Mimmo Lucano – nusikaltęs žmogiškumu. Kodėl solidarumas su migrantais gąsdina Europą?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Italai, priešingai nei stengiasi įpiršti populistų plėtojamas tautinis mitas, visais laikais buvo migruojanti tauta, traukusi ieškoti geresnio gyvenimo svetur: į Belgiją, Vokietiją, JAV ir Argentiną. Italų migrantų patirtą rasizmą ir sunkumus romane Švento Petro šunynas (1984) skaudžiai aprašė lietuvių rašytojas Eduardas Cinzas, taip pat migrantas (nors kalbėdami apie tautiečius mes visad mieliau renkamės sukilninantį žodį išeivis). Po Antrojo pasaulinio karo pietų italai masiškai migravo į šalies šiaurę – pramonės epicentrą, kur tapo lengvai išnaudojama darbo jėga. Mano uošvis sicilietis, ekonominis migrantas, puikiai atmena pažeminimą ir sunkumus ieškant būsto to meto Genujoje, mat niekas nenorėjo gyventi kaimynystėje su „čigonais“. Lygiai tą patį rasizmą patiria ir šiandienos migrantai.

Riačė, kurią randa Domenico Lucano, pats kadaise persikėlęs į Turiną, primena miestą-pamėklę, skaičiuojantį paskutines egzistavimo dienas. Tačiau naujasis meras turi planą: atgaivinti miestelio bendruomenę, suteikiant prieglobstį ir ekonominę paramą šiandienos migrantams, nesvarbu, jie karo pabėgėliai ar tiesiog oresnio gyvenimo ieškantys svetimtaučiai.

Vizija gana paprasta: kam veltui laikyti tuščius negyvenamus pastatus? Užleiskime juos atvykėliams, lai prižiūri ir prikelia antram gyvenimui. Kam veltui laikyti tuščią miestelio mokyklą? Leiskime migrantų vaikams mokytis ir įdarbinkime daugiau mokytojų. Taip migrantai pamažėl Riačėje sukuria naujas darbo vietas, paslaugas, pradeda komercinę veiklą, o svarbiausia – sugrąžina klegesį ir bendruomeniškumą į nebūčiai pasmerktą Europos užkampį. Tam buvo būtina viena esminė sąlyga – nežiūrėti į migrantą a priori kaip į įsibrovėlį ar potencialų nusikaltėlį. 

Bendrame Kalabrijos kontekste Riačė yra unikumas, anot vietinių – tikrų tikriausias stebuklas. Redžo di Kalabrijoje, ndranghetos (vietinės mafijos) kontroliuojamose žemėse, vos už 60 km nuo Riačės, driekiasi Rozarno lūšnynai, kuriuose siaubingomis sąlygomis gyvena žemės ūkyje dirbantys migrantai. Apelsinus ir pomidorus italų ir europiečių stalui renka beteisiai juodadarbiai iš Užsachario Afrikos. Paradoksalu: šių žmonių skinamos daržovės ir vaisiai po pasaulį keliauja kur kas paprasčiau nei patys rinkėjai, dažnai nelegaliai atplaukę į Europą gumine valtimi, prieš tai patyrę Libijos pragarą. Kasmet per pačią rugpjūčio kaitrą Kalabrijos laukuose keliems jų sustoja širdis. 

Lūšnynų purvas ir apleistis kuria ryškų kontrastą su turistų gausiai lankoma Kalabrijos rivjera, į kurią ir suteka pagrindinės regiono investicijos. Nuo rivjeros lūšnynų nematyti. Didžiausias jų – San Ferdinando getas, gyventojų skaičiumi net dvigubai pranokstantis Riačę, nekart pasiglemžtas gaisrų, vėl ir vėl atstatomas iš nuolaužų ir skardos atraižų, regėjęs ne vieną migrantų maištą. 

Dalis San Ferdinando gyventojų turi dokumentus ir leidimą gyventi šalyje. Deja, dažnai to nepakanka, kad ištrūktų iš nelegalumo limbo, į kurį stumia dviprasmiški įstatymai ir stringanti ar tyčia vilkinama biurokratija. Vietos žemvaldžiams itin palanku turėti lengvai šantažuojamą darbo jėgą, kurios negina jokia šalies institucija ar profsąjunga. Tiesa, Italijos pietuose dirbantys samdiniai jau telkiasi į nepriklausomą profsąjungą (USB ‒ Unione Sindicale di Base, Bazinė profesinė sąjunga). Jai vadovauja iš Dramblio Kaulo Kranto atvykęs Aboubakaras Soumahoro, šiandien reiškiantis visapusį palaikymą Mimmo Lucano.

