Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
Nebe-reivo plynlaukiai
Teiginys, kad kokia nors tvaresnė reivo forma yra gyva ir šiandien – abejotinas ir smarkiai kritikuotinas. Iš reivo nūdien likusi tokia neįdomi dvėseliena, kad net, atrodo, pats prasižiojimas apie ją tampa bereikalingu šios prikėlimo spiritistiniu seansu. Banalu kartoti tą pačią tiesą, kad reivas seniai miręs, bet, panašu, dėl to jo pamėkliškumas tik dar pavojingesnis. Pati reivo sąvoka, žinia, plačiai vartojama iki šių dienų, tačiau jos turinys, kaip būdinga daugeliui kultūriškai patrauklių konceptų, išsisklaidė ir persikūnijo į galybę skirtingų sąsajų, sunkiai besusišaukiančių viena su kita. Iš reivo dingo visas kryptingai akseleruotas šėlsmas, nusakomas technologijų-muzikos-narkotikų trejybe, kurio vietą užima bet koks didesnio (nors nebūtinai) masto kolektyvinis aktas, kuriame atkakliai dunksi ritmas, arba „nekondicinis“ vakarėlis kur nors apleistose vietovėse, (b)yrančiuose pastatuose, apipelijusiuose ir drėgnuose bunkeriuose, priemiesčių miškų lopuose ir panašiai.
Nepaisant to, kad kai kuriose šalyse tai, kas tebevadinama reivu, vis dar sugeba į saugias vietas suburti socialines negandas patiriančias personas, nebeliko pačios (sub)kultūros, tęsiančios ir papildančios kadaise pradėtą tradiciją žvalgytis utopinių potencialų arba reaguoti į vietines problemas, kaip nutiko su Didžiąja Britanija. Į daugybę smulkių segmentų išsibarsčiusi reiverio arba reiverės tapatybė dabar daugeliui siejasi su, tarkime, dredais, kislotnais [1] drabužiais (arba, Lietuvos atveju, treningais, kovomis su urlaganais, rave is cool užrašais ir “laukiniu” kapitalizmu), bedvase psytrance muzika arba naktiniais šokiais kokiame nors „pasidaryk pats“ festivaliuko purvyne. Na, arba su „Nu aš šiaip apolitiška/s, bet balsuosiu už Laisvės partiją“ paklydėliais, ateityje veikiausiai virsiančiais arba tokiais, kurie tik „nori ramiai pagrilint“ arba… balsuosiančiais už kraštutines dešiniąsias jėgas.
Bet prisiminkime pirmojoje dalyje minėtą daugumai kontrkultūrinių judėjimų būdingą Pažadą: kad ir kur „reivas“ šiandien besivoliotų, jis sugebėjo išsaugoti tai, kas dabar daugiausiai anglakalbiuose internetuose populiariai linksniuojama kaip „šmėkla pasaulio, kuris galėtų būti laisvas“ [2]. Bėda tik ta, kad šis motyvas panašiai abstraktus, kaip ir vis desperatiškiau atgimstantis reivo „antikapitalizmas“ (tokia pozicija išsakoma netgi vietinių feisbuko renginių aprašymuose) – ir šis „antikapitalizmas“, kaip ir minėtas Pažadas, atsiduoda aptakia idealistine nuostata, kad kone viską išspręs sąmoningumas, kurį, aišku, „aktyvuoti“ padeda psichodelika. Nepaisant išties gražios vizijos repolitizuoti reivą (iš naujo sužadinti visus istorinius jo potencialus) ir atsiimti iš mūsų grobiamą laisvalaikį, tai ne tik sunku atskirti nuo dezertyravimo į apsnūdusios palaimos užuovėją ir eilinių „vaizduotės galios“ pirstelėjimų, bet ir peršasi daugybė skirčių, kurių niekaip nepavyksta susaistyti į visumą.
