Kaip karui priešinasi Rusijos gyventojai?

Iš Sankt Peterburgo kilusi Lolja Nordic – „Feministinio antikarinio pasipriešinimo“ judėjimo Rusijoje koordinatorė, feministinės „*8-osios iniciatyvinės grupės“ narė ir viena iš labdaros muzikos festivalio „Nekalta“ (Невиновата), remiančio smurtą šeimoje patyrusius žmones, organizatorių. Lolja kalbėjo ir rugpjūtį vykusiame festivalyje „Kombinatas“. Jos kalbos galite pasiklausyti mūsų „Youtube“ kanale čia. Šiame interviu kalbėjomės apie menkai nušviestą Rusijoje vykdomą pasipriešinimą Ukrainos karui.

Karo pradžioje Rusijoje vykę antikariniai protestai buvo gana plačiai nušviesti, tačiau pastaraisiais mėnesiais apie juos beveik neberašoma. Galima būtų pamanyti, kad pasipriešinimas Rusijoje išblėso. Ar galėtum papasakoti, kaip prasidėjo pasipriešinimas ir kas vyksta šiandien?

Jau daug metų esu prieš karą. Kai 2014 m. prasidėjo karas Ukrainoje, buvau prieš jį ir prieš Krymo aneksiją, dalyvavau keliuose protestuose. Bet anuomet kažkodėl didelis antikarinis judėjimas neišsivystė. Galbūt todėl, kad Krymo aneksija nebuvo tokia smurtinė, ji įvyko labai greitai ir be kraujo praliejimo. Be to, protestus nuslopino valdžia. Kaip visada.

Vasarį, kai karas eskalavosi, Rusijoje mobilizavosi daug žmonių, rengė protestus, prie jų prisijungiau ir aš. Tuo metu jau negalėjau dalyvauti gatvės protestuose, nes prieš tai buvau keletą kartų sulaikyta. Būčiau rizikavusi išeidama į gatvę, nes galėjau gauti rimtą baudžiamąją bylą už pakartotinius to paties įstatymo dėl neteisėtų protestų pažeidimus. Koordinavau protestus internetu ir padėjau suimtiems žmonėms, bandydavau susisiekti su advokatais ir jų artimaisiais, koordinuodavau tokio pobūdžio veiklą. Putinui vėl įsiveržus į Ukrainą, kelias pirmąsias savaites visoje Rusijoje vyko išties dideli protestai daugelyje miestų.

---

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

---

Manau, kad juose dalyvavę žmonės išties drąsūs, nes tuo metu jau žinojo, kas jų laukia. Buvo aišku, kad jei prisijungsi, tave sumuš policija, suims arba bent jau teks sumokėti didelę baudą. Nepaisant to, žmonės išeidavo į gatves. Net ir matydami, kaip suimami jų draugai ir artimieji, jie vis tiek kasdien eidavo į gatves.

Protestai vyko kasdien kelias savaites. Vėliau viskas šiek tiek sulėtėjo, nes tūkstančiai žmonių buvo suimti, daug jų atsidūrė mėnesiui ar ilgiau kalėjime. Putino banditai priėmė keletą naujų įstatymų, kad protestuoti prieš karą taptų beveik neįmanoma. Dabar net už žodį „karas“ gali sėsti į kalėjimą.

Prasidėjus invazijai, pasitarėme su dar keliomis feministėmis aktyvistėmis iš įvairių miestų, tokiomis kaip Darija Serenko, Ella Rossman ir kitomis, kurių vardų negaliu atskleisti saugumo sumetimais, ir nusprendėme, kad turime sutelkti visas feministines grupes, išteklius ir savo įgūdžius, kad pasipriešintume šiam karui. Taip prasidėjo „Feministinis antikarinis pasipriešinimas“. Pirmiausia sukūrėme slaptą susirašinėjimo grupę ir klausėme, ką turėtume daryti? Nusprendėme, kad norime sukurti horizontalų tinklą, rengti gatvės akcijas, protestus, agitaciją internete ir viską, ką tik galime.

