Apie raganas ir psichines: moterys ir psichiatrija (I dalis)

come take a walk on the wild side / let me kiss you hard in the pouring rain / you like your girls insane, dainavo Lana del Rey. Taip, Lana, taip – patriarchalinė visuomenė ir patriarchalinė istorija mėgsta, kad moterys būtų seksualizuotos, patologizuotos ir medikalizuotos. Erotiškos, lengvai (tik dėl dievo meilės lengvai!) išprotėjusios ir paramintos (vaistais). Adekvačiai pakrikusios chaotiškos mergelės palaidais plaukais ir besiplaikstančiomis marškomis. Efemeriškos būtybės, pasmerktos lengvais žingsniukais balansuoti tarp to, kokia moteris turėtų būti (kad būtų kaip reikia), ir to, kokiai moteriai būti uždrausta (kad būtų įdomiau). 

Šitas vaidmuo sudėtingas ir dažniausiai nei labai malonus, nei prašytas. Taip, kai kurios iš mūsų kartais sąmoningai (arba ne) jį prisiimame, ir Lana čia ne išimtis. Kartais prisiėmusios bandome šitą vaidmenį apversti, radikalizuoti, kvestionuoti. Kartais jame pasiklystame. Psichiatrijos, lyties, seksizmo* ir seksualumo istorijos yra ilgos, komplikuotos ir susiraizgiusios. Kviečiu drauge su manimi jas paknibinėti.

*Psichiatrijos istorijoje ir dabartyje veši ne tik seksizmas, bet ir rasizmas, homo/bi/transfobija, eiblizmas, klasinė diskriminacija ir daugybė kitų šiukšlių. Mano tekstai jokiu būdu neneigia jų egzistavimo, greičiau atvirkščiai, kviečia rašyti savus straipsnius, nes aš sąmoningai apsiribojau savo pasirinkta seksizmo tema. O ir gerai, kad apsiribojau, nes visų psichiatrijos nuodėmių vienu užpakaliu ir norėdama neužsėsi.

Prie ko čia Ofelija?

Žiūriu į vieną žymiausių Ofeliją iš Hamleto vaizduojančių paveikslų. Jį XIX a. viduryje nutapė Johnas Everettas Millais (nesunku rasti kitų autorių analogiško įvaizdžio variacijų).

Būsimoji savižudė plūduriuoja vandenyje, apsivilkusi šviesia plačia suknia, apsikaišiusi įvairiaspalvėmis gėlėmis, praverta burna ir glebiai išskėstomis rankomis… Paguldytum tokią į šilkais nuklotą lovą su baldakimu ir galėtumei pervadinti: Ofelija pasitinka meilužį. Ji nesirauna plaukų, isteriškai nerauda ir nespringsta snargliais. Joje nėra nieko gąsdinančio, nieko žiauraus, nieko vulgaraus ir pirmykščio, nieko siaubingo, nieko agresyvaus. Esu turėjusi patyrimų su savižudybe – savais bandymais ir motinos įvykdyta. Atsakingai pareiškiu – joje nėra absoliučiai nieko romantiško ar, juo labiau, viliojančio. Tai negražus, nepatrauklus, smurtinis aktas. O štai Ofelijos „beprotybė“ vaizduojama kaip švelni, romi, juslinga, pastelinė.

Kodėl Ofelija? XIX a. buvo išpopuliarėję vieši isterijos ir melancholijos performansai, kuriuose vyriškos lyties psichiatrai smalsiai publikai rodydavo moteriškos lyties pacientes, specialiai tam reikalui apvilktas plazdenančiais drabužiais ir apkaišytas gėlėmis. Kai kurios iš tų moterų gal iš tikrųjų turėjo kokių sveikatos problemų, kitos gal buvo patyrusios traumų (ir dėl to galimai turėjo sveikatos problemų), o dar kitos atsidurdavo ligoninėse dėl to, kad buvo kažkuo nepatogios, dorai neatliko griežto žmonos ir motinos vaidmens, elementariausiai per daug verkdavo ir skaitydavo. Per mažai šypsodavosi ir gimdydavo. Tiksliai pasakyti dabar jau sunku. Bet ar tikrai lengva šiandieninių psichūškių pacienčių atveju? Gerai, kad dabar niekur nevežioja rodyti, nes jeigu galėtų, gal ir vežiotų, o kad atsirastų žiūrovų, tai tikrai. Čia smegenų sujudinimui. Prie ofelijų dar grįšime kitame straipsnyje.

