„Tyrimai psichologijos moksle vis dar dažniausiai yra kiekybiniai. Jie redukuoja asmenis į skaičius, operuoja jais eksperimentuose ir išveda bendrus teiginius apie žmogaus elgesį ir mąstymą. Tokia psichologija netiria išgyvenamos patirties ir to, kokias reikšmes jai žmonės priskiria; jai nerūpi individualūs žmonių gyvenimai.“ Interviu su Ian Parker – vienu svarbiausių šiuolaikinių psichologijos disciplinos kritikų.
Tai išties aktualus ir vertingas veikalas, kuris jau nuo 2009 m. kelia bangas pasauliniu mastu ir vis dar yra gausiai aptarinėjamas, nes užduoda sunkiasvorį klausimą – nejau alternatyva kapitalizmui neegzistuoja? Žinant knygos pasisekimą ir neblėstantį populiarumą, lietuviškai ji būtų galėjusi pasirodyti ir gerokai anksčiau, bet tai nieko pernelyg nekeičia – prabėgus dvylikai metų leidinio pavadinime užduodamas klausimas vis dar meta ilgą šešėlį, o per šį laiką padėtis pakito toli gražu ne taip, kaip mums norėtųsi.
Apie LGBT+ žmonių artimuosius, jų reakcijas, išgyvenimus po artimojo atsiskleidimo ir galimus pagalbos sau bei kitiems būdus kalbasi Augustas Čičelis ir Grytė Ruzgė, iniciatyvos „išgir̃stì“ komandos nariai, vedantys psichologinio palaikymo grupes ir teikiantys pagalbą individualiai
Trumpai apžvelgus psichiatrijos istoriją pastebima, kad ši medicinos sritis nuolat pasitarnaudavo valdančių nedemokratiškų politinių jėgų užmojų įgyvendinimui ir moksliniam neapykantos kitokiam pagrindimui. Pradedant nuo modernistinių idėjų apie rasinius ar tautinius žmonių skirtumus, neva lemiančius skirtingus protinius ir dvasinius žmonių pajėgumus, baigiant talkininkavimu koncentracijos stovyklose žudant nenaudingus žmones ir politinių oponentų nutildymu Sovietų Sąjungoje bei jai prijaučiančiose totalitarinės santvarkos valstybėse.
Mūsų kūnai ir protai yra ne tik vieta, kur esame labiausiai už save atsakingi, bet ir vieta, kur tiesiogiai patiriame sistemines problemas. Jos mus, kaip žmones, jungia ne ką mažiau nei kolektyviniai džiaugsmai. Apie psichikos sveikatą kalbėti būtina, bet jei norime apie ją kalbėti, turime prasikasti pro diagnostinį paviršių ir varginantį optimistinį individualizmą.
Biopolitinė galia ne tik formuoja mūsų kūnus nuo pat gimimo (o tiesą sakant, dar prieš gimimą), ji yra absorbuojama mūsų kūnų, ji tampa mūsų kūnais. Nebeįmanoma atskirti mūsų troškimų, jausmų, aistrų, fiziologinių procesų nuo juos lemiančio galios režimo. Todėl nei tapatybė, nei kūnas, nei konfliktas tarp jų, nei jų darna nėra nei įgimta, nei pasirinkta.
Kai pradėjau skaityti šio filmo apžvalgas užsienio spaudoje, Lietuvoje „Džokeris“ dar nebuvo pasirodęs. Visų jų autoriai – nuo „New Yorker“ iki „The Guardian“ – lyg susitarę kartojo, kad „Džokeris“ labai paviršutiniškas filmas. Tiesa, vienų viltis jis pateisino, kitų – ne. Kalbant apie paviršutiniškumą, vienos kairiosios krypties internetinės platformos žurnalistas savo „Džokerio“ apžvalgoje uždavė kolegoms retorinį klausimą: „Ar tikrai mes visi žiūrėjome tą patį filmą?“
