Nietzschė ir Marxas, kūjis ir pjautuvas. O kur keptuvė?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Jonas Čeika. How to Philosophize with a Hammer and Sickle: Nietzsche and Marx for the Twenty-First Century. London: Repeater, 2021. 250 p.

Man rašant šią recenziją, „YouTube“ kanalas „Jonas Čeika – CCK Philosophy“  turi virš 228 tūkst. prenumeratorių. Taigi, galiu teigti, kad Jonas Čeika tikriausiai yra žinomiausias gyvas lietuvis kairysis pasaulyje. O jei ką nors pamiršau ir klystu, tai jis tikrai patenka bent į žinomiausių trejetuką. Apie tai, kodėl savąją filosofiją Čeika pasivadino „cuck“ (nuo cuckold, laisvai išvertus – „raguoto vyro“ arba „vyro, kuriam patinka stebėti, kaip kiti vyrai užsiima seksu su jo partneriu ar partnere“) ir ką šis žodis reiškia socioseksualiniame bei internetiniame-politiniame žodyne, būtų galima parašyti atskirą straipsnį, bet šįkart tiek to.

O kad „Cuck Philosophy“ yra lietuvis, paaiškėjo, kai kanalas buvo jau tikrai populiarus ir Čeika ruošėsi leisti štai šią knygą. Žiūrėjau jį ir prieš išaiškėjant šiam faktui ir, tiesą pasakius, nė trupučio neįtariau. Angliškose esė apie filosofiją, kurias jutube pasakoja ramiu, kiek monotonišku, bet maloniu balsu, lietuviško ar net rytų europiečiams būdingo akcento nebuvo girdėti. Apskritai net kiek keista – kiekgi tų lietuvių kairiųjų, tegul ir negyvenančių Lietuvoje, kad sugebėčiau tokio iškilaus asmens nepastebėti?

Bet irgi tiek to. Detektyvus galime palikti kitam kartui, o šįkart – apie pirmąją Jono Čeikos knygą How to Philosophize with a Hammer and Sickle: Nietzsche and Marx for the Twenty-First Century („Kaip filosofuoti su kūju ir pjautuvu: Nietzschė ir Marxas dvidešimt pirmajam amžiui“). Knygos pavadinimas, ypač dabartiniame Lietuvos politiniame kontekste, drąsus. Šalyje, iš kurios Čeika kilęs, tikriausiai net būtų paskųstas kuriai nors moralės ir teisingos istorinės atminties sergėjimo agentūrai bei sukeltų neblogą skandalėlį. Kita vertus, laikyti jutubo kanalą, kuriame netrumpuose klipuose pasakoji apie (kairiąją) filosofiją, irgi gan drąsu. Ir, abiem atvejais, pagirtina.

Socializmas nėra mažutėlių gelbėjimas

Čeikos knyga, reikia pasakyti, yra gera. Parašyta elegantiškai, galbūt čia veikia ir mano patvirtinimo šališkumas (confirmation bias), bet, atrodo, sėkmingas darbas „YouTube“ autorių išmokė puikiai laviruoti tarp auditorijos, kuri žino mažai, ir auditorijos, kuri žino per daug. Taip ir antriesiems nenuobodu, atsiranda ką naujai sužinoti, prisiminti ar su kuo pasiginčyti, ir pirmieji jaučia, kad jiems avansu suteikiamas pasitikėjimas, jog šį bei tą supras. Žinoma, visiškai nesidominčiam filosofija, ypač politine, žmogui ši knyga vis tiek bus tamsus miškas – bet tada apskritai kiek keista, kad jis ją paėmė į rankas.

Kaip galima nuspėti, Čeikos tikslas – priartinti Nietzschę prie Marxo ir parodyti, kad Nietzschės mintis gali būti labai naudinga šiandienos socialistams. Būtų galima netgi teigti, kad knyga yra kur kas labiau apie kūjį (Nietzschę) nei apie pjautuvą (Marxą) ir skirta pirmiausia tiems, kurie Marxo jau visai pasiskaitė, bet į Nietzschę žvelgia per apmusijusį jo sąsajų su Trečiuoju reichu stiklą.

Čeika nėra nei pirmas, nei paskutinis užsiimantis Nietzschės ir Marxo suartinimo ir suderinimo projektu. Šioje knygoje autorius pasakoja ir apie marksistus-nyčistus Rusijoje iš karto po revoliucijos. Čia reiktų prisiminti ir puikius, bet įvairių bedančių diskursų ir diskursėlių nuvalkiotus filosofus Gilles’į Deleuzą bei Félixą Guattari, kurių Čeika tikriausiai visiškai sąmoningai knygoje net nemini.