Daugelis dirbančių migrantų galėtų sau leisti geresnes gyvenimo sąlygas, pastebi italų NVO Osservatorio diritti, bet italai nelinkę nuomoti būsto juodaodžiams darbininkams, o socialiniai būstai, vietinės administracijos sprendimu, pirmiausia keliauja italams. Prima gli italiani! („Pirma italai!“) – su tokiu šūkiu Matteo Salvini ksenofobų partija „Lyga“ pirmavo 2018-ųjų rinkimuose ir ilgam užnuodijo socialinius tinklus. Tiesa, dar neseniai ši partija rasistinę neapykantos kalbą kreipė prieš pietų italus (iki 2018-ųjų partija vadinosi „Šiaurės Lyga“ ir siekė šiaurinių regionų autonomijos). 

Mimmo Lucano Riačės projektas tapo nuostabia anomalija, sugrąžinusia Kalabrijos migrantams orumą – prigimtinę žmogaus teisę. „Riačės modelį“ gyrė Jungtinių Tautų vyriausieji pabėgėlių reikalų komisarai ir popiežius Pranciškus. Pasukęs į kitą pusę nuo populistų, Mimmo drauge išjudino ir statišką pilietiškumo idėją: pilietybė nėra esminė sąlyga pagarbiam sugyvenimui bendruomenėje. Neretai ji pasitelkiama siekiant diskriminuoti kitą. Jau senokai kalbama apie privilegijuotus vakarietiškus pasus, leidžiančius jų savininkams laisvai keliauti, kurti verslus ir pramogauti bele kur, ir antrarūšius pasus, turinčius menkesnį svorį ir didesnius suvaržymus. O dar ir gerokai sugriežtinus vakarietiškų vizų sistemą, šia kryptimi migruojantys žmonės yra priversti kreiptis į prekeivius žmonėmis, sėsti į sausakimšas valtis ar bristi per miškus, užuot saugiai su šeimomis atskridę lėktuvu.  

Pirmaisiais Riačės gyventojais nepiliečiais tapo 1998 m. Jonijos krante išsilaipinę kurdai, pabėgę iš Turkijos migrantų kalinimo stovyklų. Turkija, drauge su Libija, Europos Sąjungai šiandien jau yra ta „trečioji šalis“, apie kurią svajoja pragmatiškų sprendimų ieškantys Lietuvos socialdemokratai, įkvėpti Danijos pavyzdžio. Riačės meras pasirinko neskirstyti kurdų į tikrus ir netikrus pabėgėlius, antraip vargu ar jie būtų likę Italijoje, greičiausia būtų buvę išsiųsti kažkur „atgal“. Žmogus nėra tapatu dokumentui, įvairiuose interviu kartoja Mimmo, ir biurokratinės kliūtys negali tapti dingstimi pasmerkti žmogų skurdui ir beteisiškumui. Vadovaudamasis šiuo principu, jis pagelbėjo vienai prieglobsčio prašytojai iš Nigerijos „legalizuotis“ per fiktyvią santuoką Riačėje: apeidamas įstatymą, tačiau padėdamas moteriai ištrūkti iš priverstinės prostitucijos tinklo. 

Būtent už šį ir dar kelis administracinius pažeidimus, „nelegalios migracijos“ kontekste, Italijos generalinė prokuratūra 2018 m. pradėjo teisminį tyrimą, po kurio Riačės utopija ėmė lėtai byrėti, neatlaikiusi milžiniško politinio spaudimo. Mimmo buvo atleistas iš mero pareigų, jam uždrausta gyventi Riačėje. Puikiai suveikė vadinamoji purvo mašina: mero pusėn skriejo kaltinimai, šmeižtas ir grasinimai, o pats miestelis naujai suformuotos dešiniųjų vyriausybės sprendimu neteko subsidijų ir viešųjų fondų. Šių metų rugsėjo gale Lokrio miesto teismas paskelbė nuosprendį: Domenico Lucano skiriami 13 metų ir 2 mėnesiai kalėjimo, dvigubai daugiau, nei buvo siūloma apkaltoje, ir 500 000 eurų bauda. „Net mafijos šulams neskiriamos tokios bausmės“, – po nuosprendžio su nuoskauda komentavo Mimmo. Iš savo veiklos meras jokios turtinės ar neturtinės naudos negavo.

