Neseniai pasibaigę Seimo rinkimai Lenkijoje sulaukė nemažai dėmesio Lietuvoje. Dešinioji valdančiųjų partija „Teisė ir teisingumas“ gavo daugiausia balsų. Visgi galima teigti, kad rinkimus partija pralaimėjo, nes susivienijusios centro dešiniosios ir kairiosios partijos turės daugiau balsų Seime ir galės sudaryti koaliciją.
Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?
Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.
Nors Rytų Europoje neturime panašių įstatymų, LGBTQ+ istorija yra tyrinėjama ir žinios yra kaupiamos, todėl šiame tekste pristatau keletą Rytų ir Centrinėje Europoje veikiančių queer archyvų. Jie visi skiriasi savo forma, bet iš esmės liudija tą patį: iškeliant LGBTQ+ žmonių istorijas, parodomas mūsų egzistavimas visur ir visada. Parodoma, kad problema ne mumyse, o tame, kas ir kaip kuria žinojimą apie mus.
Teisiškai nesame baudžiami už tai, kad egzistuojame, bet visi teisiniai barjerai prisideda prie socialinių bausmių įtvirtinimo: stigmos ir smurto. LGBTQ+ žmonių psichologinė sveikata prastesnė už tiesių žmonių. Jaunimas labiau linkęs į savižalą ir savižudybę. Dabartinis politinis klimatas geresnių sąlygų greitu metu nežada. Mūsų politikai lenkia galvas Vengrijos ir Lenkijos autoritarams.
Praėjusieji metai Vengrijoje buvo pažymėti gausybe streikų ir protestų. Kas sukėlė šią protestų bangą šalyje, kuri, kaip nuolat visus bando įtikinti šalies valdantysis elitas, yra pasiekusi tautinę vienybę ir kurioje galia priklauso liaudžiai, įkūnytai nuolankių jos tarnų šalies parlamente. Šioje vienybėje ėmė ryškėti įtrūkiai, tad, rašytojo Bertolto Brechto žodžiais kalbant: „Visa galia kyla iš žmonių. Tačiau kur ji keliauja po to?“ Ar autoritarinius siekius demonstruojanti valdžia yra būtina sąlyga darbininkams pradėti organizuotis, o gal to paties galima pasiekti taip toli nenuėjus kraštutinės dešinės keliu? Ar grupelė pro langą į ministeriją įlipusių ir ją vėliau okupavusių mokytojų padarytų įspūdį šiandieninės Vengrijos darbininkams?
Neseniai naujienų portale Delfi.lt pasirodė Seimo nario Eugenijaus Jovaišos patarėjo, kraštutinės dešinės organizacijos „Pro Patria“ nario Vytauto Sinicos straipsnis „Europa ir naujasis marksizmas“. Pagrindinė straipsnio idėja: niekam nenutuokiant, Europos žmones yra užgulęs „naujasis marksizmas“, kuris siekia išardyti „tautą, religiją, kalbą, istoriją, šeimą ir viską, kas laiko žmogų pririštą prie jo gimtosios vietos, bendruomenės, papročių ir elgesio normų“.
„Vengrija pirmiausia!” – pabrėždamas išskirtinį atsidavimą savo tautai ir šaliai, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas kalbėjo 2018 vasarį metiniame Fidesz partijos suvažiavime. Ši kraštutinės dešinės partija vadovauja Vengrijos vyriausybei nuo 2010 m. Ji tvirtina ginanti Vengriją nuo tarptautinių korporacijų, liberalios Europos Sąjungos, sauganti krikščioniškas vertybes nuo „islamizacijos“ ir „Sorošo imperijos“ konspiracijų.
Tęsiantis aksominiam mokytojų streikui Lietuvoje bei „geltonliemenių“ protestams Prancūzijoje, protestų banga atsirito iki dar vienos
