Karantino metu, kaip įprasta krizių akivaizdoje, išryškėję moraliniai klausimai, aršūs komentavimai internete apie tai, kas yra šeima, lytis ir seksualumas, LGBTQ+ žmonėms, kuriems ir taip nėra saugu gyventi, vėl priminė, kaip lengva tapti atpirkimo ožiais. Judėjimo ir fizinio kontakto suvaržymai bei iš to kylantis finansinis, socialinis ir psichologinis nerimas stipriai paveikė ir dar paveiks pažeidžiamiausias visuomenės grupes. LGBTQ+ bendruomenė – viena iš jų.
Vilniaus Saltoniškių g. požeminės perėjos grafičių karai (ačiū vaivorykštės autoriams, kad pokyčius dokumentuoja), „Didysis šeimos gynimo maršas“ (taip, vienos ir vienintelės), antžeminės perėjos uždažymas gana banaliai iliustruoja: nacionalizmas, kaip tuščių vertybių rinkinys, tildo ir siekia naikinti žmones, kurie gyvena ir galvoja kitaip. Nacionalizmas ir „tradicinės vertybės“ kartu su vienmate ir išpūsta tautos istorija kartoja: kiti žmonės yra nepageidaujami, svetimi, gal net apmokyti ar atvežti griauti tariamai tradicinius pamatus ir taip naikinti tautą.
Rugsėjo 4 dieną vykęs „Kaunas Pride“ kaip vieną iš reikalavimų iškėlė LGBTQ+ istorijos mokymą švietimo įstaigose. Lietuvos Respublikos prezidentas suskubo atsakyti, kad darys viską, jog šis reikalavimas nebūtų įgyvendintas. Žmogus, kuriam rūpi istorija, darys viską, kad apie dalį žmonijos istorijos nebūtų kalbama. Tuo tarpu Škotija žengė kitokį žingsnį – LGBTQ+ istorijos mokymas mokyklose taps privalomas.
Nors Rytų Europoje neturime panašių įstatymų, LGBTQ+ istorija yra tyrinėjama ir žinios yra kaupiamos, todėl šiame tekste pristatau keletą Rytų ir Centrinėje Europoje veikiančių queer archyvų. Jie visi skiriasi savo forma, bet iš esmės liudija tą patį: iškeliant LGBTQ+ žmonių istorijas, parodomas mūsų egzistavimas visur ir visada. Parodoma, kad problema ne mumyse, o tame, kas ir kaip kuria žinojimą apie mus.
Rytų ir Centrinėje Europoje egzistuoja keli oficialiai įsteigti, vieši LGBTQ+ archyvai. Jų kūrimąsi paskatino aktyvizmas ir lyčių studijų programų atsiradimas regione XX a. dešimtajame dešimtmetyje. Lietuvoje dėl metropolių trūkumo bei lyčių studijų vakuumo vienijantį archyvą tik pradedama kurti (apie tai rašėme čia).
Informacijos apie LGBTQ+ stoka susijusi su įsitvirtinusia homofobija. Žmonės priversti slėpti savo gyvenimus, savo istorijų nelaiko vertingomis, todėl sunku rasti medžiagos valstybiniuose archyvuose, bibliotekose ir universitetuose. Trūksta ir nuoseklaus finansavimo, kuris užtikrintų tyrimus, archyvų veiklą ir prieinamumą. Švietimo įstatymai paspartintų ne tik supažindinimą su LGBTQ+ istorija, bet ir atvertų platesnes galimybes kalbėti bei tyrinėti tokias asmenybes, kaip Veronika Šleivytė. Be abejonės, tokių žmonių yra daug. Be įstatymų, Lietuvoje reikalingas ir pačios bendruomenės susitelkimas, mums reikia dalintis tuo, ką turime, viešinti tyrimus ir istorijas. Atsiverti reikia ne tik žmonėms, bet ir organizacijoms. Bendradarbiavimas ir solidarumas mums reikalingas kaip niekad. Visuomenę skaldome ne mes. Skaldo tie, kurie bando visiems aiškinti, kaip gyventi, ką mylėti ir su kuo (ne)eiti obuoliauti.