Akivaizdu, kad toks nusikaltimui neproporcingas nuosprendis turi ryškų politinio susidorojimo atspalvį. Italijoje tai jau ne pirmas teismo procesas, nukreiptas prieš tuos, kurie bando padėti nelegaliems migrantams, gelbėja žmones jūroje ar palydi Alpių kalnais, kad nepasiklystų. Prieš pandemiją garsiai nuskambėjo vokiečių NVO Sea Wacht kapitonės Carolos Rachete byla.

Vidaus reikalų ministrui Matteo Salvini nedavus Sea Wacht-3 laivui leidimo prisišvartuoti artimiausiame saugiame uoste ir išlaipinti 42 Viduržemio jūroje išgelbėtų migrantų, po 17 dienų derybų, senkant maisto ir vandens atsargoms, Carola Rachete galiausiai nepakluso draudimui ir įplaukė į Lampedūzos uostą. Moteris buvo suimta vos palikusi laivą ir įsiaudrinusios minios apspjaudyta tiesiog prieplaukoje, su palinkėjimais būti tų pačių migrantų išžagintai. Per visas 17 jūroje praleistų dienų prieš Rachete buvo vykdoma siaubinga melagienų ir pasityčiojimų kampanija socialiniuose tinkluose. Šių metų gegužę Agridžento teismas kapitonę išteisino ir pripažino, kad ji buvo teisi, vadovaudamasi tarptautine jūrų teise, įpareigojančia suteikti pagalbą skęstantiesiems.

Lokrio teismas nuteisė ne tik Mimmo Lucano, jis pasmerkė pačią alternatyvios migracinės politikos idėją. Drauge tai siekis įbauginti bendraminčius. Riačės meras konkrečiu pavyzdžiu įrodė, kad humaniška prieglobsčio ir integravimo politika yra įmanoma ir gerokai pažangesnė už migrantų suvarymą į palapinių stovyklas neribotam laikui. Europa jau turi skaudžios tokių antihumaniškų sprendimų patirties – Lesbo saloje, Graikijoje, esama ne vienerius metus be teismo kalinamų žmonių, jų tarpe ir vaikų, įstrigusių čia po to, kai dalis ES šalių narių atsisakė vykdyti kvotų įsipareigojimus. Tarp jų – ir Lietuva, kurios pasienis – išorinė ES siena – virsta dar viena įtampų ir beteisiškumo zona.   

Mimmo Lucano skirta bausmė lenkia net skirtąją Lucai Traini. Šis 28 metų italas, profašistinio judėjimo „CasaPound“ narys, 2018 m. Mačeratos mieste pusantros valandos važinėjosi automobiliu ir šaudė iš pistoleto į tamsiaodžius praeivius, sužeisdamas šešis. Policijos pareigūnus vyriškis pasitiko skanduodamas „Viva l’Italia!“ ir mosuodamas Italijos vėliava, o tardomas atvirai pripažino siekęs nudobti kuo daugiau „padugnių negrų“ ir stabdyti „nekontroliuojamą migrantų invaziją“. Teismas jam skyrė 12 metų kalėjimo. Radikaliajai dešinei Luca Traini yra patriotas. 

Šie du pavyzdžiai byloja mums kelis neraminančius dalykus: neapykanta kitataučiams pavojingai toleruojama ir sumenkinama tiek institucijose, tiek viešojoje erdvėje (Traini veiksmai nei teismo salėje, nei žiniasklaidoje nėkart nebuvo įvardyti kaip teroristinis išpuolis). Drauge sistemiškai kriminalizuojamas solidarumas ir pati migracija. Viešajame diskurse vis dar linkstama vaizduoti migruojančius žmones ne kaip bėgančius nuo tam tikrų sunkumų (karo, nepritekliaus, persekiojimų), o kaip žmones, kurie ir yra problema, taip juos nuasmeninant. Abstrakčią grėsmę pasienyje atstumti kur kas lengviau nei gyvą žmogų, turintį valią, istoriją ir tas pačias universalias teises kaip ir tu.

Pagrindinėje iliustracijoje – Rozarno getas.