Paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj: nekrologas Panevėžio „Garsui“

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

1968-aisiais, JAV studentams išėjus į gatves protestuoti prieš Vietnamo karą, Prahoje pražydus pavasariui, o 8-tai „Apollo“ misijai Mėnulio tamsiojoje pusėje pagaliau suradus Kalėdų Senelį, pagal Maskvos projektavimo institute pateiktus vienasalio, 800 žiūrovų talpinančio kino teatro brėžinius, Panevėžyje gimsta „Garsas“. Respublikos gatvės skvere, buvusio konservų fabriko kaimynystėje įsikūręs pastatas tampa ano, nuo mūsų jau gerokai nutolusio, laiko atspindžiu – sparčios urbanizacijos, technologinių naujovių (nuo stereofoninio garso iki 70mm projekcijų) bei atšilusio socialistinio modernizmo architektūros. Pastarosios įkvėpti kino teatrų projektai, lyginant su tipiniais to meto biurais, vaikų darželiais ar daugiabučiais, architektūros tyrinėtojo V. Petrulio laikomi modernizmo architektūrinės kalbos enciklopedijomis¹.

Šiandien „Garsas“ yra ne tik viena sėkmingiausių Panevėžio kultūros institucijų, bet ir vienintelis Lietuvoje išlikęs tokių techninių parametrų bei architektūrinio stiliaus kino teatras. Taip pat tai vienas iš keturių kino teatrų Lietuvoje, tapęs nepriklausomą europietišką kiną skatinančio „Europa Cinemas“ tinklo nariu; viena iš vos kelių kino peržiūros vietų šalyje, išlaikiusių pirminę savo paskirtį, bei vienintelis kino teatras regione, vis dar turintis galimybę rodyti analogines projekcijas. Nepaisant to, remiantis Panevėžio savivaldybės nutarimais, 2022-ieji taps ne tik „Garso“ 54-siais gyvavimo metais, bet ir kino teatro laidotuvėmis – nugriovus senąjį pastatą, jo vietoje numatoma statyti menininkui Stasiui Eidrigevičiui skirtą centrą (SEMC).

Nors šis sprendimas sulaukė kritikos ir iš ekspertų („Europa Cinemas“ generalinio direktoriaus Claude-Eric Poiroux, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Lietuvos kūrybinės bendruomenės), ir iš visuomenės (peticija prieš SEMC statybas surinko beveik 3000 parašų, daugiausiai iš miesto gyventojų), opozicijos argumentai SEMC buvo įvardyti kaip „nesibaigianti juodinimo, skundų, bergždžių raštų, gandų skleidimo rutina, imituojanti pilietiškumą“. Sekant viešą būsimojo menų centro bei savivaldybės retoriką statybų klausimu, išryškėja keturi esminiai principai, kuriais remiantis siekiama nutraukti „Garso“ veiklą: 1) SEMC planuoja renovuoti kino teatro pastatą jo nenugriaunant; 2) „Garsas“ pastatytas pagal tipinį projektą, todėl jo architektūrinė vertė mažesnė nei originalaus SEMC projekto; 3) tokio dydžio kino teatras nebėra funkcionalus, todėl bus pakeistas SEMC įrengta 77 vietų kino sale; 4) „Garsas“ negali būti laikomas kultūriniu paveldu, nes jį pastatė okupantų valdžia.

Atidžiau nagrinėjant SEMC statybų argumentaciją, joje pradeda ryškėti vis daugiau baltų dėmių. Kodėl Panevėžio savivaldybės administracijos direktoriaus laiškas, tikinantis, jog „nėra jokio Panevėžio miesto tarybos sprendimo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, jog kino centras „Garsas yra naikinamas, o jo pastatas – nugriaunamas“, prieštarauja oficialiam naujojo menų centro projektui? Kodėl tipinis kino teatras laikomas problematišku, kai menų centras pagrindinį leitmotyvą skolinasi iš vieno 2015 m. Desau Bauhauzo muziejaus konkurso dalyvių? Ar tikrai 77 vietų salė, daugiau nei šimto Lietuvos kūrybinės bendruomenės narių pasirašytame atvirame laiške įvardyta kaip „nepakankamo dydžio ir neatitinkanti profesionalią kino rodymo paskirtį (sic)“ gali tapti pilnateisiu „Garso“ įpėdiniu? Bei, galiausiai, ar, kino istorikės Linos Kaminskaitės-Jančorienės teigimu, bandymas „Garsą įstumti į konfliktinę verčių ar nepatogaus paveldo zoną“ nėra tik emocinė manipuliacija praeities traumomis?