Kaip nuo to laiko pasikeitė pasipriešinimas?

Po pirmųjų savaičių tapo aišku, kad gatvės protestai neveikia, nes gyvename ne demokratinėje valstybėje. Gyvename autoritarinėje valstybėje, kuri šiuo metu virsta karine diktatūra. Kai visoje Rusijoje buvo suimta 16 tūkst. protestuotojų, tapo aišku, kad Putinui nerūpi, kiek žmonių išeis į gatves. Tačiau kiekvieną savaitę vis dar matau, kad ką nors sulaiko už antikarinį ženklą ar vieno žmogaus gatvės protestą. Manau, tai greičiau nevilties šauksmas, nes kartais žmonės tiesiog negali pakęsti to, kas vyksta, ir nors žino, kad sulauks arešto ar kaltinimų, vis tiek eina ir daro. Be to, daug žmonių protestavo gatvėse paskelbus mobilizaciją, tačiau ir šiuos protestus policija žiauriai numalšino.

Yra tvaresnių protesto formų, nenorime, kad antikariniai aktyvistai atsidurtų kalėjime. Mums reikia, kad jie aktyviai dalyvautų pogrindiniame partizaniniame judėjime. Pagrindinis antikarinio judėjimo Rusijoje principas šiuo metu – kuo labiau atitolinti momentą, kai tave suims, išlikti laisvėje ir aktyviai veikti pasitelkiant kitas strategijas.

Kokią aktyvią veiklą vykdo tokios grupės kaip „Feministinis antikarinis pasipriešinimas“?

Mes sparčiai augame ir šiuo metu jau turime kelias vienodai svarbias veiklos kryptis. Mūsų socialinių tinklų paskyros veikia kaip kasdienė antikarinė internetinė žiniasklaida, kuria siekiama pralaužti Kremliaus propagandą. Taip pat leidžiame antikarinį laikraštį, kurį žmonės gali atsispausdinti namuose ir slapta platinti savo miestuose. Organizavome nemokamą liniją, teikiančią psichologinę pagalbą nukentėjusiems nuo politinių represijų ir policijos, įsteigėme paramos grupes į karą paimtų karių motinoms.

Mūsų aktyvistai skleidžia informaciją, kaip išvengti mobilizacijos ir kaip susigrąžinti bei išgelbėti jau mobilizuotus žmones. Padedame antikariniams aktyvistams, kurių gyvybei gresia pavojus, laikinai pabėgti iš Rusijos ir ieškome jiems prieglobsčio. Kartu su dviem anarchistų organizacijomis įkūrėme Antikarinį fondą, skirtą teisiškai remti Rusijos darbininkus, kurie neteko ar gali netekti darbo dėl antikarinių pozicijų ar aktyvizmo. Bendradarbiaujame su etninių mažumų ir vietinių tautų dekolonijiniais antikariniais judėjimais, pvz., su Laisvosios Buriatijos fondu.

Mūsų savanoriai ir aktyvistai taip pat padeda ukrainiečių pabėgėliams, jų Rusijoje šiuo metu yra šimtai tūkstančių. Juos pagrobė Rusijos kariuomenė ir prievarta iš okupuotų zonų atgabeno į Rusiją. Dabar jiems reikia pagalbos, kad galėtų išvykti iš Rusijos, nes nė vienas ukrainietis čia nėra saugus. Valdžia nori manipuliuoti šiais žmonėmis, priversti juos tapti Rusijos piliečiais ir atsisakyti ukrainietiškų pasų, kad vėliau galėtų sakyti: „Žiūrėkite. Mes tokie geri. Mes išgelbėjome šiuos žmones iš karo zonos.“ Kas, žinoma, yra nesąmonė, nes ji jais visai nesirūpina. Šie žmonės gyvena siaubingomis sąlygomis, senuose viešbučiuose, senose mokyklose, vaikų darželiuose ir kitose apleistose vietose.

