Dar niekas taip nevertino kultūros, kaip „Nemuno aušra“

Pastarųjų dienų situacija kaip ir aiški: socdemams būtinai reikėjo, kad „Nemuno aušra“ liktų koalicijoje, todėl jai buvo pažadėtos trys ministerijos. Po ilgų ir neviltį varančių derybų galiausiai vietoj Energetikos ministerijos „Nemuno aušra“ gavo Kultūros ministeriją. Į ją jau paskirtas ir patvirtintas Žemaitaičio giminaitis, trombono klasę Čiurlionio menų mokykloje baigęs vadybininkas Ignotas Adomavičius.

Kultūrininkai protestuoja. Naujasis Kultūros ministras spaudos konferencijoje deda neprastą slemo poezijos pasirodymą. Kam juokinga – tas juokiasi, kam neramu – tas nerimauja. Nemažai kas užsiima abiem veiklom iš karto ir nervingai krizena iš absurdo. Ir tik Žemaitaitis, atrodo, atvirai džiaugiasi.

„Etnokultūra“

Socdemams ir Nausėdai Kultūros ministerija ir kultūros sritis apskritai pasirodė panaši į skardinę, kurią galima perspirti į kitą pievelės pusę. Nors šiais laikais, kai kiekviena skardinė dešimt centų verta, ir tos taip lengvai kokie vaikiščiai nespardytų. Na, sakykim, kad skardinė be lietuviško depozito ženkliuko.

Kas vienam šiukšlė, kitam, kaip pats Žemaitatis sakė – deimančiukas. Tai ir sakau – atrodo, „Nemuno aušra“ yra pirmoji partija, taip puikiai suvokusi, kokia įtakinga ir naudinga gali būti Kultūros ministerija ir kultūra apskritai. Žemaitaitis atvirai sako: kaip ir su energetika, su kultūra kiekvienas susiduriame kasdien. 

Po Kultūros ministerijos skėčiu – ne tik muziejai, koncertų salės, kultūros namai ir bibliotekos, bet ir paramą skirstantys Medijų rėmimo fondas bei Lietuvos kultūros taryba. Iš jų finansavimo gyvena ar bent jau nemažą dalį veiklai reikalingų pajamų prisiduria ne viena leidykla, galerija, laikraštis, portalas, meno kūrėjų sąjunga, ir taip toliau. Galiausiai – jais pragyvenimui kliaunasi ir įvairūs individualūs kultūros kūrėjai.

Žemaitaitis taip pat atvirai sako: finansavimą gaus subjektai, kurie suinteresuoti skleisti „etnokultūrą“. Kad Remyga turi orbaniškų ar trumpiškų ambicijų, daugiau mažiau žinom visi. Man akis plačiausiai atvėrė jo „kelionė“ pas Muską bendrų priešų ieškoti, kitaip sakant – trumpiškaisiais metodais valdyti.

„Etnokultūra“ į orbaniškuosius metodus įsilieja sklandžiai it Vilnelė į Nerį. Man tai skamba kaip pažadas kultūros kūrėjus ir žiniasklaidos priemones lenkti prie „teisingos linijos“: per finansavimo davimą ar sustabdymą, per konfidencialius „valdžios“ troškimų išreiškimus, per institucinius svertus. Gal neypatingai garsiai, gal labiau regionuose, gal labiau per kuždesius prie kavutės, gal labiau per menkas sumas individualiose ar institucinėse sąskaitose, gal per tyliai palankius straipsnius regioninėje žiniasklaidoje, bet nenuilstamai ir nuosekliai.

O toji teisinga linija, toji „etnokultūra“ – tai pirmiausia skaldymo ir „teisingų“ tautiečių arogancijos skatinimo politika. Kaip neįtikėtinu mastu jau matėme Vengrijoje, pleištas kalamas tarp regionuose gyvenančių baltų, heteroseksualių, „darbščių“ tikrųjų vengrų ir kažkiek įsivaizduojamų, kažkiek tikrų „išlepusių“ miestiečių, ten savo budapeštuose nesąmonėmis ir sodomija užsiimančių – arba apskritai radikaliai „kitų“: kitataučių, migrantų, LGBTQ+ žmonių, benamių, žmonių su priklausomybėmis, ir t. t., ir pan. Jei reikia, dar pasitelkiamas koks nors išorinis baubas, kuris jau tuoj tuoj atnešiąs tūkstantį metų tamsos, jei tik „etnokultūros“ užtvankoje nors mažiausias plyšys atsiras: piktoji Europos Sąjunga, islamo fundamentalistai, „transideologija“, žydomasonai ir panašiai.