Viena tokių – amžinoji praraja tarp pasipriešinimo (kapitalizmui) ir veikimo (prieš kapitalizmą). Pirmojo dėmens atveju, žinoma, kapitalui vienaip ar kitaip priešintis (nors keblu tiksliai apibrėžti, ką gi tai reiškia – kažko atsisakymą? „Nepirk nieko dieną“? „Gritės“ boikotą?) galima nors ir kasdien, taip įsivaizduojant patį pokytį ar subversiją, kuri dar ir mąstoma pernelyg mikropolitinėmis kategorijomis. Jei jau apie pasilinksminimus, tūsus, pramogas ir laisvalaikį, šokiai klubuose ar kitose erdvėse (kad ir kokiose „nekomercinėse“) kažkodėl sykiais traktuojami kaip veikimas prieš kapitalizmą, tarsi pačiai santvarkai tuo būtų metamas iššūkis, nors, vėlgi, sunku tą vertinti kitaip, nei tik kaip abstraktų kolektyvumą, edukaciją-per-eskapizmą ir smulkų ištrūkimą iš alinančios tikrovės. Taip šiandieninį „reivą“ lengviau suvokti ne kaip kovą, o kaip paralelinį (ir tuo, aišku, mažumėlę geresnį) pasakojimą „oficialiam“ malonumui kaip kapitalo tiesiogiai steigiamam geismui. Deja, tokiais „alternatyviais“ būdais kapitalas dažniausiai yra tik sustiprinamas – nėra nieko lengviau, nei kultūriškai pasisavinti radikalią (?) kolektyvinę išraišką.
Homo hedonistus sąmonė
Jokiu būdu nevalia visiškai atmesti, kad šokant ir linksminantis gali būti kuriami ir stiprinami bendruomeniniai ryšiai, kad ir kaip dabar būtų lengva suabejoti bendruomenės samprata – apibrėžta erdvė išties suteikia tam tikrą saugumą, o ten bandomas įgyti kolektyvinis subjektas, kad ir koks beformis bei užsisriegiantis greitų malonumų skliaute, tikrai pranašesnis, nei jokio bendro tapatumo neradimas ir atskirtis. Šitaip malonumas tampa šiokios tokios kritinės sąmonės formuotoju, tiesiu ir smagiu keliu, supažindinančiu su problema, bet vargu ar ir su jos sprendimo būdais. Reivas pernelyg susipynęs su „sąmoningumo kėlimo“ (consciousness raising) praktika, atsiradusia septintojo dešimtmečio judėjimuose (ypač feminizmo), o vėliau išplėtota italų autonomistų – kai kurie jų, kaip antai Paolo Virno, iki pat šiandien už tai pasisako.
Grupinio šokio ar linksmybių atveju „sąmoningumo auginimas“ pasireiškia vangia idealizacija, paremta libidine investicija ir tikėjimu, kad galbūt tokia veikla stebuklingu būdu kažką išspręs ir kaip nors pateiks rezultatą – nebūtų pernelyg kontroversiška teigti, kad reivas yra žavinga ir pagauli fantazija, kad kažkas daroma ir kažkas keičiama. Erdvė, kaip tūso aikštelė, interpretuojama lyg būtų politinės kovos laukas, tik nežinia, kas tas priešas ir kur jis – su tuo susijęs ir jau minėtas suprantamas troškimas gyvenant pajusti bent šiokią tokią galią (taip pat, žinoma, artumą, bendrystę) savo rankose, tačiau vegetatyvi tokios „politikos“ kilmė niekaip neleidžia matyti tūsinimą pereinant į konkretaus organizavimosi / judėjimo pavidalą, net jei pasilinksminimas imasi tokių kapitalo cirkuliacijos srautų malšinimo, kaip infrastruktūros blokavimas. O pastarasis būdas galėtų būti plėtojamas labiau: „Extinction Rebellion“ judėjimo, reaguojančio į klimato krizę, pavyzdys rodo, kad topologinis ir erdve paremtas veiksmas gali kurti atsižvelgtiną spaudimą.