Sunkiai suardoma sąsaja tarp psichikos ligų ir buvimo moterimi yra gerokai senesnė negu XIX amžius. Pasaka sena kaip pasaulis, ar kaip ten dainuoja disnėjaus Gražuolės ir pabaisos įžangoje. Dar senosiose civilizacijose radosi mitai apie moterų kūnuose kaip kokie gyvūnai be vietos klaidžiojančias gimdas, sukeliančias visą aibę fizinių ir psichologinių problemų. Apie tai buvo rašyta ir Senovės Egipto papirusuose, tas buvo įtvirtinta ir pirmojo dešimtmečio prieš Kristų Hipokratui priskiriamuose tekstuose. Tad supraskite, kad kalbame apie tūkstantmečius moterų patologizavimo lygioje vietoje. Senovės Graikijoje ta moteriška bėdytė – „gimda be vietos“ – buvo pakrikštyta isterija. Žodis yra tiesiogiai kilęs iš žodžio gimda senąja graikų kalba. Taigi kaskart, kai pavadiname moterį isterike, atkartojame tūkstantmečių senumo seksistinius kliedesius. Kliedėjo jie ten visi – ir tie, kuriuos istorija pamiršo, ir tie, kuriuos šiandien labiausiai gerbiame. Štai Aristotelis galvojo, kad moterys yra biologiškai defektyvios ir dėl savo isterijų jokiu būdu negali dalyvauti politikoje. Požiūris, kad vyras yra norma, o moteris – nukrypimas nuo normos, gyvas iki šiol. Galbūt teko girdėti, kad tiek vaistai, tiek automobilių saugos diržai neproporcingai dažnai testuojami tik ant vyrų, ne moterų. O moterys važinėja mašinomis ir geria vaistus. Jeigu vienu ar kitu atveju būna sužalojamos ar miršta, tokia buvimo nukrypimu nuo normos kaina.

Nuo isterikių prie raganų: skirtingi seksizmo vardai

Kadangi isterija senovės pasaulyje buvo laikoma rimta liga, gydymo būdai irgi turėjo būti rimti. Jeigu būdavo „nustatoma“ (???), kad gimda pakilusi ir ją reikia pastumti žemyn, moteriai prie veido buvo dedama visokių smirdalų (česnakų ir t. t.), o prie vulvos – kažko kvepiančio (medaus ir t. t.), nes reikia laikyti mintyje, kad ta velnio gimda visgi yra žvėris. Bėgs nuo smarvės link skanumynų. Jeigu gimda „nuslinkusi žemyn“, viskas daroma atvirkščiai. Visgi dažniausiai, žinoma, buvo gydoma seksu ir nėštumu, nes suvis bjauriausia ir įkyriausia yra tuščia nenaudojama gimda. Tik vienas toks Soranas II a. siūlė gydytis susilaikymu nuo seksualinių santykių – kiti kaip susitarę kliedėjo apie sėklos nelaistomos gimdos pavojus.

Viduramžiais šliaužiojanti gimda perkrikštijama apsėdimu, o isterija – raganavimu. Turinys šiaip jau lieka nepakitęs – bet kas, kas patriarchaliniam žvilgsniui moteryje keista, nesuprantama, nepadoru, pernelyg ambicinga, pernelyg moteriška (t. y. pernelyg nevyriška), pernelyg aktyvu, pernelyg išmintinga, gali būti ir yra apsėdimas. Tik jeigu senovės civilizacijose isterija buvo diagnozuojama kaip liga ir universaliai pripažįstama pakankamu menkesnės prigimtinės moterų vertės įrodymu, apsėdimas / raganavimas viduramžiais jau tapo politine priemone susidoroti. 

XV a. pabaigoje po Europą pradėjo sklisti Maleus Maleficarum – toks seksistinis frankenšteinas, sulipdytas iš labiausiai antimoteriškų biblijos bei klasikinių filosofų tekstų pasažų. Juo buvo pagrįsta ir įtvirtinta teisė ir netgi prievolė žudyti „raganas“ (t. y. velnio meilužes, t. y. apsėstąsias, t. y. isterikes, t. y. moteris). Žinoma, visos ir visi esame girdėję apie raganų deginimus ir gal netgi dalinęsi memais su cigaretę nuo laužo ugnies prisidegančia moterimi, tačiau, man rodos, oficialiojoje vadovėlinėje pasaulio istorijoje dar nesame integravę šito kaip, ko gero, masiškiausios organizuoto femicido kampanijos, šlykštaus ir nesuvokiamo nusikaltimo žmonijai.