Visa pagalba, kurią jie realiai gauna, ateina iš savanorių, paprastų žmonių grupių ir nevyriausybinių organizacijų. Jie stengiasi juos išsiųsti į Europą arba atgal į Ukrainą iš šių vietų, kurių yra visoje Rusijoje. Valdžia nenori jų apgyvendinti didžiuosiuose miestuose. Jie apgyvendinami mažuose kaimeliuose, kad jiems būtų labai sunku išvykti. Įsivaizduokite: atsidūrėte kur nors Sibiro priemiestyje ir, norėdami išvykti iš šalies, turite įveikti didžiulį kelią per visą šalį, kad patektumėte į Sankt Peterburgą, Maskvą, kad galėtumėte išvykti į užsienį.

Kokios dar antikarinio pasipriešinimo rūšys šiuo metu naudojamos Rusijoje?

Kas beliko, kai visi suprato, kad gatvės protestų rengti neįmanoma? Reikėjo sukurti kitokią, anoniminę ir partizaniškesnę pasipriešinimo formą. Pvz., būta šimtų atvejų, kai slaptos partizaninės anarchistų grupės bandė sabotuoti geležinkelius, kuriais į karo zoną gabenama karinė technika, padegti karo prievolės skyrius.

Tai slaptas tinklas, labai anonimiškas, labai saugomas. Šie žmonės gadina geležinkelius, o vyriausybė stengiasi juos ignoruoti, nes oficialiose žiniose išgirsite tik „o, kažkas blogo atsitiko geležinkeliui, kažkas savaime sugedo. Mes nežinome, kas atsitiko.“ Tačiau matome, kad tokių atvejų įvyko dar šimtas.

Be to, turime „Telegram“ kanalus (Боец Анархист ir Останови вагоны/Stop the Wagons), kuriuose partizanai dalinasi, kaip, kur ir ką darė. Tai tikras partizaninis judėjimas, kuris daro rimtus dalykus, realiai stabdo karo veiksmus.

Daugybė žmonių, kuriems gresia mobilizacija, protestuoja ir ją sabotuoja. Tūkstančiai žmonių pabėgo iš šalies, kad nebūtų pašaukti, kai kurie slapstosi Rusijoje, o kai kurie, mobilizuoti prieš savo valią, prisideda prie sabotažų karinio rengimo stovyklose. Be to, mobilizuotų karių motinos pradeda organizuotis ir daryti spaudimą oficialioms institucijoms, kad parodytų savo pyktį ir sugrąžintų namo artimuosius.

Neskaičiuojant kelių straipsnių Vakarų naujienų portaluose, susidaro įspūdis, kad apie šiuos partizanų veiksmus beveik nepranešama. Kaip apie juos rašoma Rusijoje?

Bandoma sudaryti įspūdį, kad ne žmonės gadina geležinkelius, kad tai kažkokie techniniai gedimai. Viena didžiausių šio partizaninio judėjimo pergalių buvo visiškas Transsibiro geležinkelio paralyžius. Tai pagrindinė ir gerai žinoma linija, kertanti visą Rusiją, visą Sibirą – ir partizanai kelioms dienoms paralyžiavo šį pagrindinį geležinkelį, nuostabu.

Valstybinė žiniasklaida apsimeta, kad nieko nevyksta, nes nori parodyti, jog viską kontroliuoja. Tad nors slaptoji policija žino apie partizanus, juos sugauti labai sunku. Buvo daug tokių geležinkelio sabotažo atvejų ir niekas nenukentėjo. Manau, tai irgi labai svarbu. Dar būna, kad partizanai padega kariuomenės įstaigas, kur jauni šauktiniai turi gauti dokumentus laikinajai tarnybai, kariuomenei ar karo zonai. Tai taip pat stabdo ir lėtina karo sistemą.