Tik su reivu iškyla dar vienas priežastingumas: kai nepavyksta sustyguoti ir parengti išliekančios politinės programos (veiksmų plano, ne partijos programos) ir suformuoti jos, kaip, tarkime, svarios derybinės (kuri tas derybas galop perlaužtų) darbo santykių jėgos, reivas tampa piliule, tiek leidžiančia pamiršti šią silpnybę, tiek suteikiančia tos jėgos iliuziją – taip galima nesunkiai pasijusti politišku (netgi tikru revoliucionieriumi!), kai, deja, beveik niekur kitur tam nelieka progos, o politika daug kam pradeda sietis su kompromituota ir beviltiškai nepataisoma biurokratine sfera, su kuria kartais turime tiek mažai kontakto. Kadangi, jokia naujiena, reivas visuomet flirtavo su hedonizmu (pats jis anaiptol nėra blogai), čia, nuo kairiųjų taktikų peršokant į liberalią plokštumą, nusitiesia dar viena analogija – panašiai ir eilinis vartojimas daug kam leidžia pajusti dalyvavimą, įsitraukimą, prisidėjimą: daugkartinio naudojimo ir natūralaus pluošto maišeliai, pareigingas atliekų rūšiavimas bei, galų gale, pats nevartojimas tampa vartojimo dalimi ir palaikymu. Toks neveiksnumas neretai įvardijamas kaip „gyvenimo būdo politika“ (lifestyle politics) – kasdienio gyvenimo pasirinkimų etikai suteikiama brokuota politinė dimensija.
Neseniai patiko vienas įrašas tviteryje: „Kaip socialistas, nesiruošiu reguliuoti savo vartojimo įpročių, idant sumažinčiau emisijas, kol valstybė, valdoma kairiosios partijos, neprivers manęs to daryti“. O kol taip, deja, nėra (visavertė ir šiuolaikiška kairioji partija Lietuvoje atrodo panaši neįmanomybė, kaip ir gerovės valstybė), per „atsakingo/s vartotojo/s, vartojančio/s tvarų produktą“ kategoriją prekiaujama doro aktyvisto ir moraliai kilnaus bei teisingo asmens tapatybe, į kurios apibrėžimą gali patekti ir, aišku, reivų organizavimas, kaip „būdas skatinti bendruomeniškumą“ (juokingiausia, kad tokių argumentų pasitaiko ir tarp aludžių savininkų, maždaug, ten alkoholis geriamas „socialiai“, vietoje to, kad žmonės plemptų savo buityje). Nors reivas, žinoma, leidžia steigtis pasipriešinimo sąmonei, bet vargu ar dažnai nutinka taip, kad nakčia pasikratai, pavyzdžiui, klostėmis apraišiotame ir prožektoriais apšvitintame miške, o kitądien įstoji į profsąjungą, solidarumo tinklą arba partiją, o gal imi kurti kairiąją mediją arba radikalią erdvę. Ne, veikiau – pašoki ir vėl į darbą.
Lėti šokiai už nežinia ką
Taigi, reivo sąvokai, bėgant laikui, patapus niekuo, nieko keisto, kad į jos nusakymą ir įvardijimą (nebūtinai tiesiogiai) patenka net ir įvairūs liberalūs patrypčiojimai, pašvęsti tam tikrai politinei priežasčiai palaikyti. Pastarųjų įvykių ir aktualijų kontekste tokios tendencijos sinonimu tapo ir „Dance for Belarus“ („Šok už Baltarusiją“) renginių serija, rugpjūtį organizuota Vilniuje ir Kaune. Vykstant tokiai plačiai̇̃ išreklamuotai minifiestai sostinėje, tą vakarą teko praeiti netoli Tauro kalno, kur į savotišką „Laisvės pikniko“ versiją susirinko nemažai miestelėnų – nužvelgiant juos, aplankė mintys, kad darosi vis sunkiau beatskirti, ar čia politika estetizuota, ar estetika politizuota (kol kas, turbūt, labiau šis variantas). Šalimais šokančių buvo nemažai tiesiog sėdiniuojančių ir čilinančių ant patiesalų, kas iliustruoja paprasčiausią buvimą už: mano kūnas čia ir mano kūnas palaiko X!
