Kaip vyrų radikalizacijos reiškinys persidengia su socialine atskirtimi? Kokius pavojus sau ir visuomenei kelia internetinis incel judėjimas? Kaip galime šiuos klausimus atliepti iš kairiosios perspektyvos?
Kai jūs klausotės mūsų, mes taip pat jus girdime. Po žiūrovo klausimo, ką daryti su sovietmečio (tarybmečio?) atmintimi, pasiruošėme ir surinkome atitinkamą komandą. Tad šioje serijoje ir šiai jautriai bei kontroversiškai temai – vien už George’o Soroso pinigus išsimokslinusios specialistės!
„Būtent aplinkoje bei visuomenėje esančios kliūtys disfunkcijas turinčius žmones paverčia neįgaliais.” Pasitelkdamas Karlo Markso ir Judith Butler teorines įžvalgas, filosofas Žygimantas Menčenkovas analizuoja negalios ir kūno disfunkcijų sampratas istorinėje perspektyvoje ir svarsto, kaip neįgaliųjų balsas galėtų būti aktualizuotas plačiojoje visuomenėje bei politikoje šiais laikais.
Radikalizuojantis turinys internete nėra naujiena, tačiau jo cirkuliacija įprastai išlieka nišinė. Visgi per pastaruosius kelis metus internetas susidūrė su staigiu ir plačiu manosphere turinio išpopuliarėjimu. Reikšminga jo dalis pasižymi radikalizuojančiomis tendencijomis.
„Kaip sako, visi gyvūnai lygūs, bet yra lygesnių už kitus. Labai sunkių psichikos ligonių ir epileptikių už ofelijas niekas neimdavo. Jos jau buvo „už ribos“ – neestetiškos, sunkiau seksualizuojamos, galimai nepatrauklios ir pavojingos, „iš tikrųjų“ „nesveikos“. „Isterikė“, kaip kad šiais laikais „ribinė“, geba balansuoti – užtektinai nesveika, kad būtų egzotiška, užtektinai sveika, kad nebūtų atgrasi. Čia toks subtilus šokis – lyg ir nepadoru, lyg ir norisi žiūrėti.“
Psichiatrija taip norėjo tapti „rimtu“, fiziologinei medicinai prilygstančiu mokslu, kad gerokai pasišovė sau koją ir prigadino daugybę gyvenimų dešimtmečiams į ateitį, ir vis dar gadina. Na ir, aišku, užuodęs sau naudą įlindo kapitalizmas. XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, ką aš, nusižiūrėjusi iš anglakalbių šaltinių, mėgstu vadinti medikokapitalizmu. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos – ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma.
Labiausiai nuspėjama ukrainiečių pabėgėlių su vaikais strategija – bėgti nuo karo kartu su draugais ir giminaičiais, kad esamų paramos tinklų fragmentus perkeltų kartu su savimi. Dėl valdžios nustatytų apribojimų sieną dažniausiai kerta moterys, priklausančios šiems tinklams: mamos, seserys ir draugės. Jos dažnai apsigyvena kartu arba netoliese ir daugiau ar mažiau aktyviai dalyvauja namų ruošos ir priežiūros darbuose, remdamos vienos kitą, priverstinai tapusias vienišomis motinomis. Santykinai suplanuoti (nors daugelis sprendimų priimami kritinėje situacijoje) persikėlimai ir susitarimai atkuria tradicinius globos modelius.
„Yra tvaresnių protesto formų, nenorime, kad antikariniai aktyvistai atsidurtų kalėjime. Mums reikia, kad jie aktyviai dalyvautų pogrindiniame partizaniniame judėjime. Pagrindinis antikarinio judėjimo Rusijoje principas šiuo metu – kuo labiau atitolinti momentą, kai tave suims, išlikti laisvėje ir aktyviai veikti pasitelkiant kitas strategijas.“
Islamo režimas į protestus reagavo kaip visada – smurtu. Beveik 300 žuvusių, šimtai sužeistųjų ir suimtųjų, bet protestuotojų dvasia atrodo nenugalima. Gatvėse ir socialiniuose tinkluose matome masinį solidarumą, psichologinį atsparumą susidūrus su mirtimi ir bendrą viltį. Tuo šiandienos protestai labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Ir taip smarkiai, kad kai kurie stebėtojai įvykius Irane įvardija kaip naująją revoliuciją.
„Kraštutinė dešinė išsigrynins pragyvenimo kaštų krizę“; „Ultrakonservatorė taps pirmąja premjere moterimi“; „Rinkimai: kodėl fašizmas Italijoje vis dar svarbus“. Taip pasaulio žiniasklaida reagavo į rugsėjo pabaigoje vykusius išankstinius visuotinius rinkimus Italijoje, kuriuos laimėjo Giorgios Meloni vadovaujami „Italijos broliai“ (Fratelli d’Italia, FdI).