Žinoma, tai nekuriama iš gryno oro – viskas statoma ant labai tikrų ir materialių priešpriešų, kurių nei Vengrijos, nei Lietuvos visuomenėje netrūksta. Regionai iš tikrųjų prasčiau finansuojami, išnaudojami ir/arba užmirštami, ir dėl to jaučia pagiežą popinamiems didmiesčiams. Didmiesčiuose iš tikrųjų gyvena kultūriškai margesnė publika, norinti daugiau teisių ir laisvių bei dažnai mananti, kad jiems skersai kelio stoja „tamsūs kaimai“.

Bet tokios kultūros politikos tikslas nėra nei mažinti šias atskirtis, nei apnuoginti „tikrąją“ nemalonią realybę, nei rasti būdų, kaip skirtingos visuomenės grupės galėtų susitikti ir ieškoti bendrų nepasitenkinimo ar džiaugsmo taškų. Atvirkščiai. Atskirtys pristatomos kaip amžinos ir neįveikiamos, kone prigimtinės. Vietoj vienos bendros realybės atvėrimo kuriamos kelios pusiau įsivaizduojamos, pusiau „tikros“, kurias stengiamasi palaikyti kuo atskiriau.

Propaganda

Ar Žemaitaičiui ir „Nemuno aušrai“ šitas planas išdegs – pamatysim. Nepaisant didelių ambicijų, Remygai ir jo chebrai trūksta ir palaikymo (kiek pasenusiuose reitinguose jie nerenka nė 5 procentų), ir tvirtumo, ir nuoseklumo. O ir kultūros bei žiniasklaidos darbuotojai, įskaitant ir atsakingus už paramos skirstymą, tradiciškai vertina (kartais net pernelyg) savo autonomiją. Kiekviename kultūros institucijų sluoksnyje gali atsirasti nenorinčių bendradarbiauti, o gal ir tiesiu tekstu protestuojančiųjų.

Vis dėlto „Nemuno aušra“ pastebėjo ir įvertino tai, kas kultūrai teikia jos galią ir ką nemaža dalis kultūrininkų vis dar vengia sau pripažinti. Jie supranta ir įvertina paprastą faktą: visa kultūra yra daugiau ar mažiau propaganda.

Žinoma, didžiuma kultūros nėra tik propaganda, o ta maža dalis, kuri yra, yra tiesiog labai liūdna. Kultūra – tai ir saviraiška, ir dialogas, ir kūryba, ir aukštieji idealai, ir kas tik nori. Tačiau bet kuris kultūros produktas siekia ne tik parodyti, nušviesti, sužavėti, užmegzti ryšį ir t. t., bet ir, tyčia ar netyčia – įtikinti. Tai, ką viešai sakome, rodome, rašome, skaitome, žiūrime, vaidiname, grojame ir klausomės, formuoja mūsų bendrą sutarimą, kas yra gerai, o kas – ne, kas „normalu“, o kas – ne, kas mums apskritai priimtina, o kas – ne.

Esame kalti tik patys, ne kas kitas, kad taip bijome žodžio „propaganda“. Kad „propaganda“ laikome tik tai, kas begėdiškai akivaizdu, banalu, žema, kas labai akivaizdžiai, prikišamai bando mums įteigti kokią nors labai paprastą ir būtinai melagingą tiesą. Kad manome, jog visa propaganda yra tiesiog blogas dalykas, kurio savo gyvenimuose turime vengti.