Vėlgi, politika (arba jos likučiai ir nuosėdos) čia prisistato per vartojimą ir pramogą – apmaudu, kad daugeliui tik per panašų tūsą ir alučio pasiurbčiojimą prie DJ pulto įmanoma įgyti šią simbolinę „pilietiškumo“ injekciją. Be viso virtualaus solidarumo, ištransliuojamo daugiausiai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, bene svariausias indėlis šiam Baltarusijos reikalui yra surinktos lėšos „ tad jei ką ir gali „Šok už …“ (nejaukiai primena TV šou pavadinimą) haipas, tai pritraukti saują aktyvių naktinėtojų, kuriems politiškumas virsta „respektabilia“ priežastimi atverti piniginę. Apmaudžiausia, kad beveik niekuomet nesusimąstoma, kad šokama ne vien už Baltarusiją (arba bet kokį kitą tikslą), o anapus „laisvės“ ir „demokratijos“ magijos ne visada laukia numanomas to išsipildymas. Blogiausias scenarijus, nieko naujo, yra šokti ir prišokti (neo)liberalizmą. Čia – esamą, o ten, greičiausiai, būsimą. Ypač kai tuos šokius rengia vilniaus liberalai, nors, kalbant jau apie kairiųjų Vilniaus („Luna6“) ir Kauno (socialinio centro „Emma“) erdvių paraleliai rinktus pinigus, šie buvo pervesti iniciatyvoms, siekiančioms kito kelio, nei Baltarusijos įtrauka į globalią neoliberalizmo schemą. Todėl, tikėkimės, čia postuluotas pesimistinis scenarijus neišsipildys arba bent jau ne taip greitai.
Tad dabar garsiam ir mėgstamam „We dance together – we fight together“ („Šokame kartu – kovojame kartu“) naratyvui, be viso „už“, labai stinga ir „prieš“. Visai čia pateikiamai politikos ir politiškumo iškamšai (kuriai netgi prilipdomas kovos matmuo) trūksta antro dėmens, kuris leistų tam tapti kažkuo daugiau, nei tik pretekstu vėl pasikratyti pagal muziką. Taip apdorojama politika, “nusausinta” nuo klasinės kompozicijos ir kone bet kokio priešiškumo, tampa tik simboliniu priedu prie estetizuoto konsumerizmo, kuris, kita vertus, šiandien neretai iš pažiūros esti viena veiksmingesnių priemonių sukviesti žmones bendram tikslui, todėl čia nesiūloma estetikos ir vartojimo negrįžtamai nuleisti į unitazą. Šį sambūvį, kaip jau išsiaiškinta, jungia momentiniai vakarėlių ir pasilinksminimo aktai, apkvaitę blyksniai ir ekstazės kupina vaizduotės žaismė, o kur dar įsitikinimas, jog panaši kultūrinė veikla bei renginių organizavimas ar meninių niekučių kuravimas turi kažkokią nutaikytą socialinę misiją arba politinę perspektyvą.
Pavyzdžiui, kiek tenka pastebėti, tas ypač taikytina šiandienos muzikiniams / kultūriniams judėjimams (kalbant ir apie Lietuvą), kurie visaip mėgina apsimetinėti, kad jų nevienija neišvengiamasis ekonominis / pelno interesas, o menamo bendruomeniškumo pagrindu tampa kartu vykdomi ir vystomi projektai. Net jei ir deklaruojama sociopolitinė (arba „alternatyvios“ kultūros) vizija, ją apkartina ir aptemdo būtinybė kurti bendrą produktą ir jo vartojimui skirtas erdves, o socialinius interesus neretai nematomai ir nejučia perima komerciniai (kaip ir gentrifikacijoje – kultūra uždangsto kapitalą), taip save, kaip „bendruomenę“ ir „kolektyvą“, išreiškiant tik per kartu gaminamą prekę ir paslaugą. Iš kitos pusės, tokia veikla, net jei ir nesukelia jokių socialinių versmių, paprasčiausiai padeda išgyventi, na o žinant visą to sukeliamą visuomeninę fragmentaciją, darosi aiškiau, kad tokiame vakuume egzistuoja tik komercinės partnerystės įžadai, o vietoje bendruomenės – bendradarbystė. Galų gale nepamirškime, kad sunku įsivaizduoti kitokius santykius, nei esančius anapus prekių ir pinigų – tokie tinklai kuriami iš būtinybės išgyventi, kas nėra lygu kapitalo investicijoms ar strategijoms maksimalizuoti pelną.