Dažnai pagalvoju – ypač dabar, kai prasidėjau su daržais – kas būtų buvę, jeigu vadinamosios raganos būtų galėjusios toliau ramiai tęsti savo botanikos / žolinės medicinos praktikas? Be abejonės, visa medicinos istorija būtų atrodžiusi kitaip. Nebūtų prarastas milžiniškas kiekis senojo žinojimo, kurį ir dabar tik po biškiuką atradinėjame iš naujo. Galbūt natūralioji medicina nebūtų buvusi pervadinta „alternatyviąja“? Jeigu kas man paaiškins, kas alternatyvaus yra apie žolinį gydymą žvelgiant iš plačios istorinės perspektyvos, duosiu saldainį. Rimtai, tokį triufeliuką, kuriuos mano tetutė laiko sekcijoje paslėpusi. 

Ir nesupraskite manęs neteisingai – antibiotikai yra puikus dalykas, tik ne puikus dalykas yra antibiotikai nuo menkiausio kostelėjimo. Ne puikus dalykas yra dabar išrašinėjami antipsichotikų ir antidepresantų kiekiai. Kaip tik prisiminiau, kaip praėjusį rugsėjį pas mus sode lankėsi draugai iš Italijos. Jiems atrodė taip stebuklinga, kad aš per naktį užraugiau šviežius agurkus iš šiltnamio, kad žinojau, kokias žoleles dėti į arbatą. Tai juk būtų buvęs pakankamas įkaltis mane paskrudinti, jeigu būčiau kuo neįtikusi kokiam kaimynui. Plius rašau tekstus ir vaikų neturiu.

Atgal prie isterikių: vibratoriai ir Freudas

Švietimo – proto ir logikos – amžiuje, žinoma, menkiau pritiko vapėti apie raganystes ir iš vieno kampo kitan ropinėjančias gimdas. Gydytojai (kaip britas Thomas Willis, prancūzas Jean Martin Charcot, Salpetrijero ligoninės direktorius, pramintas neurologijos tėvu) ėmė kalbėti, kad moterų psichikos bėdos visgi kyla ne iš tarpukojo, o iš smegenų. Lyg ir, atrodytų, šioks toks žingsnis į priekį, nors ir labai abejotinas – na, bent jau nedemonizuojamos moteriškos reprodukcinės kūno dalys. Bet drauge lyg ir mažai kas keičiasi – „liga“ neperžengia moters kūno ribų. Gimdoje ar smegenyse, problema yra moters viduje, ne išorėje, t. y. ne seksistinėje visuomenėje, kurioje moteriškas buvimo būdas nuvertinamas ir žeminamas. 

XIX a. išpopuliarėja hipnozė, isterijos atveju derinama su tokiais, sakykime, įdomesniais metodais. Šita psichiatrijos dalis man galimai pati tragikomiškiausia. Moterys pradedamos gydyti nuo isterijos priverstiniais orgazmais. Gydytojai skundžiasi nuo trynimo pavargstančiomis rankomis, randasi keisčiausios ir dažnai sveikatai pavojingos gydymo priemonės (?), pavyzdžiui, garu varomi dirbtiniai peniai, ir, žinoma, galiausiai užpatentuojamas elektrinis vibratorius. Gydytojai atsikvepia su palengvėjimu, moterys su pasitenkinimu, ir, atrodytų, viskas gerai. Female empowerment, female pleasure, girlboss. Bet. Jūs juk žinote, kad bus bet, tiesa? 

Visų pirma, priverstiniai orgazmai yra priverstiniai. Antra, moterų malonumu niekas nesidomėjo – nepamirškime, kad čia vis dar gydoma isterija. Lygiai taip pat niekas nekėlė klausimo, kodėl moteris nepatiria tų orgazmų su savo sutuoktiniu. Vyras čia niekuo dėtas – ponia serga isterija, gydome trynimu ir vibravimu, tiek žinių. Natūrali moters masturbacija savo pačios pirštais buvo laikoma savižala, t. y. dar viena priežastimi nustatinėti psichikos ligas. Lygiai kaip ir moterų seksas su moterimis. Turint visa tai omenyje, vaizdelis visgi pakrypsta į labiau tragišką. Bet, aišku, steampunkiniai peniai.

Ir tada Freudas. Visi ir visos, kas mane artimiau pažįsta, baisiausiai nustebs nuo to, ką tuoj pat pasakysiu. Paprastai paminėjus Freudą vartau akis taip, kad jos bemaž krenta iš akiduobių. Tačiau. Freudas seksualizavo VISKĄ, ne tik moteris, kas šitame kontekste yra pažanga(?). Jis pirmasis psichikos „sutrikimų“ priežastį iškėlė į visuomenę (imant nuo senovės pasaulio – biškiuką užtruko, ką?). Didžioji Freudo revoliucija slypėjo mintyje, kad „sutrikimą“ išprovokuoja trigeris, paleidžiantis pasąmonėje nusėdusį kompleksą iš vaikystės. Mūsų laikais, žinoma, tas nubanalintas kapstymasis vaikystėje jau yra tapęs vietomis pajuokų objektu, tačiau tuo metu tai buvo daug, ypač kalbant apie moteris. Nes, pasak Freudo, ne jos savaime yra defektyvios dėl savo fiziologijos – kažkas jas „sugadino“. O „sugadinti“, taip išeina, tada galima ir vyrus, nes ir jie turi ir vaikystę, ir kompleksų, ir pasąmonę. Taip išeina, vyrai irgi gali patirti isteriją (iš to vėliau radosi Freudo kalbos apie Oidipo kompleksą) – netgi apie save Freudas buitiniuose tekstuose rašydavo, kad o va, praeina man menkutė isterija pastarųjų dienų. Cute. 

