Siekiant lygybės ir nešališkumo sveikatos srityje, ryškėja kitos nelygybės ir neteisybės, sudarančios sąlygas tame pačiame pasaulyje sutalpinti dvi Nomas. Naiviai pasvajojus, visgi norėtųsi, kad antraštės greitu metu skelbtų Noma ligos eradikaciją, o ne apgailestautų dėl duris galimai užveriančio geriausio restorano pasaulyje.
Ar dabartinis mokslas sugeba pasiūlyti sprendimus spręsti klimato krizei? Ką reiškia tvarumas ir kodėl vien tik technologinis progresas neišspręs gilėjančios klimato krizės? Kodėl namie užaugintas pomidoras yra žymiai vertingesnis, nei atvežtinis? Apie tarpdisciplinines žinias ir tvarumo principus pasakoja Jungtinių Tautų globalaus darnaus vystymosi nepriklausomų mokslininkų grupės narys, Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto profesorius Jurgis Kazimieras Staniškis.
Postfeminizmas dera su populiariojoje kultūroje neoliberalaus diskurso įtvirtintomis individualizmo ir savireguliacijos temomis. Sėkmė, kuri dėl klasinių nelygybių yra pasiekiama tik privilegijuotai grupelei, vaizduojama kaip atitinkanti individualių savybių išskirtinumą ir įdėtas pastangas. Į struktūrines nelygybes žiūrima kaip į kairiųjų konspiracijos teorijas, o jų pripažinimas tariamai rodo silpną charakterį.
Su dešiniąja Laisvės partija į Seimą pateko nemažai išsilavinusių žmonių, iki tol dirbusių žmogaus teisių srityje. Kodėl jie nuėjo su partija, kurios pilkasis kardinolas R. Šimašius mėgsta žodį „bomžas“ (nors nemėgsta „bomžų“) ir sako, kad reikia stiprinti „blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistemą“? Ir kad žmonėms reikia leisti „iki galo patirti savo pasirinkimų pasekmes“, tokias kaip liga ir skurdas? O partijos veidas A. Armonaitė tiki, kad „Šimašius būtų puikus Lietuvos prezidentas“? Aiškinasi ideologijos kritikas Karolis Klimka.
Visi girdime apie šių laikų politinę dramą Rytų Europoje: iš vienos pusės stovi liberalioji Europos Sąjunga, iš kitos – konservatyvūs, tautinius interesus atstovaujantys lyderiai. Šiame kultūrinių vertybių konflikte vieni gina „iškrypusios vakarų ideologijos“ prislėgtas tautas, o kiti skleidžia demokratijos ir žmogaus teisių idėjas priešindamiesi tamsuoliškai neapykantai ir autoritarizmui. Ir kas galėtų pagalvoti, kad aršiausi „Briuselio” priešininkai yra kasmet remiami dosniomis ES subsidijomis?
Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, klasinių santykių analizė buvo ir tebėra demonizuojama, siejama su „atgyvenusia Sovietų Sąjungos retorika“. Paradoksalu, bet dabartinė diskusija apie socialinę nelygybę yra ne tik ribota, bet ir dalinai paveldėta iš Sovietų Sąjungoje naudotos socialinių mokslų teorijos. Joje socialinė nelygybė suprantama tik per pajamų ir turto prizmę, o galios ir išnaudojimo santykiai lieka nepastebėti.
Po 2008 m. finansinės krizės auganti socialinė nelygybė tapo vis svarbesne viešų diskusijų ir politikos tema ir, neabejotinai, ji yra svarbi artėjančių prezidento rinkimų debatuose. Tačiau viešose diskusijose, net tarp politiškai oponuojančių pusių, retai kada peržengiamos tam tikros ribos – nelygybė suprantama tik kaip pajamų ir turto problema, tuo tarpu kalbos apie išnaudojimą ir klasę lieka tabu. Kodėl vengiama kalbėti apie klasę ir kaip tai įtakoja politiką?
Atgavus nepriklausomybę, diskusijos apie klasę tapo tabu. Bet koks užsiminimas apie socialinę klasę viešojoje erdvėje sukelia isterijos bangą: „Tai juk sovietinė ideologija! Argi nežinote, į kur veda tokios kalbos?”. Vis dėlto klasės terminas, nors uždraustas kalbant apie nelygybę, yra plačiai ir gausiai naudojamas kitoje temoje. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų kalbos apie „viduriniąją klasę“ nenustoja skambėti iš įvairiausių veikėjų – nuo bankų ekonomistų iki politikų. Kas yra šioji klasė ir kodėl jai teikiama tiek daug dėmesio?
