimus. Neverta mėginti nuneigti, kad mūsų laisvalaikis – taip pat svariai politiškas. Tik kaip tuo pasinaudoti? Reivas, tam tikra prasme, iškelia ir energizuoja šią tiesą, o kultūra apskritai įstengia žymiai patraukliau (nors ir sykiais apgaulingai) atskleisti mūsų geismą kitokiai tvarkai ir pasauliui, nei politika. O ir susieti komunizmą su prabanga – labai gerai ir teisinga: komunizmas nėra pustuštis stakanas, liūdnai tyvuliuojantis ant languotos staltiesės arba dantimis rakinėjama kukurūzų burbuolė, nugvelbta iš kolūkio laukų.
Nuolatinių krizių ir iššūkių sukeliamas naujų politinių subjektų ir naujos politikos sampratos dairymasis susikombinuoja su malonumo ir pasitenkinimo priedais, kartais kuriančiais bereikalingus eksperimentus ir nenuovoką, kokie šią akimirką turėtų būti antikapitalistiniai sprendimai ir veiksmai. Praūžus 2008-2009 m. finansų krizei ir vėliau pasimačius jos padariniams kairiosioms pozicijoms, politiniai teoretikai Alexas Williamsas ir Nickas Srnicekas įvedė folkpolitikos (folk politics) terminą, skirtą nusakyti kai kurių XXI a. kairiųjų trumparegiškumą, neambicingumą, sąmoningos strategijos stygių, praeities vizijų reprodukavimą (vietoje naujų ir savalaikių idėjų), tikėjimą insurekcionizmu (kuris šiųdienos memuose dažnai teatspindimas plytų svaidymo į policijos automobilius semantika), perdėtą meilę lokalizmui bei pernelyg greitų ir staigių veiksmų proponavimą vietoje ilgalaikiškumo. Labai tikėtina, jog šokių, vakarėlių ir reivo laikymas visaverčiu politiniu veiksmu, kaip ir vaizduotę jaudinantis „laisvalaikio komunizmas“, atitinka būtent šias savybes.
Ir džiaugsme, ir varge
Tūsinti, reivinti, vartoti, mėgautis, tenkintis, galų gale, džiaugtis privalu ir toliau – kairė ir socializmas jokiu būdu neturi sietis su primygtina askeze, reikliu susilaikymu ir begaline savęs subordinacija Tikslui, taip neretai kenkiant savo psichiniam būviui. Bet vakarėlių cirkuliaciją paversti kone viena iš pagrindinių ir viltingiausių strategijų ne tik pasipriešinti, o ir kovoti su kapitalu (ar ALDK nesukuria tokio įspūdžio?) – tuščios svajos, prasilenkiančios su radikalios politikos supratimu. Šiandien reivo liekanos vis panašesnės į kažkokią kūrybinių industrijų keliamo vimdulio tąsą, o ir apskritai kyla pagrįstas klausimas, ar kada nors išvis egzistavo „autentiška“ reivo kultūra, ir ar jos tikrai būta politiškai angažuotos taip, kaip mums skelbia kad ir to paties Fisherio nostalgija, stipriai juntama skaitant daugybę jo paliktų vertingų tekstų apie muzikos ir politikos jungtis. Taip, reivas kuriam laikui ištirpdo individualią sąmonę, trumpam pašalina aparatų primestas tapatybes ir leidžia patirti kolektyv(um)ą, bet veik tą patį gali atlikti ir darbo santykių įtampoje besirandanti klasinė sąmonė (aišku, atpažįstama ne be atitinkamos edukacijos, o ši, kaip jau rašyta antrojoje dalyje, gali (į)vykti ir tūse), kurią, labai tikėtina, reivas atitolina – į gyvenimo pabaigą pats Fisheris šiek tiek nutolo nuo klasės pabrėžimo ir perėjo labiau prie neaiškios grupinės sąmonės (group consciousness) svarstymo.