Jono Čeikos avataras You Tube

Ne visiems šis projektas priimtinas. Štai, pvz., kairiųjų bei filosofinių memų ir „karštų nuomonių“ (hot takes) gamintojas, internete žinomas kaip Netikras Baudrillard’as (Fake Baudrillard), sukėlė net ir šiokią tokią audrelę, pareiškęs, kad Nietzschės su kairumu sudrauginti neišeis ir neverta, nes jo filosofijos esmė – svajonė apie aristokratiją, iš esmės besikertanti su (darbuotojų) klasine sąmone. O tie, kurie vis dėlto mėgina, jo nuomone, tėra „komunos poetai“. T. y. dažnai iš gan pasiturinčių šeimų kilę „kairieji radikalai“, manantys, kad egalitariniame pasaulyje kaip nors vis dėlto išliks nedirbančiųjų klasė ir jie tai klasei priklausys – kol visi bus užsiėmę tramvajų linijų tiesimu ir branduolinio kuro atliekų laidojimu, jie gers vynelį ir rašys poeziją.

Šia tema, tiesą pasakius, esu per mažai pasikaustęs, kad turėčiau kokią nors nuomonę, bet susikirtimas atrodo įdomus ir labai lauksiu jo tęsinio. Tačiau, kol laukiu, turiu pripažinti, kad Čeikos projektas turi bent vieną ryškų privalumą. Jis gali būti labai naudingas tiems kairiesiems ir nekairiesiems, kuriems vis dar atrodo, kad marksizmas, socializmas ir kairioji politika apskritai yra apie „mažutėlių gelbėjimą“, kad marksizmas yra „moralės ideologija“, o kairiosios ir kairieji – tiesiog aukso žmonės, jautrūs labdariai dėl viso pasaulio bėdų kraujuojančiomis širdelėmis.

Toks „mažutėlių gelbėjimas“, reikia pasakyti, jau yra pasiglemžęs ir į keistą dešiniąją politiką nuvaręs kelis buvusius bendražygius bei bendražyges. Taip jau būna, kad kai įsivaizduoji gelbstintis mažutėlius ir kuriantis geresnį pasaulį, o tada pastebi, kad pasaulis kažkaip negerėja, o mažutėliai ne tik nenori būti gelbėjami, bet dar ir dažnai gali tave pasiųsti ar snukin pasiūlyti, griūna morale ir „gerumu“ paramstytas pasaulėvaizdis. Tada atsiranda ir noras skųstis „kairiaisiais, kurie visą pasaulį gelbėja, bet mamos jau antras mėnesis neaplanko“, bei klausti, ką vis dėlto šita visa politika padarė dėl tavęs. Galiausiai pasitraukiama į šiltą įvairiausių bačiulių terpę, kur tavo feisbuko įrašai pagaliau sulauks tų tūkstančių patiktukų, jei tik spjaudysiesi apie abstrakčios įsivaizduojamos „kairės“ veidmainystes, kaip nors išvadinsi kitos odos spalvos pabėgėlį ir priartėsi prie dažnai labai nacionalistinės, labai konservatyvios „liaudies išminties“.

Čia, rašo Čeika, gali padėti Nietzschės moralės kritika. „Kairumas“ iš tiesų labai mažai ką turi bendro su „buvimu geru žmogumi“, jis nėra krikščionybės atitikmuo, priimantis ir glostantis visus dangaus karalystę paveldėsiančius mažutėlius. Labai supaprastinus, jis yra, kaip rašė Marxas ir Engelsas, apie grandinių praradimą ir pasaulio laimėjimą – tai yra aktyvus ir galbūt smurtingas visa keičiantis judesys, o ne esamos sistemos skylių kaišymas ir jos aukų užglostymas. Žinoma, tai nereiškia, kad visa empatija yra „vergiška sąmonė“ ar kad širdelės neturėtų kraujuoti – tačiau tai turėtų vesti prie kažko dialektiškai naujo. Atverti giliai glūdintį žmonių potencialą ir į(si)galinti, o ne sudaryti kuo geresnes sąlygas iš lėto pūti kiekvienam savoje nelaimėje.

Skamba kaip Laisvės partijos šūkis? Žinokit, man irgi. Štai ir matosi, kodėl Nietzschę labai lengva suinterpretuoti liberaliai ir libertariai. Kam ta socialinė apsauga, jei mūsų užduotis – įgalinti potencialą? Jei dalykai paliekami savieigai, tokia interpretacija ir tampa populiariausia bei lengviausiai atrandama. Tad labiausiai ir norisi klausti savęs bei kitų Čeikos skaitytojų: ar jo argumentai už „kairįjį nyčizmą“ pakankamai visapusiški, kad išvengtų liberalios interpretacijos spąstų?