Paimkime paprastą pavyzdį: dabartinėje geopolitinėje situacijoje „propaganda“ įpratome vadinti beveik vien tik tai, kas mus pasiekia iš Rusijos ar Baltarusijos. Tačiau Lietuva ar Europos Sąjunga į šią propagandą atsako savo propaganda, kuri, pagal idėją, turėtų savo efektyvumu, pagaulumu, įtikimumu prilygti „Rusijos pasaulio“ propagandai ar ir ją pralenkti. Jei taip nedaro, vadinasi, pralaimi. Jei daro, bet apsimeta nedarančios – vadinasi, kvailina savo pačių piliečius ir apsimeta silpnesnėmis, negu yra.

Aišku, pripažinti, kad visur aplink mus – susikertančios propagandos srovės, gali būti skaudu ir nepatogu. Tektų pripažinti, kad egzistuoja ir Europos propaganda, ir JAV propaganda, ir Lietuvos propaganda, ir kapitalizmo propaganda, ir netgi galimai oponentų vis linksniuojama „LGBT propaganda“. Taip pat šiuo metu protestuojančiai kultūros bendruomenei reiktų pripažinti sau ir pasauliui, kad prieš „Nemuno aušros“ „etnokultūros“, „senelio iš Rokiškio rajono“ ir „po darbo garaže tapančio darbo žmogaus“ propagandą stato savąją propagandos apie demokratišką, policentrinę, progresyvią, pagarbią kultūrą versiją.

Atrodytų, kam viso to reikia – čia gi tik semantika, žodžiai, nepatogūs terminai. Kodėl negalima tiesiog toliau kovoti už tvarką, gėrį ir orumą, nevadinant viso to negražiais vardais?

Pirmiausia – tam, kad neleistume „Nemuno aušrai“ toliau kurti tų dviejų atskirų pasaulių. Aiškiai įsivardiję, kokia ta mūsų propaganda ir už ką ji, galėtume mažiau verkšlenti apie „kultūros pražūtį“ ir aiškiau paaiškinti tam pačiam seneliui iš Rokiškio rajono ar po darbo prie molberto sėdinčiam statybininkui (tarkime, kad jie apskritai egzistuoja), ką mes veikiame prie Prezidentūros ir ko mes norime. Gali būti, kad norime netgi kažko visai panašaus.

Antra – tam, kad kultūros bendruomenė ir toliau taptų vis politiškesnė ir mokėtų atstovėti už save. Prasidėjus protestams, pasigirdo ir pora priekaištų – o kur jūs buvote iki tol? Viena vertus, tokie priekaištai gal ir ne visada iš geros valios kyla, ir visiškai natūralu, kad žmones geriausiai sutelkia kokia nors krizinė situacija ar bendras priešas. Bet, kita vertus, kiekvienas pavieniui ir visi kolektyviai įsivaizduodami, kad kultūra – tai egzaltuota sritis be propagandos, t. y., be politikos, ir vis bandydami ją nuo tos politikos „apvalyti“, kad tik grynesnė būtų, it krištolas, padarėme sau meškos paslaugą. Buvome ir esame vis dar per daug „kultūringi“, kad galėtume kuo efektyviau priešintis tiems, kurie supranta propagandinę kultūros reikšmę ir yra pasiruošę ja be skrupulų pasinaudoti.

Na ir trečia – tam, kad kultūros bendruomenė neleistų savęs skaldyti. Akivaizdu, kad „Nemuno aušra“ nori „aukštakulnius“ pastatyti prieš „garažiuką“ ir taip rinktis sau populiarumo taškus tarp tų, kurie save mato labiau tame garažiuke, nei tuose aukštakulniuose. Pirmiausia į šiuos spąstus būtų gerai apskritai nepakliūti ir neimti tapatintis vien su aukštakulniais, t. y., „kultūros elitu“. O tada į šį bandymą suskaldyti neblogai būtų atsakyti vienybės propaganda – kad šis reikalas yra bendras visiems, kuriems kultūra yra darbo ir gyvenimo vieta, ir kad kultūros bendruomenė neleis savęs šitaip skirstyti. Tuo labiau, kad, jei leisite pajuokauti, „kultūrininkai“ puikiai moka susiskaldyti bei išsipykti ir patys, Ignoto Adomavičiaus pagalbos čia tikrai nereikia.