Anksčiau išvardytiems pavyzdžiams nepateikiant patenkinamo kino teatro nugriovimo motyvo, atsakymo siūlau ieškoti aklojoje mūsų žiūros zonoje – šiandieninės Lietuvos socioekonominio veikimo principuose – sujungiančioje „Garso“ ištrynimą iš Panevėžio peizažo su neoliberalizmo vertybėmis: individualizmu, pelningumu ir užmarštimi. Remiantis šia prielaida – bei norint geriau suvokti esamojo laiko situaciją – būtina trumpam sugrįžti ir į būtąjį, t. y. sovietmetį, dėl jo istorinio vaidmens šalyje formuojant kino žiūrėjimui skirtų erdvių sistemą.

Individualizmas

1968-aisiais – „Garso“ atidarymo metais – kiekvienas TSRS pilietis kino teatre per metus vidutiniškai apsilankydavo 19 kartų. Kartu sudėjus visus šiuos apsilankymus, valstybei už bilietų pardavimus atnešdavusius daugiau nei 4 milijardus rublių metinių pajamų², 6-ajame bei 7-ajame dešimtmečiuose Sovietų Sąjungos gyventojai pelnytai laikyti aktyviausiais kinomanais pasaulyje³. Tuo tarpu iš 15 Sovietų Sąjungos respublikų Lietuvai pagal kino teatrų bilietų pardavimus atiteko ketvirtoji vieta – išskirianti lietuvius kaip vienus iš aktyviausių kino žiūrovų visoje Sąjungoje⁴. Sutalpinti norinčiuosius padėjo itin platus kino teatrų tinklas – 6-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos teritorijoje veikė 99 kino teatrai, 1108 papildomos kino peržiūrų erdvės bei po kaimo vietoves keliavę kilnojamieji kino teatrai⁵. 2018-aisiais, esant beveik tokiam pat gyventojų skaičiui, Lietuvoje likusios vos 39 kino peržiūros vietos, 10 iš jų – tinkliniai kino teatrai⁶. Ar tikrai ši skurdi pasiūla yra tik nuolat mažėjančios paklausos rezultatas?

Neseniai atliktas tyrimas⁷ sufleruoja, jog esama kitų priežasčių – didžioji dalis respondentų nurodė prieinamumo trūkumą kaip didžiausią kliūtį lankyti kino teatrus bei festivalius. Taip pat svarbu paminėti, jog, net jei vos trečdalis Lietuvos savivaldybių turi nuolat veikiantį kino teatrą, žiūrovų skaičius nuo 2014 m. išaugo 5,7 procento. Galimas šios situacijos paaiškinimas – neoliberalios rinkos ekonomikos priešprieša įvairioms bendruomeniškumo formoms, keliančioms grėsmę sistemos propaguojamam individualizmo kultui. Konkrečiu „Garso“ atveju, ši grėsmė neutralizuojama miestiečių interesus iškeičiant į individui skirtą centrą (kuriam Stasys Eidrigevičius neseniai atsisakė suteikti savo vardą, nes, kūrėjo žodžiais, „ir mano kūryba, ir menas jiems [Panevėžio savivaldybei] realiai mažai terūpi“) bei sunaikinant jau egzistuojančią kino teatro infrastruktūrą, atmetant galimybę pasirinkti jam tinkamesnę, dar neužstatytą vietą.