Tai kaip ten dėl tos keptuvės?

Čia ir prasideda šiokios tokios bėdos. Nors Marxo ir Nietzschės kritika moralei, „teisėms“, valstybei ir pan. iš tikrųjų vertinga ir įkvepianti, ją prilyginčiau veikiau ne kūjui ir ne pjautuvui, o dalgiui, kuris tuo pačiu mostu ir dilgėles gali nušienauti, ir jose pasislėpusį kiškį ar putpelę pripjauti. O kadangi abu balti vyručiai iš Vokietijos gyveno XIX a., tai nori nenori rašė „universaliam subjektui“ ir apie jį. „Universalus subjektas“ – tai iki pat šių dienų išlikusi tendencija rašyti ir galvoti įsivaizduojant baltą pusamžį vyruką iš Europos – ir kaip pagrindinį veikėją, ir kaip pagrindinį skaitytoją.

Todėl truputį atrodo, kad šalia Marxo ir Nietzschės reiktų kažko trečio, o dar geriau – trečios. Jei jau tikrai norime kalbėti apie politinę filosofiją „XXI amžiui“, tai turime klausti savęs – kiek mūsų auditorijos yra matę kūjį ir / ar pjautuvą, o tuo labiau – laikę juos rankose? Tačiau bemaž visi esame laikę ir pagal paskirtį naudoję, pvz., kompiuterio pelę ir keptuvę. Keptuvės vaizdinys, beje, atrodo visai tinkamas, jei norime kalbėti apie darbo klasę, kuriai priklauso ne tik BMW automobiliui detalę tekinantis meistras, bet ir „Starbucks“ baristas ar „Bolto“ pavežėjas. O tuo labiau – gausybė apmokamą ir neapmokamą reprodukcinį, namų ruošos, rūpybos darbą dirbančių darbuotojų visame pasaulyje.

Aišku, kita vertus – ko aš čia kabinėjuosi, kodėl knygoje apie Nietzschę ir Marxą noriu vos ne Silvios Federici? Ir iš tikrųjų, Nietzschės ir Marxo tema savaime pakankama ir įdomi, bet – pats autorius vis pamini feministines, antikolonialistines, LGBTQ išsilaisvinimo kovas, vadinasi, jos laikomos svarbiomis ir formuojančiomis XXI a. politinę filosofiją. Tačiau jas tik geruoju paminėti, probėgšmais, o tada grįžti prie labai „berniukiškos“ dviejų mirusių vyrukų iš Vokietijos filosofijos nejaukiai primena vadinamąjį tokenizmą, t. y. „įvairovės“ vaidinimą, nes taip reikia, nes dabar bon ton, nes recenzentas prisikabins.

O knygos diskursas, tiesą pasakius, tikrai labai berniukiškas ir netgi šiek tiek… hobsiškas? „Mes, socialistai, kartu prieš visą pasaulį kovoje iki pergalės, iki kapitalizmo nuvertimo ir vergiškos sąmonės įveikimo.“ Šiais nublukusio, bet kokį įkvėpimą praradusio depresyvaus „realizmo“ laikais, žinia, tai netgi šiek tiek gaivu, tačiau – to trečiojo elemento tikrai labai trūksta. Kartais gali pasirodyti, kad labai rimtos ir įdomios socialinės problemos suskliaudžiamos iki „Graždanskaja Oborona“ eilučių, kad „prie komunizmo viskas bus zajabys, jis tuoj čia ir bus, reikia tik palūkėti“. Tiksliau, prie komunizmo ir įveiktos vergiškos sąmonės.

Tomas Marcinkevičius

Pavyzdžiu čia galima paimti kad ir „teisių“ kritiką, kuri yra teisinga ir reikalinga, tačiau, atrodo, praleidžia tarpasmeninį aspektą. Atitinkamas skyrius taip ir pavadintas – „Rights“, o jame Marxas ir Nietzsche sutaria, kad „teisės“ ir netgi „lygios teisės“ yra, tiesą sakant, išnaikintinas elementas. Mat „teisė“ visada reiškia, kad stipresnysis silpnesniajam kažką leidžia, o visuomenėje, kurioje galios santykiai būtų iš tikrųjų lygūs ar bent neribotai dinamiški, tokių „leidimų“ mums nereikėtų. Taip, žinoma, ir valio, ir labai gerai yra prisiminti, kad „teisių“ diskurso neverta įsimylėti. Tačiau ką daro tokia kritika šiuo metu, kai kur nusispjausi, ten aptiksi pažeistas kieno nors teises? Nuo Rytų Ukrainos iki Rytų Lietuvos, nuo „Amazon“ iki „Maximos“ sandėlio?