Dekadentiški archyvai Rytų ir Centrinėje Europoje
Rusija
Vienas pirmųjų LGBTQ+ archyvų atsirado Rusijoje. „Lesbiečių ir gėjų archyvas“, kurį įkūrė Elena Grigorijevna Gusiatinskaja 1995 m. Maskvoje. Šiuo metu Elena jau pensijoje, todėl archyvo veikla ir kuravimu užsiima Ira Roldugina, su kuria pavyko pabendrauti rengiant šį tekstą.
Elena buvo aktyvi LGBTQ+ judėjimo aktyvistė devintajame dešimtmetyje, taip pat dirbo rusų–prancūzų kalbų vertėja, literatūra ją lydėjo visą gyvenimą, todėl neatsitiktinai jos privačioje kolekcijoje atsirado queer žmonių kūrybos. Neintencionaliai kaupta medžiaga vėliau virto archyvu, kuris buvo smarkiai papildytas LGBTQ+ spauda, kuri labai suvešėjo Rusijoje po 1993 m. homoseksualumo dekriminalizavimo.
Šiuo metu archyvu rūpinasi penki žmonės, jų didžiausias iššūkis – kolekcijos išsaugojimas, todėl žinių apie archyvą nėra daug. Ilgą laiką archyvas buvo laikomas Elenos bute, dabar jis perkeliamas į kitą privačią erdvę. Nepaisant to, kad archyvas nėra plačiai prieinamas, visi besidomintys yra prileidžiami prie informacijos. Elena yra gavusi daug pasiūlymų archyvo kolekciją parduoti užsienio fondams, tačiau visuomet atsisakė; jai atrodo svarbu, kad medžiaga liktų Rusijoje. Ira mums rašo, kad svajoja apie archyvinę parodą, tačiau šiuo metu dėl politinio klimato tai nėra įmanoma.
Savo laišką baigė sakiniu „nenorime rizikuoti“. Išties, istorija mus moko, kad dokumentai yra linkę „dingti“, ypač tie, kurie yra nepalankūs režimui.
Centrinė Europa
Kitas įspūdingas LGBTQ+ istorijos archyvavimo pavyzdys – seniausias LGBTQ+ archyvas ir biblioteka Vengrijoje, Budapešte – „A Háttér Archívum“ („Šešėlinis archyvas“). Veikia kaip didžiausios Vengrijoje LGBTQ+ organizacijos dalis ir yra įkurtas tame pačiame pastate. Archyvą įkūrė Sandoras Nagy, kuris su kolegomis renka LGBTQ+ medžiagą nuo „Hatter“ organizacijos įkūrimo 1995 m. ir nuo tada skiria ypatingą dėmesį LGBTQ+ istorijai.
Bibliotekos ir archyvo veikla plati.
„A Háttér Archívum“ kolekcionuoja, kataloguoja ir leidžia grožinę bei akademinę literatūrą LGBTQ+ tematika. Šiuo metu archyve yra daugiau nei 4000 įvairių leidinių, prieinamų mokslininkams, tyrėjams, žurnalistams ir nevyriausybinėms organizacijoms. Archyvas taip pat kaupia vengriškus ir užsienio šalims skirtus kultūros, mokslinius ir populiaraus žanro žurnalus.
LGBTQ+ filmai ir dokumentikos turi savo kolekciją. Apie 700 filmų, kurie buvo rodyti Vengrijos televizijoje, kino teatruose ar LGBTQ+ kino festivaliuose (videokasetėse ir DVD). Archyve taip pat galima rasti radijo laidų įrašus.
Straipsnių orginalai ir kopijos, susiję su LGBTQ+ tematika, kolekcionuojami nuo 1990-ųjų, surūšiuoti pagal temas (žmogaus teisės, LGBTQ+ judėjimas, kultūra, lesbietės, AIDS ir t. t.). Didelė archyvo dalis – LGBTQ+ organizacijų medžiaga („Hatter“ publikacijos, medžiaga apie ŽIV/AIDS, pažinčių ir pramoginė medžiaga, renginių medžiaga, festivalių aprašymai, katalogai, lankstinukai, filmų aprašymai ir t. t.). Šiuo metu šis archyvas, bendradarbiaudamas su Atviros visuomenės archyvu, kuruoja virtualią parodą „Atidengti įrašai: gėjų ir lesbiečių istorijos Centrinėje ir Pietryčių Europoje 1945–1999 m.“ (Records Uncovered: Gay and lesbian histories in Central and Southeastern Europe 1945–1999).