Žvelgiant plačiau, individualizmo skatinimas taip pat tampa įrankiu, kuriančiu kultūrinių galimybių prieinamumo iliuziją, pasireiškiančią kiekybinėje, o ne kokybinėje plotmėje, bei pabrėžiančiu gyventojų turtinę nelygybę. Puikus šio proceso pavyzdys – naujo kino teatro Vilniaus Paupio rajone atidarymas, kurio vietos pasirinkimas, įkūrėjų teigimu, buvo įkvėptas nostalgijos sovietmečiu egzistavusiai rajoninei kino teatrų kultūrai. Tai leidžia daryti išvadą, jog galimybė ne tik žiūrėti „rankomis ir širdimi“ atrinktus filmus šalia namų įrengtame kino teatre, bet ir priklausyti bendruomenei yra prabanga, skirta tiems, kurie už kvadratinį metrą „kokybiško gyvenimo žaliausioje Senamiesčio dalyje“ gali skirti bent 2490 eurų. Miegamųjų rajonų bei regionų gyventojams, deja, lieka tik daug pigesnė internetinių kino platformų alternatyva arba dėl prastų urbanistinio planavimo sprendimų miesto teritorijose įsikūrę prekybos centrai su į juos įterptomis anoniminėmis-komercinėmis peržiūrų erdvėmis, prisidedančiomis prie nepriklausomų kino teatrų nykimo.

Pelningumas

Turbūt didžiausią smūgį Lietuvos filmų rodymo tinklui sudavė netrukus po SSRS griūties prasidėjusio laukinio kapitalizmo paskatinta privatizacija. Nuo 9-ojo dešimtmečio iki naujojo tūkstantmečio pradžios trukęs periodas buvo pažymėtas drastiškais buvusios valstybinės nuosavybės savininkų bei šios nuosavybės naudojimo būdų pasikeitimais. Kultūrinės institucijos netapo šio proceso išimtimi – daugelis jų parduotos verslininkams be jokio oficialaus įsipareigojimo tęsti kultūrinę veiklą. Taip iš 14 Vilniaus kino teatrų, veikusių 1990 m., tik du – „Skalvija“ ir „Vingis“ – išgyveno iki 2020-ųjų⁸ („Vingis“ 2003 m. įsigytas estiško kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“). Didžioji dalis nuo žemės paviršiaus nušluotų kino teatrų virto vartotojiškomis erdvėmis, pvz., prekybos centrais ar kazino. Nors šios tendencijos pėdsakai ryškiausiai vis dar matomi sostinėje, jos pavyzdžiu pasekė ir mažesni Lietuvos miestai, įskaitant Panevėžį. Ir, net jei „Garso“ renovacija palieka kino teatrą savivaldybės žinioje, būdai, kuriais ji atliekama, primena pirmąją lietuviškos privatizacijos bangą bei pagrindinį jos motyvą – naujų statybų teikiamą pelną.

„Garso“ pavertimas meno centru šio intereso tąsa tampa ne tik dėl privatizaciją primenančių miesto savivaldybės veiksmų, bet ir būsimojo centro specializacijos. Londono UCL universiteto dėstytoja Dr. Kristin Roth-Ey savo knygoje Moscow Prime Time („Geriausias Maskvos laikas“, 2011 m.) pabrėžia esminį skirtumą tarp masinės žinasklaidos, pvz., televizijos, laikraščių ar radijo, ir masinio meno – „masėms skirtos kultūros, pagamintos ne masinės gamybos būdu“, įskaitant ir kiną – suvokimo sovietmečiu. Ši teorinė nuostata gan sėkmingai reiškėsi ir praktikoje, miestuose šalia dailės galerijų, teatrų bei filharmonijų įrengiant ir profesionaliam kino rodymui pritaikytas erdves. Natūralu, jog pagrindine savo veiklos vertybe laikydama pelną, Panevėžio savivaldybė, dirbtinai supriešinusi dvi meno rūšis (taip iš panevėžiečių atimant galimybę savo mieste turėti ir senąjį teatrą, ir naująjį meno centrą), mieliau renkasi materialią formą – o tuo pačiu ir apčiuopiamą vertę – turintį meną. Dėl šios priežasties vis mažiau dėmesio skiriama neatsiperkančiam, trumpalaikiui, lengvai dauginamam bei iš meno į pramogų sferą nuolatos stumiamam kinui.