Kartu vis dar yra žmonių, bandančių pralaužti šiuo metu Rusijoje veikiančią karinę cenzūrą. Dabar Rusijos piliečiams blokuojama visa nepriklausoma žiniasklaida. Ne visi naudojasi VPN, todėl nemažai žmonių atskirti nuo tikros informacijos ir nepriklausomos žiniasklaidos. Daug aktyvistų užsiima partizanine naujienų sklaida, pvz., mes leidžiame savo antikarinį laikraštį.

Šį laikraštį leidžiame jau kelis mėnesius, o žmonės jį atsispausdina namuose. Jie tiesiog parsisiunčia iš mūsų failą, atsispausdina jį ir slapta dalina savo namiškiams ir kaimynams. Taip žmonės, kurie nesinaudoja internetu, gali jį skaityti ir gauti informacijos.

Tai savotiška parodija, laikraštis vadinasi „Ženskaja pravda“, „Moterų tiesa“. Tekstas parašytas lengvu pramoginiu stiliumi. Skelbiame ir horoskopus. Viename puslapyje įdedame kryžiažodį. Sukuriame banalių, kvailų antraščių ir pan. Atrodo, kad tai kažkas lengvo, bet kai peržvelgi tekstą, gauni tikros informacijos apie karą, apie smurtą, apie tai, kaip Ukrainos žmonės kovoja, kaip karas paveikė įvairius darbininkus ir ką mes galime padaryti.

Be to, milijonai žmonių piešia antikarinius grafičius ir visur klijuoja lipdukus su QR kodais. Galite nuskaityti šį QR kodą ir gauti prieigą prie nepriklausomų naujienų kanalų. Tai irgi nemaža mūsų darbo dalis.

Kaip manai, kodėl taip mažai kalbama apie rusų pasipriešinimą? Ar dėl to, kad trūksta ryšių su judėjimais Rusijoje?

Manau, yra kelios priežastys. Žinoma, trūksta ryšių, bet kartu matyt yra ir stereotipų problema, ir žiniasklaidos pramonės bei žiniasklaidos veikimo problema. Visi nori matyti drąsius žmones, einančius į gatves, apmėtančius policiją Molotovo kokteiliais, suimamus. Manau, kalbant apie pasipriešinimą ir antikarinį judėjimą, dauguma žiniasklaidos priemonių nori matyti būtent tokį emocingą vaizdą.

Daug kas galbūt nesuvokia, kad gatvės protestai nėra vienintelė pasipriešinimo forma. Kartais viskas daug sudėtingiau, kartais reikia nudirbti daug rutininio ir nematomo darbo. Manau, kad darbas su pabėgėliais yra kaip tik toks rutininis, nematomas, sunkus darbas, kurį tenka dirbti kiekvieną dieną. Pavasarį žiniasklaidoje buvo daug triukšmo dėl pagalbos pabėgėliams, bet dabar tai nebedomina, nes pabėgėlių krizė tęsiasi jau daugiau nei pusę metų.

Ką gali pasakyti apie Vakarų sankcijų poveikį Rusijai?

Manau, kad reikšmingiausia Europos šalių sankcija – iškastinio kuro, naftos, anglies ir dujų embargas Putinui. Manau, kad tai yra demilitarizavimo priemonė, nes kai Europos šalys perka iškastinį kurą iš Rusijos, pinigai keliauja tiesiai į kišenę Putinui ir elitui, kuris juos naudoja karui Ukrainoje. Pirkti dujas ir iškastinį kurą iš Rusijos reiškia finansuoti karą, finansuoti Rusijos militarizaciją. Tai faktas. Manau, kad turime tai nuolat pabrėžti, nes kartais Europos politikai bando šiuos du dalykus atskirti. Manau, kad turime juos spausti ir aiškiai parodyti šį ryšį.

Kartu manau, kad svarbu demaskuoti Europos populistus, kurie nori uždrausti visiems rusams įvažiuoti į Europos šalis. Tai išties kvailas sumanymas, atsiliepiantis daugeliui pažeidžiamų grupių narių, kuriems prieinama tik turistinė viza, bet ne tiems, kurie yra atsakingi už šį karą ir kurie daugelį metų rėmė Putino režimą.