Labai panašus archyvas veikia ir Čekijoje. „Queer atminties draugijos“ (Society for Queer Memory) archyvo dėmesio centre – LGBTQ+ senjorai. Be įprastinės archyvavimo praktikos, archyvo patalpose vyksta ir vyresnio amžiaus žmonių susitikimai. Šio archyvo iniciatorių teigimu, queer žmonės yra linkę slėpti ar naikinti savo pėdsakus, todėl labai svarbu suteikti saugią ir pagarbią aplinką atsiminimams, parodyti, kad yra vietos nestandartinėms istorijoms ir kad jos yra vertos saugojimo.
Balkanai
Dar vienas pavyzdys, išsiskiriantis didele autonomija nuo oficialių institucijų – „ŠKUC-LL“ lesbiečių biblioteka ir archyvas, įkurtas 2001 m. Liublianoje, Slovėnijoje. „ŠKUC-LL“ buvo pirmoji lesbiečių organizacija, įkurta socialistinėje Rytų Europoje 1987 m. Ji išaugo iš feministinės organizacijos „Lilith“, kaip jos lesbiečių padalinys (LL šifruojasi kaip „lesbietė Lilith“). ŠKUC – tai studentų kultūros centras, kurio veiklos pagrindą sudaro nepelno siekiančių menininkų veiklos skatinimas ir populiarinimas. „ŠKUC-LL“ iki šiol savo veiklą grindžia kairiąja ir feministine teorija, aktyvizmu, bendradarbiauja su kitomis žmogaus teisių organizacijomis.
Iki 2001 m. „ŠKUC-LL“ kaupė knygas ir archyvinę medžiagą, tačiau dokumentai nebuvo prieinami viešai. Bibliotekos ir archyvo koordinatorė Nataša Velikonja, sociologė ir pirmoji Slovėnijoje viešai atsiskleidusi lesbietė poetė, surinko medžiagą į vieną vietą. Ji yra viena iš pagrindinių bibliotekos ir archyvo įkūrėjų, kuri dirbo kartu su profesionalia bibliotekininke, archyviste ir kitomis moterimis iš įvairių socialinių mokslų sričių. Įkurtas archyvas sulaukė daug palaikymo, aukų ir medžiagos. Šiandien ši biblioteka ir archyvas kaupia išsamiausią LGBTQ+ kultūros ir seksualumo kolekciją Balkanų šalyse.
„Magnus“, pirmoji homoseksualių vyrų organizacija Slovėnijoje, įkurta 1984 m., beveik visą savo archyvą perleido „ŠKUC-LL“. Liublianos universitetas atmetė „ŠKUC-LL“ kvietimą bendradarbiauti, tačiau daug socialinių mokslų studentų savo tyrimus atlieka būtent čia. Pagrindinis bibliotekos ir archyvo tikslas – lesbiečių istorijos išsaugojimas ir rūpinimasis, kad medžiaga būtų deramai prižiūrima ir prieinama. Tatjana Greif, „ŠKUC-LL“ koordinatorė, teigia, kad Slovėnijoje veikiančios moterų organizacijos ir grupės neteikia pakankamai dėmesio specifinėms lesbiečių problemoms, todėl jų paveldą reikia saugoti atskirai ir nepriklausomai.
Prie knygyno ir archyvo veikia ir nemokama „Nykštukų skaitykla“, kurioje galima rasti daug kultūrinės ir politinės literatūros, skatinančios tiesioginę demokratiją. „ŠKUC-LL“ inicijavo daugelį kultūrinių ir socialinių projektų. 1987 m. išleido lesbiečių žurnalą Lesbozine, kurio veikla buvo tęsiama žurnalais Pandora ir Lesbo. Organizacija taip pat turi lesbiečių videoteką, organizuoja kino festivalį. Viena iš organizacijos sėkmių – galimybė veiklą organizuoti skvotinamame pastate, anksčiau veikusiame buvusios Jugoslavijos kariniame bunkeryje. Galimybė nemokėti už patalpų nuomą atvėrė galimybę bendruomeniniam barui „Bar Monokel“, lesbiečių leidyklai „ŠKUC Vizibilija“, mėnesinės radijo laidos „Lezbomanija“ kūrimui bei aptariamam archyvui. Filmuką, skirtą šios lesbiečių organizacijos 25-mečiui, galite pasižiūrėti čia.
Jugoslavijos karo pasekmes iš LGBTQ+ žmonių perspektyvos dokumentuojantis archyvas „Kvir Archiv“ – tai iniciatyva, kuri tiria, kolekcionuoja ir viešina LGBTQ+ žmonių Bosnijoje ir Hercegovinoje asmenines istorijas, istoriją ir kūrybą. Iniciatyva pasitelkia interviu, nuotraukas, garso ir vaizdo įrašus, kurie publikuojami skaitmeninėje duombazėje. Queer archyvas egzistuoja kaip virtuali multimedijos platforma. Pasakojimai ir dokumentacija daugiausiai susiję su karo, lyčių, seksualumo ir saugumo temomis. Dokumentuojamos istorijos apie santykius, bendruomeniškumą, solidarumą ir pasipriešinimą karui, etninę ir nacionalinę politiką bei karo ir pokario situaciją Bosnijoje ir Hercegovinoje bei regione.
Arčiau namų
Baltarusijoje iniciatyvos „Makeout“ queer archyvas buvo įkurtas 2014 m. Jį paskatino noras kažką palikti po savęs ateities aktyvistams ir LGBTQ+ bendruomenei. Nasta ir Nickas, su kuriais kalbėjausi, teigė, kad projekto pradžioje jautėsi kaip „išdegintoje žemėje“ (ten, kur nieko nėra). Ankstesnės kartos aktyvistai pasirodė nepasiekiami – vieni perdegę ir apleidę aktyvizmą, kiti išvykę iš šalies ar tiesiog „išnykę“. Todėl pirmas žingsnis, kurio ėmėsi „Makeout“, buvo tyrimai apie tai, kas jau nuveikta Baltarusijoje LGBTQ+ temomis. „Makeout“ svarbu ne apsimesti pionieriais, o siekti sujungti skirtingas aktyvistų kartas ir parodyti veiklos tęstinumą, kad niekas daugiau nesijaustų tuštumoje. Didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria šis archyvas, yra saugios erdvės ir atmosferos trūkumas tam, kad archyvas būtų prieinamas visiems, o ne egzistuotų kaip privati kolekcija.
Savo forma turbūt labiausiai išsiskiria Lenkijos menininko Karolio Radziszewskio įkurtas „Queer archyvų institutas“ (Queer Archives Institute). Vienasmenis ir keliaujantis projektas buvo įkurtas 2015 m., po to, kai Karolis suprato, kad jo leidžiamas DIK fagazine, vyriškumui ir vyrų seksualumui skirtas žurnalas, nebesugeba sutalpinti visos turimos medžiagos. Karolis ne tik renka ir kūrybiškai pateikia Lenkijos LGBTQ+ istoriją, bet ir keliauja po Rytų ir Centrinę Europą, bendrauja su vietos aktyvistais, menininkais ir tyrėjais, ir sukuria konkrečiai šaliai skirtą queer archyvo parodą. Šiais metais Karolis svečiavosi Lietuvoje, Baltijos trienalėje, kurioje eksponavo savo kurtus Virgilijaus Šontos ir Janinos Degutytės portretus bei, dirbdamas kartu su kuratore Laima Kreivyte, pristatė Lietuvos queer istorijos fragmentus. Greitu metu pristatysime interviu su Karoliu, kuriame jis pats plačiau papasakos apie savo veiklą bei „Queer archyvų institutą“.
Lietuvoje queer archyvas žengia pirmus žingsnius, todėl svarbu analizuoti LGBTQ+ žmonių istorijas ir kalbėtis su kolegomis iš aplinkinių šalių. Mūsų archyvas bus pasiekiamas erdvėje išgirsti, greitu metu pakviesime susipažinti su lietuviška spauda, Naglio, Amsterdamo ir Aids Kronikų numeriais. Taip pat rinksime žmonių pasakojimus ir juos atspindinčius daiktus. Turi ką papasakoti ar nori prisidėti? Parašyk archyvas@isgirsti.lt
Pagrindinė iliustracija – Karol Radziszewski „Power of Secrets“, Bartosz Górka nuotr.
1 thought on “Rytų Europos LGBTQ+ archyvai: nykstantys žmonės, istorija ir būtinybė tai saugoti”