„Tūso idėja“ ir butaforiniai aljansai
Neišvengiama ir brutali ekonominė tikrovė, toliaregiškesnį iniciatyvumą redukuojanti iki pragyvenimo, bei daugybė prieš tai vardintų slegiančių reiškinių skatina užduoti svarbius laikmečio klausimus: ar žmones sutelkti ir suvienyti dabar įmanoma tik per įdomumą? Ar politika būtinai turi būti faina, ar ji privalo patikti? Ar malonumas – vienintelė sąlyga emancipacinei ir radikaliai politikai? Nesileidžiant į, tarkime, psichoanalizę, galimą atsakymą užtektinai gerai įgarsina vienas pokalbis apie metų pradžioje aidėjusius planus panaikinti „Kablį“ kaip kultūrinę erdvę. Aišku, dialoge tematiškai buvo aptartas ir „Platformos“ Stoties rajone atvejis, kaip polėkis standartinę kultūrą susieti su „maištinga“ politika – tai, kartu su „Kablio“ istorija, leidžia pastebėti, kad, pripažinkime, nemenka dalis jaunimo nėra politiškai angažuoti, tačiau kai kalba pasisuka apie panašias laisvalaikio erdves, jų reguliavimą ir panašiai, staiga daug kas patampa aršiais ir didžiais kovotojais „prieš tuos biurokratus“. Politikos ir malonumo / pasitenkinimo santykį taikliai pateikia vienas išgirstas argumentas – „Bet juk yra ta tūso idėja“. Anąsyk tai sukėlė nemažai pamąstymų – kokia yra toji tūso idėja? Nejau kažkas daugiau, nei libidinės ekonomikos kuriamas imperatyvas mėgautis?
Stebint dabartinį vyksmą, ženklinamą nuolatos matomų bandymų falšyvai politizuoti niekuo neišskirtinių pasilinksminimų formą (jai suteikiant „prasmę“), greta atsistoja juokingo lobizmo susivienijimas, į „Platformą“ panašiu verkšlenimu ginantis pramogų verslą – „Vilniaus naktinis aljansas“. Gan demagogiškais prikišinėjimais apie esamą vidaus politiką, susijusią su viruso tramdymu, ši iniciatyva atspindi šiuolaikines pastangas į populiariąją viešumą žūtbūt patraukliai įstumti tą tūlo neoliberalizmo trojos arklį – pasitelkiant „griežtos kontrolės“ ir nusenusius „verygizmo“ motyvus, agituojama už dar ir dar didesnę laisvę verslui, negana to, tą verslą pristatant kaip intelektualumo ir racionalumo skleidėją, nes „esame protingi“ ir „galime linksmintis saugiai“. Karingas noras išsaugoti įvairių klubų ir barų apyvartą – galbūt tokia yra ta „tūso idėja“, kuria užsikrečia tiek daug šalies gyventojų, vėliau šokančių „už demokratiją“?