Psichiatrija mėgina tapti rimtu mokslu: kapitalizmo trigrašis

O tada psichoanalizė išėjo iš mados. Psichiatrija taip norėjo tapti „rimtu“, fiziologinei medicinai prilygstančiu mokslu, kad gerokai pasišovė sau koją ir prigadino daugybę gyvenimų dešimtmečiams į ateitį, ir vis dar gadina. Na ir, aišku, užuodęs sau naudą įlindo kapitalizmas. XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, ką aš, nusižiūrėjusi iš anglakalbių šaltinių, mėgstu vadinti medikokapitalizmu. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos – ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma. Joms sumaitinama ir daugiausiai psichopiliulių, kurios, prisiminkime, testuojamos ant vyrų, neatsižvelgiant į moterų hormoninės sistemos skirtingumus. O ir isterijos naudojimas prieš moteris iš tikrųjų išliko, tik įgavo pavadinimą iš daugiau žodžių. „Ribinis asmenybės sutrikimas“, arba „emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas“, kaip kad rašo lietuviškuose dokumentuose. Kodėl vadinu jį šių dienų isterija? Kituose tekstuose, skaitytojos ir skaitytojai.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Ties XX a. viduriu norėčiau palikti išnašą. Skaitykite Sylvią Plath – nuostabią, talentingą amerikiečių rašytoją. Skaitykite jos romaną Stiklo gaubtas (The Bell Jar), jos laiškus ir biografijas, ir bent kažkiek pajusite, ką reiškė būti „išprotėjusia moterimi“ to meto Amerikoje. Dabar jai dažniausiai priskiriamas bipolinis sutrikimas, bet etiketės mane kuo toliau, tuo menkiau domina. Mane domina sakiniai, perkeliantys į kalbą tai, ką žinau ir esu patyrusi labai betarpiškai, ir ko iki Sylvios niekur neradau taip tiksliai apibūdinta. Tyla kėlė man depresiją. Tai nebuvo tylos tyla. Tai buvo mano tyla. Arba. Žmogui po stiklo gaubtu, blankiam ir užgesusiam kaip negyvas kūdikis, pats pasaulis tėra blogas sapnas. (GPB vertimas)

Rašydama šį tekstą daug rėmiausi dviem puikiomis knygomis:

Borderline Personality Disorder: New Perspectives on a Stigmatizing and Overused Diagnosis ir dr. Jessicos Taylor Sexy But Psycho.

Rekomenduoju sekti Jessicą instagrame: jos žinutės dažnai kelia (labai reikalingą) pyktį, dažnai tiesiog giliai liūdina, tačiau, man regis, būtina žinoti, kas su psichiatrija yra ne taip, ir ką galėtume daryti, kad būtų labiau taip. O Jessicos ir jos žmonos Jaimi vedamas podcastas kaip tik vadinasi Klaidžiojanti gimda.

Šaltiniai jau savaime byloja, kad tekste faktus tepiau gana stambiu teptuku, apkalbėdama bendrąsias Vakarų Europos ir JAV tendencijas, nuošalyje palikdama sociopolitinius ir kultūrinius skirtumus bei ištisus pasaulio regionus ir valstybes (tarp jų ir mūsiškę Rytų Europą ar, juo labiau, Lietuvą). Trečiajame serijos tekste pateiksiu duomenų iš šiuolaikinės lietuviškos psichiatrinių diagnozių statistikos, o skaitytinų knygų sąraše lyderiaujančias pozicijas jau kuris laikas užima Tomo Vaisetos Vasarnamis apie kaip tik Lietuvos psichiatrijos (konkrečiai – sovietinės) specifiką. O ateityje bus galima pasvajoti apie ištisą knygą apie Lietuvos psichiatriją iš feministinės kritikos perspektyvos.

Tekstas originaliai publikuotas Elenos Gasiulytės naujienlaiškyje elenos emocijų daržas, kurį prenumeruoti galite parašę autorei.