Todėl, jei jau linksminimasis ir kolektyvinio džiaugsmo produkcija bei sklaida – svarbu ir reikalinga (neretai tai yra vienas iš nedaugelio mums belikusių malonumų), čia norima pasakyti, kad neverta to įnoringai regėti, kaip patikimos politinės jėgos ar socialinių pokyčių sverto. Kitaip tariant – neieškoti išganymo per tūsą. Šokiai ir reivas yra anaiptol ne politika, o pabėgimas ir atsitraukimas nuo jos, nes tiesioginė ir savidedikuota sąsaja (kartais neišvengiamai reikalaujanti kažką dėl kažko aukoti) su politika dažniausiai nebūna maloni, egzaltuota ir šventiška. Deja, šiandien lengviau eksploatuoti negatyviąją dimensiją ir sakyti, ko nedaryti, nei atsakinėti į amžinąjį „Что делать?“ [4]. Sunku numatyti, kokios būtent politikos šiuo metu reikia – ekologinės grėsmės skatina manyti, jog daugiau vilties reikia dėti į centralizuotus veiksmus ir viešąsias investicijas (kas reikštų didesnę valstybės galią), tačiau ne visuomet matant tą žadančias prošvaistes parlamentinėje politikoje, negalima visiškai atmesti ir smulkesnių lokalių iniciatyvų. Politika vyksta tada, kai diskursas siekiamas įvaldyti / užvaldyti, o ne mėginama nuo jo atsitraukti, atsiriboti. Jau nesyk įvardyta klasinė įtampa turi būti tikslingai išlaikoma ir artikuliuojama, o ne, pavyzdžiui, būtų mėginamas įgyvendinti vadinamasis Nirvanos principas – siekti kuriam laikui (bent trumpam) tą įtampą pašalinti. Deja, kartais emancipacinė / kairioji politika primena tą patį darbą (net jei ja užsiimama laisvu laiku): galbūt todėl šiandien šitaip siekiama priartinti politinį veikimą prie laisvalaikio – kad patiktų. Bet to, nors ir pastangas galima vadinti sveikintinomis (žingsniai geri, tik kiek pro šalį), tikrai negana. Kai reivo (tiksliau – kas iš jo liko) koncepcija surišama su emancipacija, įvyksta galbūt ir įdomi cheminė reakcija, bet su savais apribojimais, o šiuos išspręsti padėtų, deja, kur kas nuobodesni ir ne tokie patenkinantys, bet, jei kalbame apie kairiuosius siekius, atakuojantys pačias problemų (ir prieštaravimų) šaknis, ir kur kas reikšmingesni postūmiai.
Jei, kaip jau kelissyk kartota, rokenrolas ir žolė nieko nepakeitė – nieko nepakeis ir reivas / tūsas, labiau pasireiškiantis kaip kontrrevoliucinė fantazija. Tą, panašu, gali padaryti tik disciplinuota, tvirta ir ryžto nestokojanti politinė organizacija – sudėtinga spekuliuoti, kokia forma tas bus (jei bus) įgyvendinta, kai esamame horizonte tokie teiginiai gali piršti hermeneutiką, kad čia rašoma apie, pavyzdžiui, pasitikėjimo LSDP skatinimą. Ne, tenka pripažinti, jog vietiniams socdemams, ypač po pastarosios pralaimėjimų grandinės, kol kas yra toloka iki solidžios kairiosios partijos (nors kai kurie pavieniai šio darinio elementai yra sektini, tačiau to, kol kas, nepakanka), bet ir toji kitoje pusėje esanti netūsinė politika yra skurdoka. Turimas partinis socialdemokratijos variantas niekaip nepasiūlo kažko itin patikimo ir užtikrinto, bet abstrakti „mažoji“ politika, kurios taip pat galutinai nevalia nurašyti, atsvaros irgi nesukuria. Ir vis tik nereikia pamiršti, jog pastaroji nebūtinai prieštarauja vadinamajam didžiajam gestui (grįstam dideliu valstybiniu-tarptautiniu naratyvu), o dažnai prie jo vienaip ar kitaip prisideda, tik kartais, nieko keisto, tą sunkoka pastebėti.