Kitapus kapitalo intencijų būtų pernelyg ciniška visiškai neigti žmonių poreikį tokiomis progomis puoselėti bendrystę, kad ir kokią aptakią bei paremtą laikinais ritualais. Tik panašu, kad nuolatinis sotinimasis šiuo efemerišku kolektyvu(mu) geba paslėpti, jog, einant kitais kairiosios politikos takais, labiau orientuotais į, sakykime, tas pačias profsąjungas, streikus ir / ar organizavimąsi darbovietėse (kad ir kaip nuobodžiai ir klišiškai skambėtų), įmanoma pasiekti tvirtesnio pagrindo bendrumą, kurį, verta pakartoti, suteikia klasinė sąmonė, įsteigta materialios tiesos (čia neneigiama, kad tūsovkės ir reivai gali švietėjiškai atvesti link to). Bet šis kelias – sunkesnis; kur kas lengviau pasirinkti tokį, kurio sąrangoje antagonistinė politika ištrinama iš simbolinio registro ir lieka tik nesąmoningas apsimestinumas, kad ji tebėra, ji čia, su mumis. Fundamentalus to pavyzdys, vėl nuo kairės peršokant link dešinės, yra rugpjūčio mėnesį vykęs „Laisvės TV“ kelias, kuriame pilietiškumas ir politiškumas tryško per kraštus: metafora ne be reikalo, nes įsivaizduojamybe grįsta politika tokiomis viešųjų ryšių priemonėmis yra palaikoma dirbtiniu kvėpavimu, tam dar pertekliškai suteikiant patosą. Dar viena Andriaus Tapino klasterio „sugalvota“ akcija, šįkart susikabinimu už rankučių dedikuota išreikšti palaikymą baltarusiams – ar šis pridvisęs rokenrolas nėra iki skausmo taiklus šiuolaikiniam „bendruomeniškumui“?
Daugybė žmonių, pirštu pamojus piaro komendantams, susirenka, pastovi, prisifotografuoja (kaip taikliai tarstelėjo vienas draugas – „Po jų išsinešdinimo danguje vis dar matėsi Instagramo filtras“), pamosikuoja vėliavėlėmis ir išsivažinėja – pareiga atlikta, жыве Беларусь. Atrodo, kad vienintelė terpė, medijuojanti susirinkusiuosius, yra ne bendras politinis sąmoningumas ir antiautoritarinės kovos palaikymas, o pats srautas, ezoterinis konsensusas, tie patys vartojimo įpročiai ir besidalinama nuostata / samprata, esą politika tokia ir turi būti: draugiškas, šypsningas ir sutirštintas karnavalas su naujųjų medijų pašventinimu. Kažkas feisbuke gerai pakomentavo: „O aš noriu laisvės nuo Tapino“. Kai ideologiniai ir klasiniai / socialiniai skirtumai ištirpinami administraciniuose piruetuose bei nusaldintos „visi kartu“ harmonijos garuose, politinio išsilaisvinimo galimybės iškastruojamos – politika turėtų kiek įmanoma pabrėžti priešybes, kurios neretai gali atsirasti visai šalia, o draugas, šmitiškai [3] tariant, virsti priešu.
Euforija, Marxas ir afektai
Nepamirškime reivo – ką tik minėti įvykiai turi nemažai paralelių su juo. Ne veltui reivas, tiek kaip šokiai, tiek kaip utopinis potencialas, dažnai siejamas su užkrečiančiu euforijos afektu, ypač jos žaibiškais sprogtelėjimais ir akimirksnio protrūkiais. Šiems Baltarusijos protestams ir beveik viskam, kas juos supa iš sekėjų ir stebėtojų pusės, akinančios euforijos tikrai netrūksta – labiausiai tiems, kurie į viską spokso saugiu atstumu. Čia toji masinė euforija, kaip ir reivo aplinkybėmis, apibrėžtam laikotarpiui tinkamai sujungė daugybę asmenų bei tapo bendratapatumo mazgu, kuriančiu džiugesio ir vilties kupiną šventę, nors kol kas nieko realaus nepasiekta. Tai ir toliau skatina manyti, kad be panašaus malonumo indėlio jokia dabartinė politika ir jos formos tampa neįsivaizduojamos (malonumo išbraukti iš politikos toli gražu nereikia – ir neįmanoma), o Baltarusijos įvykių, kaip ir reivo tūso, euforijoje pasimiršta tai, ką visados, kad ir ką sakytų kairės oponentai, dera priminti bei kartoti – klasinė įtampa ir ekonominės prieštaros. Net jei ir kai kurie „minkštesni“ dešinieji kaskart tą išgirdus bruka uodegą ir pasišalina su „Uoj, kai tik pamatau neoliberalizmo sąvoką, tai traukiuosi šonan“.
