Pagrindinė Fisherio aktualizuojama problema yra laikiškumas, tiksliau, simptominis jo nyksmas: atgyvenusių estetinių formų kartojimas, retromanija, kultūrinė nostalgija. Šie fenomenai, anot filosofo, dialektiškai atskiria XXI amžių nuo visų ankstesnių, mat dabar išgyvenamas laikotarpis funkcionuoja skolindamasis – jį nusako ne ateities potencialumas, o praeities reprodukavimas, nekrofilija. Paradoksaliai patiriamas laikas yra ir šios esė objektas; perteklinė interakcijų daugybė pasirodo ne džiaugsmingu išsivadavimu iš nuobodulio, o nauja ir kur kas labiau pavergiančia jo forma.
Vienas iš labiausiai intriguojančių ir provokuojančių tekstų apie politiką ir kultūrą šiais [2014] metais buvo „Mes visi labai nerimastingi“, parašytas Prekariškos sąmonės instituto (esė sulaukė daug dėmesio, kai buvo pakartotinai paskelbta „Plan C“ tinklalapyje). Joje teigiama, kad problemiškiausias afektas, su kuriuo dabar susiduria kapitalizmas, yra nerimas. Ankstesnėje, fordistinėje, eroje „dominuojantis reaktyvus afektas“ buvo nuobodulys. Pasikartojantis darbas produkcijos linijose sukeldavo nuobodulį, kuris buvo kartu ir pagrindinė pavergimo forma fordizme, ir naujos opozicinės politikos šaltinis.
Būtų galima teigti, kad tradicinės kairės nesėkmė susijusi su jos negebėjimu tinkamai įsitraukti į šią nuobodulio politiką, kurią artikuliavo situacionistai ir pankų kultūra, o ne profesinės sąjungos ir partijos. Geriausiai absorbuoti ir instrumentalizuoti šią nuobodulio kritiką sugebėjo ne organizuota kairė, o neoliberalai. Jie greitai susiejo fordistines gamyklas ir socialdemokratinį stabilumą bei saugumą su nuoboduliu, nuspėjamumu ir viršaus–apačios biurokratija. Vietoj to neoliberalai pasiūlė jaudulį ir nenuspėjamumą, tačiau šių naujoviškai takių sąlygų neigiama savybė yra amžinas nerimas. Nerimas – tai emocinė būsena, koreliuojanti su (ekonominiu, socialiniu, egzistenciniu) netikrumu, kurį normalizavo neoliberalus valdymas.
Prekariškos sąmonės institutas teisingai pastebėjo, kad strategijose ir perspektyvose, susiformavusiose epochoje, kai buvo kovojama prieš nuobodulį, fiksuojama per daug antikapitalistinės politikos. Institutas teisus ir nurodydamas, kad kapitalizmas veiksmingai išsprendė nuobodulio problemą, bei pabrėždamas kairiųjų nerimo politizavimo būdų radimo svarbą. Neoliberalioji kultūra, įsigalėjusi nykstant antipsichiatriniams judėjimas, individualizavo depresiją ir nerimą. Tiksliau, daugelis depresijos ir nerimo atvejų yra sėkmingos neoliberalizmo tendencijos privatizuoti stresą ir politinius antagonizmus paversti medicininėmis būklėmis padariniai.
Taip pat manau, kad argumentacija nuobodulio atžvilgiu turi būti šiek tiek niuansuota. Akivaizdu, kad iš dalies netgi galima jausti nostalgiją „Nuoboduliui 1.0“: nyki sekmadienio tuštuma, nakties valandos pasibaigus televizijos transliacijai, netgi nesibaigiančios laukimo eilėje ar viešojo transporto stotelėje minutės – visiems turintiems išmanųjį telefoną šis tuščias laikas dabar yra veiksmingai pašalintas. Intensyvioje 24/7 kapitalistinės kibernetinės erdvės aplinkoje smegenims nebeleidžiama būti nenaudingoms – jos užlietos vientiso žemo lygio stimulų srautu.
Vis dėlto nuobodulys buvo ambivalentiškas – jis nebuvo tiesiog negatyvus jausmas, kuriuo paprasčiausiai norėta atsikratyti. Pankams nuobodulio tuštuma buvo iššūkis, įsakymas ir galimybė: jei mums nuobodu, turime sukurti kažką, kas užpildys erdvę. Tačiau būtent tokiu reikalavimu dalyvauti kapitalizmas nuobodulį ir neutralizavo. Dabar, užuot primesdamos mums raminantį spektaklį, kapitalistinės korporacijos keičia savo kryptį ir kviečia mus dalyvauti, generuoti savo pačių turinį, įsitraukti į debatus. Nebėra nei pasiteisinimo, nei galimybės nuobodžiauti.
Tačiau, net jei dabartinė kapitalizmo forma išrovė nuobodulį, jai nepavyko atsikratyti tuo, kas nuobodu. Priešingai, galima teigti, kad tai, kas nuobodu, yra visur. Daugeliu atvejų atsisakėme lūkesčio būti kultūros nustebinti – tai galioja tiek „eksperimentinei“, tiek popkultūrai. Ar tai būtų muzika, skambanti taip, tarsi būtų sukurta prieš dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų, ar Holivudo filmai, perdirbantys ir prikeliantys seniai išeikvotas sąvokas, veikėjus bei tropus, ar varginantis šiuolaikinio meno gestas – tai, kas nuobodu, yra visur. Tik kad niekas nenuobodžiauja, nes nebėra nuobodžiauti gebančio subjekto. Nuobodulys toks slegiantis potyris todėl, kad yra įsisavinimo, didelio kiekio sugėrimo būsena; jis vartoja mūsų buvimą, jaučiame niekada nepavyksiant iš jo ištrūkti. Būtent toks įsisavinimo gebėjimas dabar ir atakuojamas nuolatos dėmesį išskaidant – tai integrali kapitalistinės kibernetinės erdvės dalis. Jei nuobodulys tuščia įsisavinimo forma, tada ją efektyviai atsveria pozityvesnės įsisavinimo formos. Tačiau kapitalizmas nepajėgus suteikti tokias formas – vietoj įtraukimo mus išblaško nuo to, kas nuobodu.
Ko gero, labiausiai mūsų dabartinei situacijai būdingas jausmas yra nuobodulio ir manijos mišinys. Nors suprantame, kad dalykai nuobodūs, vis tiek jaučiamės priversti atlikti dar vieną „Facebook“ apklausą, perskaityti dar vieną „Buzzfeed“ sąrašą, spustelėti ant kokios nors žvaigždės paskalų apie kažką, kas mums nė iš tolo nerūpi. Be atvangos judame tarp nuobodumų, bet mūsų nervų sistema stimuliuojama taip, kad prabangos jausti nuobodulį nebeturime. Niekam nenuobodu, viskas nuobodu.
Tekstas originalo kalba publikuotas 3ammagazine.com.
Vertimas pirmą kartą publikuotas Šiaurės Atėnuose, 2020 07 10.
2 Komentarai apie “Niekam nenuobodu, viskas nuobodu”