Kuo mums svarbios svajonės bei utopijos? Kas ta Ieva Koncevičiūtė ir kas ta „viešoji komunikacija“, t. y., „ryšiai su visuomene“, t. y., „viešieji ryšiai“? Ar gerovės valstybė reiškia ir vidutinybių visuomenę – ir jei taip, tai gerai tai ar blogai? Traumos ir alkis – skausmas ar kelias į didybę? Kaip nepasiduoti socialiniam darvinizmui, būti tiesiog „pakankamai geram“ ir džiaugtis gyvenimu?
Nors Rytų Europos regioną tiriančioje politinės ekonomijos literatūroje šiandien lengvai atrasime teiginį, kad po Sovietų Sąjungos griūties Baltijos šalyse įsigalėjo bene radikaliausi neoliberalizmo variantai, tokius vertinimus mūsų šalyje pateikia tik pavieniai balsai. Viena vertus, progresyvių aktyvistų bei akademikų ratuose neoliberalizmas išlieka plati nuoroda į bemaž visus kritikos nusipelnančius „vėlyvojo kapitalizmo“ procesus bei įvykius, retai nurodant konkrečias jų sąsajas su neoliberalizmu. Kita vertus, patys neoliberalių idėjų sekėjai ir pamokslininkai yra itin skeptiški šio termino vartojimui ir tvirtina, kad neoliberalizmas yra įžeidžianti, oponentų išgalvota samprata, nepelnytai sutapatinanti laisvos rinkos šalininkus su fundamentalistų sekta.
Kaip įmanoma išgyventi iš minimalaus atlyginimo? Toks klausimas kilo amerikiečių žurnalistei Barbarai Ehrenreich, kai 1996-aisiais JAV buvo priimta socialinės apsaugos reforma, smarkiai apribojanti pašalpas daugeliui bedarbių. Žurnalistė nusprendė atlikti eksperimentą ir savo kailiu patirti darbo klasės kasdienybę. Ji tris kartus po vieną mėnesį dirbo mažiausiai apmokamus darbus ir bandė pragyventi tik iš gaunamo atlyginimo, nesinaudodama jokiais kitais asmeniniais ištekliais, išskyrus savo mašiną.
Atrodo, Lietuvos politinis diskursas reikšmingai keičiasi, Lietuvoje pagaliau pasirodo tikri kairieji, tad nebereikės sukti galvos, už ką balsuoti rinkimuose, ir pavydėti adekvataus pasirinkimo galimybę turinčioms užsienio šalims. Vis dėlto, ar ne per anksti džiaugtis?
Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.
„Gerovės valstybė – tai tik du žodžiai. Gerovė yra gerai, valstybė yra gerai, o gerovės valstybė yra gerai kvadratu. Kai mes pradedame kalbėti apie turinį, suprantame, kad kalbame apie gerovės valstybę, bet vartojame visiškai skirtingas sąvokas,“ – gerokai anksčiau, nei rinkėjai, trūkumus tuščiose Gitano Nausėdos vizijose įžvelgė buvusi kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir pati kandidatė nesugebėjo arba nenorėjo iki galo išreikšti tikrųjų savo vertybių bei pasiūlymų, o kai kuriais atvejais, kalbėdama netgi abstrakčiau nei išrinktasis prezidentas, siūlydavo „susitarti“ – lyg eiliniam rinkėjui būtų pažįstama ir savaime suprantama Šiaurės šalių istorija siekiant socialinio kontrakto).
Kai praėjusį trečiadienį anksti ryte atvykau į Alytaus autobusų stotį ir virš Pramonės rajono pamačiau neįprastai tankų debesų spiečių ir tarp jų raudonai raudonuojančią saulę, stebėjausi – saulė lyg ir turėjo šviesti kitoje dangaus skliauto pusėje. Prireikė kelių minučių, kol supratau, kad kažkas dega Pramonės rajone. Kaip vėliau paaiškės, spalio 16-osios naktį padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ įsiplieskė didžiulis gaisras, kurio metu užsiliepsnojo apie 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto sandėliai ir juose laikytos naudotos padangos.
Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, klasinių santykių analizė buvo ir tebėra demonizuojama, siejama su „atgyvenusia Sovietų Sąjungos retorika“. Paradoksalu, bet dabartinė diskusija apie socialinę nelygybę yra ne tik ribota, bet ir dalinai paveldėta iš Sovietų Sąjungoje naudotos socialinių mokslų teorijos. Joje socialinė nelygybė suprantama tik per pajamų ir turto prizmę, o galios ir išnaudojimo santykiai lieka nepastebėti.
Po 2008 m. finansinės krizės auganti socialinė nelygybė tapo vis svarbesne viešų diskusijų ir politikos tema ir, neabejotinai, ji yra svarbi artėjančių prezidento rinkimų debatuose. Tačiau viešose diskusijose, net tarp politiškai oponuojančių pusių, retai kada peržengiamos tam tikros ribos – nelygybė suprantama tik kaip pajamų ir turto problema, tuo tarpu kalbos apie išnaudojimą ir klasę lieka tabu. Kodėl vengiama kalbėti apie klasę ir kaip tai įtakoja politiką?
Kandidatuoja Ingrida „atmink 2009-uosius“ Šimonytė, Arvydas „represuojamas nacionalsocialistas“ Juozaitis, Gitanas Nausėja, Vytenis Povilasdp Andriukaitis, Saulius „žmonių žmogus-policininkas“ Skvernelis ir kiti epitetų nereikalaujantys veikėjai: Valdemaras Tomaševskis, Naglis Puteikis, Valentinas Mazuronis ir Mindaugas Puidokas.