Užmarštis

Kiekvieną pirkėją, įžengiantį skrybėlę prieš senovės Graikijos citadelę nukeliantį „Akropolį“, pasveikina teminė prekybos centro daina: viena įsimenanti eilutė, palydima vaikiško juoko – „viskas yra ir bus gerai“. Be buvimo „Akropolio“ tapatybės dalimi, kūrinys gali būti iškoduotas ir kaip sisteminio poreikio užmiršti praėjusį laiką žymėjimas. Perfrazuojant politologą Francį Fukuyamą⁹, žmonija jau pasiekė savo istorijos pabaigą – galutinį žmonių visuomenių vystymosi tašką – įtvirtinusi liberalią vakarietišką demokratiją kaip vienintelę ir universalią valdymo formą. Vis dėlto, bet kuri amžina sistema visuomet turi galimybę pavirsti ir universaliu ideologiniu kalėjimu, šiuo atveju savo kaliniams suteikiančiu paklusnių vartotojų tapatybes.

Iš pastaraisiais metais itin suintensyvėjusio entuziazmo trinti ideologiškai įkrautus ar nepatogią istorinę atmintį įkūnijančius objektus galime spėti, jog „Garsas“ bei kiti panašaus susidorojimo grasinimų sulaukę pastatai turi būti pašalinti, nes drumsčia šią praeities – ir ateities – nebuvimo ramybę. Vis dėlto, tokie naikinimo aktai taip pat neša neigiamas pasekmes kolektyvinei mūsų sąmonei – negebėjimą susitaikyti su tuo, kas jau įvyko, ir generuoti naujus, nepriklausomus pasakojimus. Šis neįgalumas ilgainiui gali imti represuoti traumines patirtis, kurias išgydyti siūlosi vartojimas. Pasak medijų teoretiko Neilo Postmano¹⁰, „reklamai reikia žinoti ne kuo geras yra produktas, o kas negerai jo vartotojui“.

—

„Garsas“ – tai dar neišnaudotų galimybių pilna žaidimų aikštelė. Atsisakęs kafkiškuose procesuose užstrigusių biurokratų nulemto „Lietuvos“ bei daugybės kitų anapilin iškeliavusių kino teatrų likimo, jis gali ne tik iš naujo perrašyti nusistovėjusį naikinimo naratyvą, bet ir pakeisti ydingą centro ir periferijos dinamiką, įsigalėjusią mūsų šalies miestuose, šių miestų rajonuose bei šių rajonų kultūrinėse erdvėse. Todėl rašyti nekrologą „Garsui“ dar gerokai per anksti – iki 2022m. nukeltos jo laidotuvės gali būti atidėtos neribotam laikui, jei suabejoję sistema, pagrįsta individualizmu, pelningumu ir užmarštimi, ieškosime ne tik savojo protesto balso, bet ir vizijos naujam mūsų rytojui.

Galbūt tuomet mamutai ir vėl sugrįš.

^{^}1 – Iš parodos katalogo„Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos“ (2015)

^{^}2 – Remiantis „The Red Screen: Politics, Society, Art in Soviet Cinema“ (1992) knygoje pateikta statistika

^{^}3 – Kristin Roth-Ey „Moscow Prime Time“ (2011)

^{^}4 – Valery S. Golovskoy „Behind the Soviet screen: The motion-picture industry in the USSR, 1972-1982“ (1986)

^{^}5 – Linos Kaminskaitės – Jančorienės daktaro disertacija „Kinas Sovietų Lietuvoje: sistemos raida ir funkcijų kaita (1944-1970 m.)“ (2014)

^{^}6 – Lietuvos kino centras „Facts and Figures“ (2019)

^{^}7 – Giedrė Simanauskaitė„Kultūros objektų įveiklinimas regionuose: koncepcijos parengimas Palangos kino teatrui Naglis“ (2019)

^{^}8 – Sonata Žalneravičiūtė „Vilniaus Iliuzionai“ (2015)

^{^}9 – Francis Fukuyama „The End of History and the Last Man“(1992)

^{^}10 – Neil Postman „Amusing Ourselves to Death: Public Discourse in the Age of Show Business“ (1985)

Pagrindinės nuotraukos šaltinis – garsas.lt/garsas/istorija/