Aišku, nupiginto liberalaus tūsinimo, aprašyto kiek anksčiau, nedera mesti į vieną katilą kartu su „kairiosiomis linksmybėmis“ – šios, nepamirškime, turi šiokį tokį politinį efektyvumą, (at)gaivina ir plečia bendruomeninius ryšius bei suteikia terpę vystyti idėjas, jas tarpusavyje komunikuoti. Tai – sudedamoji „rimtos“ politinės veiklos dalis, be kurios būtų sunku palaikyti jos gyvastį. Kitaip tariant – ryšiai anapus politinių interesų, ekscesas ir paribiniai nuotykiai apskritai leidžia egzistuoti „kertinei“ visumai ir „svarbiems reikalams“. Dėl to ir yra be galo svarbu atskirti, kokia yra liberali tūso „idėja“, ir kokia yra kairiosios politikos rekreacija, parodanti, jog negalima visos pasilinksminimo kultūros nurašyti vien į kapitalo pusę.
Jau vien pats Karlas Marxas savo 1844 m. rankraščiuose rašo apie kolektyvinį prancūzų darbininkų džiaugsmą – dar vienas argumentas, jog beprasmiška mėginti šalinti šiuos teigiamus afektus iš politikos, tačiau šalimais visad dera turėti ir negatyvų užtaisą, t. y. įtūžį / įniršį ir atitinkamą destruktyvumą; veikiausiai šios pusės yra neatskiriamos ir viena kitą palaiko bei papildo. Vis dėlto kartais aniems šviesiesiems ir džiaugsmingiesiems afektams suteikiama gerokai per didelė svarba ir reikšmė, kas mutuoja į tūsą / pasilinksminimą / reivą kaip politinę strategiją, vakarėlius svarstančią kaip instrumentą emancipacijai ir radikaliai antikapitalistinei politikai, kas būtent ir yra pagrindinis šio teksto kritikos objektas. O kai kurie pavojingieji afektai, kaip pyktis, nepasitenkinimas ar neapykanta, kapitalo yra koordinuotai „gesinami“, todėl kairioji politika turėtų kovoti ir prieš jų slopinimą – bet tą daryti taip, kad tai netaptų moraliniu imperatyvu dirbantiesiems / kitaip kenčiantiesiems, šitaip žeidžiant jų vadinamuosius coping mechanisms [4], nes mažiausiai, ko reikia darbuotojams, tai papildomos opresijos iš tų, kurie jiems padeda ir atstovauja.
Kitoje – trečiojoje ir paskutinėje – dalyje daugiau dėmesio, kaip ir kritikos, skiriama Lietuvoje populiarėjančiam filosofui Markui Fisheriui bei jo pernelyg naiviam ir nostalgiškam požiūriui į reivą. Taip pat aptariamas mąstytojo pasiūlytas „rūgšties komunizmo“ konceptas (irgi sulaukęs nemažai sekėjų), toliau svarstomas malonumo ir politikos santykis, nuvedantis prie vietinio „Absoliutaus laisvalaikio darbininkų klubo“ leidinio „Viskas bendra“, su kurio turiniu polemizuojama. Tai leidžia iškelti klasinius klausimus, įsitaisančius tarp kairėje plintančių prabangos / laisvalaikio komunizmo idėjų ir poreikio turėti tvirtą bei koordinuotą kairiąją organizaciją vietoje dažnai abejotinų anarchistinių-horizontalistinių-autonomistinių iniciatyvų.
[1] Ryškių (salotinės, neoninės) spalvų apdarai, kuriais kadaise rengdavosi klubinėtojai.
[2] Filosofo Herberto Marcusės knygoje Eros and Civilisation: A Philosophical Inquiry into Freud išsakyta mintis, kurią vėliau išgarsino Markas Fisheris.
[3] Carlas Schmittas buvo politikos ir teisės teoretikas, kurio politikos samprata, smarkiai supaprastinus, nusakoma draugo-priešo perskyra.
[4] Priemonės kovoti su stresu, nuovargiu, traumomis.
Pagrindinės iliustracijos šaltinis – „Эстетика ебеней“ feisbuko puslapis.
3 Komentarai apie “Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai”