Šūdmalos darbai (Bullshit Jobs), nors yra priešpaskutinė Graeberio knyga, pirmoji sulaukė tikro pasaulinio populiarumo ne tik kairiųjų ir anarchistų ratuose. Ji išaugo iš taip pat labai populiarios jo esė tokiu pat pavadinimu (lietuviškas jos vertimas yra ir mūsų portale), pasirodžiusios žurnale Strike! 2013 m. Knyga buvo tokia populiari, kad kai kurie net apkaltino Graeberį „parsidavimu“. Nes, žinoma, tikras anarchistas turi gyventi šešėlyje ir leisti zinus ne didesniu nei šimto egzempliorių tiražu. Visi, į kurių nuomonę ar tyrimus dėmesį atkreipė plačioji visuomenė, yra parsidavėliai.
„Šūdmalos darbai“, pasak paties Graeberio – „toks visiškai beprasmis, bereikalingas ar kenksmingas užimtumas, kad net pats darbuotojas negali pateisinti jo egzistavimo, nors dėl darbo aplinkybių ir jaučiasi įpareigotas apsimetinėti, kad taip nėra.“ Čia tikriausiai ir slypi viena iš knygos populiarumo priežasčių. Ji įvardina tai, ką daugelis esame patyrę arba patiriame – darbus, į kuriuos kasdien einame, bet nesuprantame nei ką patys juose veikiame, nei kokią naudą jie galėtų nešti visuomenei. O tai ir surezonavo su skaitytojais visame pasaulyje.
Be abejo, knyga ir pati šūdmalos darbo samprata sulaukė ir nemažai priešiškumo. Pasirodė nemažai recenzijų, ypač iš dešinės (bet ir iš kairės, ypač tradicinių marksistų), teigiančių, kad ši samprata išgalvota, „snargliais sulipdyta“, nenaudinga ar net žalinga. Šiomis temomis ketiname ateityje padiskutuoti ir GPB portale.
O kol kas pristatome ištrauką iš šios milžiniškos knygos. Viename paskutinių skyrių Graeberis svarsto – kodėl tam tikros visuomenės dalys yra linkę pykti ant tų, kurie dirba tikrai ne šūdmalos darbus? Kuo mums nusikalto mokytojai, automobilių ar arbatos fabrikų darbininkai, šokėjai ir aktoriai? Ar jie ir yra tas „liberalų elitas“, apie kurį JAV taip dažnai putoja respublikonai, kad net iki Lietuvos ataidi? Ar tas „elitas“ apskritai egzistuoja?
Kaip rašo populiarioji žiniasklaida – kai kurie atsakymai gali jus nustebinti!
Knygos redaktorius
Patinka mūsų veikla? Galite padėkoti čia
Kalbama, kad tuo laikotarpiu, apie kurį bylojau, kai rinkėjai rašydavo ant ostrakonų [spręsdami, kuris politikas bus ištremtas iš miesto], vienas neraštingas ir visiškai neišauklėtas žmogėkas įdavė savo ostrakoną Aristidui, kurį palaikė paprastu minios žmogumi, ir paprašė jame įrašyti Aristido vardą. Šis apstulbęs paklausė jo, ką tokio blogo jam padarė Aristidas. „Visiškai nieko, – atšovė jis. – Net nepažįstu to tipo, bet man jau įgriso girdėti jį visur vadinamą „Teisiuoju“. Tai išgirdęs Aristidas neatsakė nieko, tik įrašė savo vardą ant ostrakono ir atidavė.
– Plutarchas. Teisiojo Aristido gyvenimas
Žmonės vartotojiškose visuomenėse, net ir dirbantieji šūdmalos darbus, gyvena šiokį tokį gyvenimą, nors ir kyla klausimas, kiek tokia gyvenimo forma iš tikrųjų pasiteisina ilgalaikėje perspektyvoje, turint omenyje, kad gyventojų sluoksniui, kuriam labiausiai gresia įstrigimas beprasmiškame darbe, regis, labiausiai gresia ir tikimybė, kad jo atstovų gyvenimus paženklins klinikinės depresijos ar kitų psichikos ligų epizodai, jau nekalbant apie galimybę susilaukti palikuonių. Bent aš įtariu, kad taip ir yra; aišku, tokius įtarimus būtų galima patvirtinti tik empiriniais tyrimais.
Net jei nė vienas iš šių dalykų nepasitvirtins, viena yra neišvengiama – tokia darbo sąranga skatina neapykantos ir apmaudo kupiną politinį klimatą. Vargstantieji ir bedarbiai piktinasi dirbančiaisiais. Dirbantieji skatinami piktintis neturtingaisiais ir bedarbiais, kurie, kaip jiems nuolat sakoma, yra kaulytojai ir išlaikytiniai. Šūdmalos darbuose įstrigę žmonės piktinasi darbuotojais, turinčiais galimybę dirbti tikrą, produktyvų ar naudingą darbą, o žmonės, kurie dirba tikrą, produktyvų ar naudingą darbą, kuriems nepakankamai mokama, kurie žeminami ir jaučiasi nevertinami, vis labiau piktinasi tais, kurie, jų manymu, monopolizuoja tą nedaugelį darbų, kuriuos dirbantis žmogus gali gerai gyventi ir daryti kažką naudingo, didžiadvasiško ar efektingo, ir vadina juos „liberaliuoju elitu“. Visus juos vienija neapykanta politinei klasei, kurią jie (pagrįstai) laiko korumpuota, tačiau savo ruožtu šios tuščios neapykantos formos yra itin parankios politinės klasės atstovams, nes atitraukia dėmesį nuo jų pačių.
Kai kurios iš šių pasipiktinimo formų gana įprastos, ir skaitytojas jas atpažins iš karto; kitos, mažiau aptariamos, iš pradžių gali pasirodyti gluminančios. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės, dirbantys prancūzų arbatos gamykloje, galėtų piktintis jiems primestu nenaudingų naujų vidurinės grandies vadovų būriu (net tiems vadovams dar nenusprendus atleisti jų visų). Toli gražu nėra taip aišku, kodėl tie vidurinės grandies vadovai turėtų piktintis gamyklos darbininkais. Bet vidurinės grandies vadovai, o dar labiau – tų vadovų administraciniai asistentai, neretai akivaizdžiai piktinasi gamyklos darbininkais dėl paprastos priežasties – pastarieji turi teisėtą pagrindą didžiuotis savo darbu. Didžiuma pernelyg mažo tokių darbininkų atlyginimo pateisinimo tėra paprasto pavydo apraiškos.
Moralinis pavydas yra nepakankamai teorizuotas reiškinys. Nesu tikras, ar kas nors yra parašęs apie jį knygą. Vis dėlto žmonių santykiuose pavydas yra neabejotinai svarbus veiksnys. „Moraliniu pavydu“ čia vadinu pavydo ir pasipiktinimo jausmus, nukreiptus į kitą asmenį ne todėl, kad tas asmuo turtingas, talentingas ar sėkmingas, o todėl, kad manoma, jog jo ar jos elgesys taiko į aukštesnius nei paties pavydūno moralės standartus. Paprastai šią jauseną galima nusakyti maždaug taip: „Kaip tas asmuo drįsta teigti esąs geresnis už mane (iš tikrųjų, pripažįstu, elgdamasis geriau nei aš)?“ Prisimenu, kaip koledže pirmąsyk susidūriau su tokiu požiūriu, kai kairuolis draugas kartą pasakė nebejaučiantis jokios pagarbos vienam garsiam aktyvistui, nes sužinojo, kad tas aktyvistas paliko brangų butą Niujorke savo buvusiai žmonai ir vaikui. „Koks veidmainis! – sušuko jis. – Jis galėjo atiduoti tuos pinigus vargšams!“ Kai atkreipiau jo dėmesį į tai, kad minėtas aktyvistas atidavė vargšams beveik visus savo pinigus, tai nė kiek jo nesujaudino. Kai atkreipiau dėmesį į tai, kad pats kritikas, pats nebūdamas visiškai neturtingas, regis, nieko neskiria labdarai, jis įsižeidė. Tiesą sakant, nesu tikras, ar kada nors dar kalbėjosi su manimi. Nuo to laiko ne kartą susidūriau su tokiu požiūriu. Geradarių bendruomenėje kiekvienas asmuo, pernelyg pavyzdingai įkūnijantis bendras vertybes, yra laikomas grėsme, o demonstratyviai geras elgesys (naujas populiarus terminas – „dorovės signalizavimas“) neretai būna palaikomas moralės išbandymu; nesvarbu, kad tas asmuo visiškai nuolankus ir kuklus – iš tikrųjų tai gali net pabloginti situaciją, nes žmonės, kurie slapta mano esą nepakankamai nuolankūs, jau patį nuolankumą gali palaikyti moralės išbandymu.
Tokio pobūdžio moralinio pavydo apstu aktyvistų ar religinėse bendruomenėse; norėčiau iškelti prielaidą, kad jo, tik gal subtilesnio, esama ir su darbu susijusioje politikoje. Kaip ir pyktis ant emigrantų, neretai kaip vienalaikis kaltinimas, kad atvykėliai dirba sykiu per daug ir per mažai, pasipiktinimas neturtingaisiais taip pat vienu metu sutelkiamas ir ties tais, kurie nedirba, nes manoma, kad jie yra tinginiai, ir ties tais, kurie dirba, nes jie nedirba šūdmalos darbų (nebent buvo priversti įsitraukti į kokią viešųjų darbų programą). Pvz., kodėl JAV konservatoriai taip sėkmingai kurstė visuotinį pasipiktinimą profesinėms sąjungoms priklausančiais ligoninių ar automobilių pramonės darbuotojais? Nors 2008 m. gelbstint finansų pramonę ir kilo viešas pasipiktinimas dėl milijoninių bankininkų premijų, netaikytos jokios realios sankcijos; tačiau paskesnis automobilių industrijos gelbėjimas numatė ir sankcijas prie konvejerio dirbusiems darbuotojams. Jie buvo stipriai smerkiami kaip išlepę, nes kolektyvinės darbo sutartys leido jiems mėgautis dosniais sveikatos apsaugos ir pensijų planais, atostogomis ir 28 dolerius siekusiais valandiniais atlyginimais, ir buvo masiškai verčiami grąžinti pinigus. Tų pačių įmonių finansų skyriuose dirbantys žmonės (jei ne vien sėdėjo be darbo, nieko neveikdami) ir buvo tie, kurie iš tikrųjų sukėlė šias problemas, tačiau iš jų nebuvo tikimasi panašių aukų. Kaip buvo prisiminta vietiniame laikraštyje:
Po bankų gelbėjimo vasarį atėjo laikas automobilių įmonių gelbėjimui. Buvo padaryta prielaida, kad reikia atsikratyti tūkstančių darbo vietų, kad įmonės vėl taptų pelningos. Jau seniai buvo pavydima automobilių pramonės darbuotojų darbo saugumo ir sveikatos draudimo; dabar jie tapo atpirkimo ožiais. Kadaise įspūdingi buvę Mičigano gamybiniai miestai tik per plauką išvengė mirties, o dešinieji radijo komentatoriai tvirtino, kad darbininkai, istoriškai per savo kovas dėl geresnių darbo sąlygų prisidėję prie penkias dienas ir keturiasdešimt valandų trunkančios darbo savaitės iškovojimo mums visiems, gauna tai, ko nusipelnė.
Viena iš priežasčių, kodėl Amerikos automobilių pramonės darbuotojai turėjo tokius gana dosnius planus, palyginti su kitomis „mėlynosiomis apykaklėmis“, pirmiausia buvo tai, kad jie atliko tokį esminį vaidmenį kuriant kažką, ko iš tiesų reikėjo jų bendrapiliečiams, be to, kažką, kas buvo laikoma kultūriškai svarbiu dalyku (tiesą sakant, neatsiejamu nuo amerikiečių savivokos). Sunku nusikratyti įspūdžio, kad kiti piktinosi jais būtent dėl šios priežasties. „Jie gamina automobilius! Ar jiems neturėtų to pakakti? Aš visą dieną turiu sėdėti be darbo ir pildyti kvailas formas, o tie šunsnukiai dar pila druską ant žaizdos grasindami pradėti streiką, kad išsireikalautų dantų gydymo plano ar dviejų savaičių atostogų ir su vaikais aplankytų Didįjį kanjoną ar Koliziejų!“
Tas pats pasakytina ir apie kitaip nepaaiškinamą priešiškumą, nukreiptą į Jungtinių Valstijų pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojus. Žinoma, mokytojai pagal apibrėžimą yra tie žmonės, kurie pasirinko visuomeniškai svarbų ir prakilnų pašaukimą puikiai suvokdami, kad jis bus neatsiejamas nuo mažo atlyginimo ir įtemptų darbo sąlygų. Mokytoju tampama, nes žmonės nori teigiamai veikti kitų žmonių gyvenimus. (Kaip rašyta viename Niujorko metro iškabintame mokytojo darbą siūliusiame skelbime: „Dar niekas niekada po dvidešimties metų neskambino kokiam nors žmogui, kad padėkotų jam, jog buvo toks ambicingas draudimo ekspertas.“) Bet ir vėl atrodo, kad būtent dėl šios priežasties jie tampa lengvu taikiniu visiems tiems, kurie juos smerkia ir laiko išlepusiais, įsivaizduojančiais, kad turi teisę į privilegijas, pernelyg gerai apmokamais pasaulietinio humanistinio antiamerikietiškumo skleidėjais. Aišku, galima suprasti, kodėl respublikonų aktyvistai taikosi į mokytojų profesines sąjungas. Mokytojų profesinės sąjungos yra viena iš pagrindinių Demokratų partijos palaikymo atramų. Tačiau mokytojų profesinėse sąjungose esama ir mokytojų, ir mokyklų valdytojų, ir būtent pastarieji iš tikrųjų yra atsakingi už didžiumą politinių sprendimų, kuriems prieštarauja dauguma respublikonų aktyvistų. Tad kodėl nesutelkus dėmesio į juos? Jiems būtų žymiai lengviau įrodyti, kad mokyklų valdytojai yra pernelyg gerai apmokami parazitai, nei kad mokytojai išpaikinti ir išlepę. Kaip pabrėžė Eli Horowitzas:
Stebina tai, kad respublikonai ir kiti konservatoriai iš tikrųjų skundėsi mokyklų valdytojais, bet paskui liovėsi. Tie balsai (kurių iš pat pradžių buvo nedaug ir kurie buvo tylūs) dėl nežinomų priežasčių dingo beveik pačioje pokalbio pradžioje. Galiausiai patys mokytojai pasirodė esą pagrįstesni politiniai taikiniai, nors jie dirba vertingesnį darbą.
Vėlgi, manau, kad tai galima sieti tik su moraliniu pavydu. Mokytojai laikomi žmonėmis, demonstratyviai deklaruojančiais savo polinkį į pasiaukojimą ir visuomeninę orientaciją, lyg norėtų būti tais, kurie po dvidešimties metų sulaukia skambučio: „Ačiū, ačiū už viską, ką dėl manęs padarėte.“ Mintis, kad tokie žmonės galėtų burtis į profesines sąjungas, grasinti streikais ir reikalauti geresnių darbo sąlygų, laikoma kone veidmainiška.
- • •
Taisyklė, kad visi žmonės, dirbantys naudingą ar prakilnų darbą, sykiu besitikintys nemažo atlyginimo ir socialinių garantijų, yra teisėtas pasipiktinimo objektas, turi vieną didelę išimtį. Ši taisyklė negalioja kariams ir visiems kitiems kariuomenėje tiesiogiai dirbantiems žmonėms. Priešingai, kariais niekada negalima piktintis. Jie yra aukščiau kritikos.
Jau esu rašęs apie šią keistą išimtį, bet galbūt būtų verta labai glaustai priminti šią tezę, nes manau, kad be jos neįmanoma suprasti dešiniojo populizmo. Leiskite dar sykį imti Amerikos atvejį kaip pavyzdį, nes esu geriausiai su juo susipažinęs (nors esu tikras, kad ši tezė bendrais bruožais galioja visame pasaulyje, nuo Brazilijos iki Japonijos). Dešiniesiems populistams, ypač jiems, kariškiai yra patys didžiausi geriečiai. Kariuomenę reikia remti; tai yra besąlygiškas imperatyvas, ir bet kuris kaip nors jį diskredituojantis žmogus yra ne kas kita, kaip išdavikas. Ir priešingai, inteligentija yra didžiausi blogiečiai. Pvz., korporacijų vadovai yra ne itin naudingi didžiumai konservatyvių darbininkų, tačiau neapykanta jiems dažniausiai nekelia ypatingos aistros. Tikroji jų neapykanta nukreipta į „liberalųjį elitą“ (šis skirstomas į įvairias sritis: „Holivudo elitą“, „žurnalistų elitą“, „universitetų elitą“, „prašmatnius teisininkus“ ar „medicinos aparatą“), t. y. tuos, kurie gyvena dideliuose pakrantės miestuose, žiūri visuomeninę televiziją ar klausosi visuomeninio radijo, ar, negana to, galimai patys prisideda prie jų kūrimo ar kalba juose. Man atrodo, kad už šio pasipiktinimo slypi du įsivaizdavimai: (1) įsivaizdavimas, kad šio elito atstovai paprastus darbo žmones laiko primityvių urvinių šaika, ir (2) įsivaizdavimas, kad šis elitas sudaro vis uždaresnę kastą, tokią, į kurią darbo klasės atstovų vaikams iš tikrųjų žymiai sunkiau įsigauti nei į tikrųjų kapitalistų klasę.
Man taip pat atrodo, kad šie abu įsivaizdavimai yra didžiąja dalimi taiklūs. Pirmasis yra kone neabejotina tiesa, jei reakcijos į 2016 m. Donaldo Trumpo išrinkimą prezidentu turi kokios nors reikšmės. Būtent baltųjų darbininkų klasė yra vienintelė tapatybės grupė Amerikoje, kuriai adresuojami pareiškimai, kurie kitame kontekste būtų išsyk pasmerkti kaip nepakantūs (pvz., kad tam tikros klasės žmonės yra bjaurūs, linkę smurtauti ar kvaili), garbioje kompanijoje būna priimami be jokių pastabų. Geriau pagalvojus, antrasis įsivaizdavimas taip pat yra teisingas. Ieškodami pavyzdžio galime dar sykį atsigręžti į Holivudą. XX a. 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose jau vien vardo „Holivudas“ paminėjimas dažniausiai sužadindavo magiškos socialinės pažangos vaizdinius: Holivudas buvo vieta, kur paprasta kaimo mergina galėdavo nuvykti į didmiestį, būti atrasta ar susirasti žvaigždę. Šios knygos kontekste visiškai nesvarbu, kaip dažnai tai iš tikrųjų įvykdavo (akivaizdu, kad taip atsitikdavo ir anuomet, ir šiais laikais); esmė ta, kad amerikiečiams šis mitas tuo metu neatrodė niekaip neįtikimas.
Pažvelkite į kokį didesnio biudžeto šių dienų filmo pagrindinių aktorių sąrašą, ir greičiausiai rasite vos vieną žmogų, kurio šeimos medyje nebūtų bent dviejų kartų Holivudo aktorių, scenaristų, prodiuserių ir režisierių. Kino industrijoje įsivyravo tarpusavyje besituokianti kasta. Tad ar turėtų stebinti tai, kad Holivudo įžymybių pretenzijos į egalitarinę politiką dažniausiai skamba kiek tuš- čiai daugumos amerikiečių darbo klasės atstovų ausims? Šiuo atžvilgiu Holivudas anaiptol nėra išimtis; priešingai, jis simbolizuoja tai, kas atsitiko su visomis laisvosiomis profesijomis (tik Holivude šis procesas galbūt pažengė kiek toliau).
Sakyčiau, kad konservatyvūs rinkėjai yra labiau linkę piktintis intelektualais, o ne turtingaisiais, nes geba įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį jie ar jų vaikai gali praturtėti, tačiau niekaip negali įsivaizduoti scenarijaus, pagal kurį jie kada nors galėtų tapti kultūros elito atstovais. Geriau pagalvojus, tai nėra neprotingas vertinimas. Sunkvežimio vairuotojo duktė iš Nebraskos gal ir neturi labai daug šansų tapti milijoniere – dabartinė Amerika pasižymi mažiausiu socialiniu mobilumu tarp išsivysčiusio pasaulio šalių, – bet taip galėtų atsitikti. Tačiau iš esmės nėra nė menkiausios galimybės, kad ta pati duktė kada nors taps tarptautinių žmogaus teisių specialiste ar The New York Times dramos kritike. Net sugebėjusi patekti į reikiamas mokyklas, ji tikrai nieku gyvu neišgalėtų toliau gyventi reikiamą metų skaičių Niujorke ar San Fransiske, dirbdama neapmokama stažuotoja. Net jei stikliaus sūnus ir įsikabintų į gerą šūdmalos darbo poziciją, tikriausiai jis nesugebėtų ar nenorėtų paversti šio darbo privalomos tinklaveikos platforma. Esama tūkstančio nematomų kliūčių.
Jei grįžtume prie ankstesniame skyriuje išdėstytos „vertės“ ir „vertybių“ priešpriešos, galėtume pasakyti ir taip: jei tiesiog norite užsidirbti daugybę pinigų, gali būti, kad rasite, kaip tai padaryti; kita vertus, jei jūsų tikslas yra siekti kokių kitų vertybių – tiesos (žurnalistika, akademinis pasaulis), grožio (meno pasaulis, leidyba), teisingumo (aktyvizmas, žmogaus teisės), labdaros ir kt. – ir iš tikrųjų norite, kad už tai jums būtų mokamas atlyginimas, iš kurio galima pragyventi, tuomet, jei neturite tam tikro dydžio šeimos turto, nesate užmezgę socialinių tinklų ir susikrovę kultūrinio kapitalo, tiesiog niekaip nepateksite ten. Taigi „liberalusis elitas“ yra žmonės, kurie iš esmės užkabino po spyną ant visų pozicijų, kuriose dirbant galima gauti atlyginimą už veiklą, kurios būtų galima imtis ir dėl kokios nors kitos priežasties, ne vien dėl pinigų. Manoma, kad jie bando tapti naująja Amerikos bajorija, ir tai jiems puikiai sekasi, lygiai kaip ir Holivudo aristokratijai, monopolizuojančiai paveldimą teisę į visus darbus, kuriuos dirbant galima gerai gyventi ir vis tiek jausti, kad tarnauji kokiam nors aukštesniam tikslui, t. y. jaustis kilniadvasiškai.
Žinoma, Jungtinėse Valstijose visa tai labai apsunkina vergijos ir šalyje įsišaknijusio rasizmo palikimas. Sutelkdama dėmesį į intelektualus, klasinį pasipiktinimą daugiausia reiškia baltųjų darbininkų klasė; afroamerikiečiai, migrantai ir migrantų vaikai dažniausiai atmeta antiintelektualinę politiką, ir švietimo sistemą vis tiek laiko tikėtiniausia savo vaikų socialinės pažangos priemone. Todėl neturtingiems baltiesiems tampa lengviau šiuos laikyti nesąžiningai susivienijusiais su turtingais baltaisiais liberalais.
Bet ką visa tai turi bendro su kariuomenės rėmimu? Na, jei ta sunkvežimio vairuotojo duktė būtų visiškai pasiryžusi rasti darbą, kuris leistų jai siekti kažko nesavanaudiško ir didžiadvasio, ir vis tiek leistų susimokėti už nuomą bei garantuotų prieigą prie adekvataus odontologo, kokius variantus ji iš tikrųjų turėtų? Jei jai būdingas religinis temperamentas, gali atsirasti kokia nors galimybė jos vietinėje bažnyčioje. Tačiau tokių darbų rasti nelengva. Iš esmės ji gali stoti į kariuomenę.
Šios padėties realumą pirmąsyk suvokiau daugiau kaip prieš dešimtmetį, kai lankiausi antropologės Catherine Lutz, vykdžiusios projektą, kuriame buvo tiriamas JAV užjūrio karinių bazių archipelagas, paskaitoje. Ji pateikė nepaprastai įdomų pastebėjimą, kad beveik visos šios bazės organizuoja paramos programas, kurias vykdantys kariškiai keliauja į gretimus miestus ir kaimus, kur remontuoja mokyklų klases ar nemokamai tikrina dantis. Tariamas šių programų motyvas buvo siekis pagerinti santykius su vietos bendruomenėmis, bet šiuo atžvilgiu jos retai turi daug įtakos; vis dėlto net ir tai išsiaiškinusi, kariuomenė ir toliau vykdė tas programas, nes jos darė tokį milžinišką psichologinį poveikį kariams, kad daugelį jų pasakojant apie jas apimdavo euforija, pvz.: „Štai kodėl įstojau į kariuomenę“, „Štai kokia iš tikrųjų yra karinė tarnyba – ne tik savo šalies gynimas, bet ir pagalba žmonėms!“ Pasak jų, kariai, kuriems buvo leidžiama atlikti viešuosius darbus, du tris kartus dažniau pakartotinai stodavo į kariuomenę. Prisimenu, kaip mąsčiau: „Pala, tai dauguma šių žmonių iš tikrųjų nori būti Taikos korpuse?“ Taigi aš atitinkamai pasidomėjau ir išsiaiškinau: tikrai, norint būti priimtam į Taikos korpusą, reikia jau būti įgijus aukštąjį išsilavinimą. JAV kariuomenė yra nesėkmingų altruistų prieglauda.
- • •
Būtų galima tvirtinti, kad didysis istorinis skirtumas tarp vadinamosios kairės ir dešinės iš esmės priklauso nuo „vertės“ ir „vertybių“ santykio. Kairė visuomet stengėsi sutraukti prarają,
skiriančią sferas, kuriose atitinkamai vyravo grynasis egoizmas ir didžiadvasiai principai, o dešinė visuomet siekė dar labiau jas atitraukti vieną nuo kitos, o paskui bandyti abi nusavinti. Jie pasisako tiek už godumą, tiek už labdarą. Iš čia Respublikonų partijos viduje kyla ir kitais atžvilgiais nepaaiškinama sąjunga tarp laisvosios rinkos libertarų ir krikščioniškosios dešinės „vertybinių rinkėjų“. Praktikoje tai paprastai atspindėdavo politinis gero–blogo policininko strategijos atitikmuo: iš pradžių sukeliamas rinkos chaosas, destabilizuojantis gyvenimus ir visas esamas tiesas, o paskui prisistatoma paskutiniu bažnyčios ir tėvystės autoriteto bastionu kovoje su pačių paleistais barbarais.
Sugretindami raginimą „remti kariuomenę“ ir „liberaliojo elito“ smerkimą, dešinieji iš esmės išvadina kairiuosius veidmainiais. Jie sako: „XX a. 7-ojo dešimtmečio universitetų miestelių radikalai teigė mėginantys sukurti naują visuomenę, kurioje visi galėtų būti laimingi idealistai, gyvenantys materialinėje gerovė- je, o komunizme būtų panaikintas skirtumas tarp vertės ir vertybių, ir visi dirbtų dėl bendrojo gėrio, bet visa, ko jie galiausiai iš tikrųjų pasiekė, buvo garantavimas, kad visi darbai, kuriuos trokštama dirbti, bus skirti vien išlepusiems jų pačių vaikams.“
Tai turi labai rimtų pasekmių visuomenių, kuriose gyvename, pobūdžiui. Vienas iš dalykų, reikšmingų kalbant apie kapitalizmą apskritai, yra tai, kad godumu grįstos visuomenės, net ir tos, kurių atstovai teigia, kad žmonės yra iš prigimties savanaudiški, godūs, ir bando sureikšminti tokį elgesį, iš tikrųjų nelabai tuo tiki, ir slapta mėgaujasi teise elgtis altruistiškai kaip apdovanojimu už apsimetinėjimą. Teisė būti nesavanaudiškiems turi būti suteikta tik tiems, kurie geba pademonstruoti savanaudiškumą. Ar bent jau taip turėtų veikti šis žaidimas. Jei kankinatės, kažką sukate ir tai darydami gebate sukaupti pakankamai ekonominės vertės, tuomet jums leidžiama tuo pasinaudoti ir konvertuoti savo milijonus į kažką unikalaus, aukštesnio, neapčiuopiamo ar gražaus, t. y. vertę paversti vertybėmis. Surenkate Rembrandto paveikslų ar klasikinių lenktyninių automobilių kolekciją. Arba įkuriate fondą ir likusį gyvenimą pašvenčiate labdarai. Peršokti tiesiai į pabaigą yra akivaizdus sukčiavimas.
Tad čia vėl grįžtame prie Abrahamo Lincolno viduramžių gyvenimo tarpsnio tarnystės versijos, su išlyga, kad šiandien absoliuti dauguma mūsų galime tik išėję į pensiją tikėtis patirti kažką panašaus į visateisę pilnametystę, jei išvis į ją išeisime.
Kariai yra vienintelė teisėta išimtis, nes jie „tarnauja“ savo šaliai, ir, įtariu, taip yra todėl, kad ilgalaikėje perspektyvoje jie paprastai nedaug ką iš to išlošia. Tai paaiškintų, kodėl dešinieji populistai, taip besąlygiškai remiantys karius pastarųjų tarnybos laikotarpiu, atrodo taip neįprastai abejingi faktui, kad didelė jų dalis praleidžia visą gyvenimą būdami benamiai, bedarbiai, nuskurdę, priklausomi ar elgetaujantys bekojai. Neturtingas vaikas gali sau sakyti, kad stoja į jūrų pėstininkus dėl galimybių įgyti išsilavinimą ir padaryti karjerą, bet visi žino, kad tai geriausiu atveju yra labai rizikingas reikalas. Toks yra jo aukos, taigi ir jo tikrojo kilnumo pobūdis.
Visus kitus iki šiol mano minėtus pasipiktinimo objektus galima laikyti demonstratyviais atvirkštine proporcija grįsto atlyginimo ir visuomeninės naudos santykio principo pažeidimais. Į profesines sąjungas susibūrę automobilių pramonės darbuotojai ir mokytojai atlieka gyvybiškai svarbią funkciją, ir dar turi pakankamai įžūlumo, kad reikalautų vidurinės klasės gyvenimo būdo. Įtariu, kad jie yra žmonių, kurie yra įstrigę dvasią žalojančiuose žemos ir vidurinės grandies šūdmalos darbuose, ypatingo pykčio objektai. Billo Maherio ar Angelinos Jolie tipo „liberaliojo elito“ atstovai laikomi peršokusiais į kiekvienos eilės, kurioje jie kada nors buvo paprašyti pastovėti, priekį, kad tik monopolizuotų tą nedaugelį darbų, kurie yra sykiu smagūs, gerai apmokami ir keičia pasaulį, ir dar manytųsi atstovaują socialinio teisingumo balsui. Jie yra ypatingi darbo klasės, kurios skausmingas, sunkus, kūną naikinantis, bet kartu visuomenei naudingas darbas niekada neatrodo labai įdomus ar svarbus tokiems liberalizmo įsikūnijimams, pasipiktinimo objektai.
Taip pat šis abejingumas, regis, iš dalies sutampa su tų „liberaliųjų klasių“ atstovų, kurie yra įstrigę aukštesnio rango šūdmalos darbuose, atvirai pavydžiu priešiškumu toms pačioms darbininkų klasėms dėl jų sugebėjimo sąžiningai užsidirbti duoną.