Šis tekstas prasidėjo nuo galvoje rutuliotos daug pasakančios frazės „Goldman Sachs doesn’t care if you rave“ („Goldman Sachs [5] nerūpi, ar tu reivini“), kuri skatina pagalvoti, jog smulkus ir įvietintas tiesioginis veiksmas su visomis savo konsensusu paremtomis, spontaniškomis ir horizontaliomis anarchijomis-nehierarchijomis niekada nesuvaldys ir nepanaikins tokių stambių veikėjų, besipelnančių iš visų mūsų darbo. Kaip tik minėtame kairiųjų festivalyje „Kombinatas“ ilgoką laiką pynėsi iki skausmo pažįstama diskusija, maždaug „nepartinė politika versus partinė“: sunku buvo suprasti, kuri pusė skambėjo įtikinamiau, bet šiandien, regint sveikatos apsaugos ir klimato valdymo poreikį, vis labiau ima atrodyti, kad būtent kairioji valstybinė politika, kartu su profsąjungomis, turi įgauti vis daugiau bekompromisinės galios, tačiau šalia visada galima bei reikia turėti ir tiesioginį veiksmą (kaip ir tą patį reivą su visu savo džiaugsmų paketu) – būtent už tokią sintezę pasisakė tas pats Fisheris.
Pabaigai – viena mylimiausių jo citatų: „Jei norite apsvarstyti iškalbingiausią horizontalizmo trūkumą, pamąstykite, kaip tai atrodo iš priešo perspektyvos. Kapitalas turėtų džiūgauti dėl horizontalizmo diskursų populiarumo antikapitalistiniuose judėjimuose. O ar tu verčiau susidurtum su apdairiai koordinuotu priešu, ar tokiu, kuris priima sprendimus devynias valandas trunkančiose asamblėjose?“.
[1] Harsh Leninist Superego. Leninizmas dažnai atsisako bet kokių kompromisų su esama sistema (kapitalizmu) ir atsiduoda ištikimybei revoliuciniam įvykiui bei jo įgyvendinimui bet kokia kaina. Toks pasišventimas psichoanalizėje randa savo vietą superego sąvokoje, reiškiančioje nevalingą savęs cenzūravimą. Žinoma, šiandien kairėje vargiai rastume tokios būsenos išpažinėjų – juk negyvename, pavyzdžiui, XIX a. Rusijoje, 1917 m. revoliucijos ir po to sekusio pilietinio karo ar maoistinės Kinijos laikais.
[2] Politinė nuostata, skelbianti darbo klasės pirmumą ir svarbą. Įdomu, kad aštuntojo dešimtmečio beveik-revoliucinėje Italijoje workerizmas (operaism) buvo suvokiamas kiek kitaip, ir būtent jis egzistavo, kaip viena iš kultūrinės autonomijos pradžių, o darbo klasės pirmumo prieš kapitalą pagrindimas padėjo pamatus ir tolimesnei „pirmo asmens“ politikai. Šiandien tokia pozicija yra nepataisomai perkreipta abejotinų (bet populiarių) Antonio Negri ir Michaelo Hardto teorijų, kurios, kaip ir daugelis panašių, iš dalies radosi dėl kitokių politinių subjektų, nei darbo klasė, paieškos, o to priežastis veikiausiai yra atitolimas nuo pastarosios, kaip ir paties darbo klasės judėjimo silpnėjimas. Kita vertus, Negri nuo pat pradžių buvo vienas kertinių šio pobūdžio workerizmo (vėliau tapusio autonomizmu) teoretikų, todėl būtų galima ginčytis, ar tai nebuvo problematiškos teorijos nuo pat savo šaknų, kuriose nesunkiai galima įžvelgti linijas, nuvedusias iki vėlesnių – dar problematiškesnių – teorijų.
[3] Iškilus ir išpopuliarėjus Didžiosios Britanijos Leiboristų partijos lyderiui Jeremy Corbynui, atsirado terminas acid corbynism, suderinantis valstybinę kairę su sąmoningumo kėlimo ir kultūrinio veiksmo praktikomis.
[4] „Ką daryti?“ (rus.)
[5] Pelningiausias visų laikų Volstrito investicinis bankas.
Pagrindinės iliustracijos šaltinis – „Soviet Visuals“ feisbuko puslapis.
2 Komentarai apie “Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?”