Postfeminizmas dera su populiariojoje kultūroje neoliberalaus diskurso įtvirtintomis individualizmo ir savireguliacijos temomis. Sėkmė, kuri dėl klasinių nelygybių yra pasiekiama tik privilegijuotai grupelei, vaizduojama kaip atitinkanti individualių savybių išskirtinumą ir įdėtas pastangas. Į struktūrines nelygybes žiūrima kaip į kairiųjų konspiracijos teorijas, o jų pripažinimas tariamai rodo silpną charakterį.
Paskutinioji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Joje daugiau dėmesio, kaip ir kritikos, skiriama filosofui Markui Fisheriui bei jo pernelyg naiviam požiūriui į reivą. Aptariamas ir mąstytojo pasiūlytas „rūgšties komunizmo“ konceptas, toliau svarstomas malonumo ir politikos santykis, nuvedantis prie „Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo“ leidinio „Viskas bendra“, su kurio turiniu polemizuojama. Tai leidžia iškelti klasinius klausimus, įsitaisančius tarp kairėje plintančių „prabangos komunizmo“ idėjų ir poreikio turėti tvirtą bei koordinuotą kairiąją organizaciją vietoje dažnai abejotinų anarchistinių ir horizontalistinių iniciatyvų.
„Nepaisant dažnų ideologinių nesutarimų, sunku paneigti, kad Vilniaus FFF grupė vis labiau priima kairiąsias pozicijas, vis labiau sutaria, kad norint spręsti klimato krizę reikia imtis rimtų kolektyvinių veiksmų ir keisti daugiau nei tik valdančiąją partiją ar žmonių vartojimo įpročius, vis dažniau imasi veiksmų, atspindinčių bendras vertybes.”
Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.
„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).”
Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.
Markas Fisheris (1968–2017) – britų mąstytojas, atveriantis neoliberalizmui būdingą kultūrinį dykumėjimą. Savo veikalais „Kapitalistinis realizmas: ar nėra alternatyvos?“ (Capitalist Realism: Is There No Alternative?, 2009) ir „Mano gyvenimo šmėklos: tekstai apie depresiją, hauntologiją ir prarastas ateitis“ (Ghosts of My Life: Writings on Depression, Hauntology and Lost Futures, 2014) autorius įgalina identifikuoti kapitalizmo ideologijai imanentiškus prieštaravimus.
Trumpai apžvelgus psichiatrijos istoriją pastebima, kad ši medicinos sritis nuolat pasitarnaudavo valdančių nedemokratiškų politinių jėgų užmojų įgyvendinimui ir moksliniam neapykantos kitokiam pagrindimui. Pradedant nuo modernistinių idėjų apie rasinius ar tautinius žmonių skirtumus, neva lemiančius skirtingus protinius ir dvasinius žmonių pajėgumus, baigiant talkininkavimu koncentracijos stovyklose žudant nenaudingus žmones ir politinių oponentų nutildymu Sovietų Sąjungoje bei jai prijaučiančiose totalitarinės santvarkos valstybėse.
Savo ruožtu kapitalistinė ideologija visais laikais galėjo sau leisti tam tikrą politinį liberalumą tol, kol nekvestionuojamas pagrindinis jos elementas: kad kolektyviniu žmonių darbu sukurtas turtas turi virsti privačiu, atitekti vienam asmeniui, o ne sugrįžti atgal į bendruomenę, kuri jį sukūrė.
Jei jums rūpi plėšikavimas, dėmesį kreipkite į kariuomenę, policiją, farmacijos kompanijas, privataus kapitalo šulus, stambiuosius nuomotojus, nekilnojamojo turto spekuliantus ir milijardierius. Reikalaukite, kad pasaulis, kuris kažkada buvo atimtas iš didžiosios daugumos, dabar jai būtų grąžintas.