Be to, „teisės“ yra ne tik iš viršaus nuleista sistema, bet ir tam tikras bendravimo, tarpusavio susižinojimo, kas leistina ir kas ne, būdas. Gali būti, kad viena ar kita forma jos šiuo metu yra neišvengiamos, o net ir tada, kai „viskas bus kaifas“, panašios sistemos taip pat gali prireikti, norint sugyventi tarpusavyje. Prastos tos teorijos, kurios viską paaiškina ir viskam tinka – todėl tik neįtikėkime, kad visas mūsų tarpasmenines problemas, įskaitant ir patriarchatą, rasizmą bei kitus -izmus, sukūrė vien kapitalizmas ir vergiška moralė. O net jei taip ir būtų – išnykus pastariesiems, minėtos problemos gali ir likti.

Herojinis socializmo epas, nors tam tikra prasme ir reikalingas, – kas gi nori kovoti už tai, kas nieko neįkvepia? – vis dėlto yra jau dešimtmečius kritikuojamas iš vidaus, pačių socialisčių ir socialistų, kaip galbūt netgi skatinantis toksišką vyriškumą. Be to, kartais jis gali tiesiog siutinti – kai, pvz., turi didelių asmeninių, finansinių, sveikatos problemų, o kas nors ima ir užtraukia tą pačią seną dainelę apie poreikį visa aukoti dėl dialektinės įveikos, laimėtino pasaulio ir vienintelės įmanomos šviesios ateities.

Vis dėlto elegantiška

Nelyg amerikietis, dėstantis draugiškos kritikos mėsainį (viršuje pagyros, viduryje supeikimas, apačioje vėl pagyros), vis dėlto turiu vėl pasakyti, kad, nors žioji ši nemenka spraga arba, tiksliau tariant, ji tiesiog egzistuoja, Čeika šioje knygoje elegantiškai paaiškina ir gal net išsprendžia nemažai politinės filosofijos problemų.

Taip, kad net ir aš supratau, čia paaiškinta Aufhebung (įveikos? – reiks paklausti draugų hėgelistų) samprata. Labai elegantiškai sprendžiama mąstytojų istoriškumo ir istorinio jų panaudojimo problema. Nietzschės ir Marxo atveju kalbame, žinoma, apie stalinizmą ir nacizmą. Ypač žavi pripažinimas, kad filosofas, kurį pasitelkė totalitarinė ar autoritarinė sistema, niekada negali būti „grynas“ – vienaip ar kitaip teks tvarkytis su tuo, net ir kategoriškai atmetant jo menamą „kolaboravimą“. Mat atmetimas – tai irgi veiksmas, ir netgi gana pozityvus. Nors, žinoma, tiek Nietzschė būtų spjovęs Hitleriui į veidą, tiek Marxas Stalinui mažiausiai grūšią būtų atrašęs.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Taip pat gražiai šioje knygoje susidorojama ir su keliomis netikromis skirtimis – individualizmo ir kolektyvizmo, „kūno“ ir „sielos“, teorijos ir praktikos, galiausiai – „pasaulio“ ir filosofijos. Lanksti moralės sistema ir lankstūs galios santykiai čia atrodo ne tik liberali ar libertari, bet ir labai kairi, socialistinė svajonė. O galų gale Čeikos knyga vertinga tuo, kad marksistams pristato Nietzschę, o visiems kitiems sklaido nelemtus ir paprasčiausiai labai kvailus mitus apie Marxą.

Jei taip ir toliau, Jonas Čeika turi daug galimybių išlikti populiariausiu gyvu kairiuoju mąstytoju tarp lietuvių. Jei jums įdomi kairioji ir nekairioji filosofija, kairioji istorija ir gyvas jos pasakojimo būdas, kurio, panašu, šiais laikais daug daugiau galima rasti jutube nei universitete – skaitykite šią knygą ir žiūrėkite „Cuck Philosophy“ įrašus. Baigdamas taip pat norėčiau pusiau juokais priminti Čeikai pasitikrinti savo pašto dėžutę ir asmenines žinutes, ir prie progos atrašyti kairiajam tėvynainių portalui.

Recenzija pirmą kartą pasirodė kultūros dvisavaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, 2022.08.05.