Geras pavyzdys yra Navalno komandos sudarytas sąrašas. Tai 6 tūkst. žmonių, kurie vadovauja ir yra atsakingi už Putino režimo nusikaltimus. Tai žmonės, kuriems reikia taikyti sankcijas. Daugeliui iš jų net nereikia turistinių vizų, kad patektų į Europą, nes jie turi nekilnojamojo turto ar verslų Europoje ir turi kitų būdų išvykti iš šalies.

Tuo tarpu yra žmonių, kurie yra Putino režimo įkaitai, kurie nėra turtingi ir turi taupyti kelerius metus, kad galėtų išvykti iš šalies, kad galėtų pamatyti išorinį pasaulį ir patirti ką nors kita nei Putino valdžia ir Putino valstybė.

Draudimas įvažiuoti atsilieps aktyvistams ir jų šeimoms. Labai svarbu suprasti, kad nemažai aktyvistų neprašo politinio prieglobsčio, nes tai yra biurokratinis pragaras, dėl kurio nebegali keliauti. Tave paskandina popieriuose, biurokratinėse procedūrose. Taigi mobilumo klausimas yra tikrai svarbus antikarinio pasipriešinimo judėjimui, nes kai kurie aktyvistai jau yra užsienyje ir negali grįžti į Rusiją, nes vos tik grįžę keleriems metams sėstų į kalėjimą. Man reikia turėti būdą užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie dirba Rusijoje ir neplanuoja išvykti. Mums reikia paprastų vizų, kad šie žmonės galėtų porai savaičių ar mėnesių išvykti iš Rusijos, susitikti su persikėlusiais bendražygiais ir grįžti atgal tęsti savo darbo.

Kartu yra ir asmeniškesnių bei intymesnių klausimų. Pvz., nežinau, kada pamatysiu savo draugus, kurie nėra politiniai aktyvistai. Niekas jiems nesuteiks politinio prieglobsčio ar humanitarinės vizos, nes jie nėra aktyvistai. Jie – paprasti žmonės, darbininkai, bet jie yra mano šeima. Vienintelė galimybė mums susitikti – jiems gauti turistinę vizą ir atvykti pas mane savaitgaliui. Bet dabar tai neįmanoma, nes Baltijos šalių sienos rusams su turistinėmis vizomis uždarytos. Nežinau, kada ir kur pamatysiu savo artimuosius.

Manau, kad visų šių persidengiančių dalykų, žmogiškesnių bei mažyčių klausimų politikai populistai tiesiog nemato, kai mėtosi pareiškimais, kad reikia blokuoti kiekvieną rusą, nes visi yra atsakingi. Ne, pasaulis yra sudėtingesnis. Gyvenimas ir tikrovė yra sudėtingesni.

Ką žmonės gali padaryti, kad padėtų pasipriešinimui?

Reikėtų kalbėti apie antikarinio pasipriešinimo Rusijoje įvairovę, dalytis informacija apie jį, oponuoti tokiems politikams, žiniasklaidai ir visiems, kurie sako, kad Rusijoje nėra pasipriešinimo ir kad paprastiems Rusijos piliečiams reikia taikyti sankcijas ir blokuoti įvažiavimą į kitas šalis. Taip pat galite finansiškai paremti antikarinius projektus. Štai keletas nuorodų, bet jų yra ir daugiau:

Laisvosios Buriatijos fondas https://freeburyatia.org/

Kareivių motinų organizacija prieš karą https://soldiersmothers.ru/donate

OVD-info – nemokama teisinė pagalba Rusijoje sulaikytiems ir areštuotiems asmenims https://donate.ovd.legal/

Projektas „Идите лесом“ („Eikite per miškus“) – nemokama pagalba norintiems išvengti mobilizacijos https://inlnk.ru/XOMj2M

Antifondas https://www.antiwarfund.com/

---

Pagrindinė nuotrauka: „Feministinis antikarinis pasipriešinimas“