Ką Tomas Vytautas Raskevičius gali pasiūlyti lesbietei troleibuso vairuotojai?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Tomas Vytautas yra Vilniaus jaunimo – laisvo, tolerantiško, aktyvaus – kandidatas, jie jį supranta ir palaiko. Tačiau kaip paaiškinti Tomą Vytautą vyresniems rinkėjams? Prieš pat Kalėdas Laisvės partija pasirūpino išleisti mokomąjį filmuką, kaip prie švenčių stalo kalbėti su „dėde Staska“, kad Tomas Vytautas nėra tik profesionalus gėjus, „seneliu Zenonu“, kuriam atrodo, kad jam rūpi tik du klausimai, ar „dėde Benu“, abejojančiu Tomo Vytauto ūkiškumu.

Jeigu būtų tęsinys, norėčiau paprašyti patarimo, ką atsakyti „tetai Irenai“, kurios neįtikina Tomo Vytauto kova už žmogaus teises, nes jis palaikė migrantų įkalinimą ir tarptautinėmis konvencijomis įtvirtintos (bei paprasčiausio žmogiškumo diktuojamos) teisės į prieglobstį suvaržymus. O „močiutei Aldutei“ įdomu, kodėl Tomas Vytautas nepalaikė VVT vairuotojų streiko ir norėtų privatizuoti viešojo transporto paslaugas, be kitų priežasčių dar ir todėl, kad taip VVT profsąjunga turėtų mažiau galios kovoti už adekvačias darbo sąlygas[1].

Kalbant rimtai, jaučiu nuoširdžią pagarbą Raskevičiui dėl daugybės dalykų. Mane žavi jo gebėjimas paprastai ir efektyviai formuluoti bei argumentuoti savo idėjas. Svarbus jo ilgametis darbas nevyriausybiniame sektoriuje kovojant už LGBTQ+ teises. O nusprendęs eiti į politiką jis atsidengė tokiai homofobų neapykantos lavinai, kurios daugelis mūsų neatlaikytų – ir čia aš jam reiškiu besąlyginį solidarumą.

Taip pat reikia pripažinti, kad Laisvės partija su Raskevičiumi pirmoji LGBTQ+ teises pastatė į savo kampanijos centrą, o ne tiesiog sakė „neprieštaraujam“ – kaip Liberalų sąjūdis – arba „gal kažkur programoj ir įrašyta, neskaičiau, nežinau“ – tokia, rodos, yra daugelio socialdemokratų pozicija.

Pirmosios „Baltic Pride“ eitynės įvyko jau prieš 12 metų ir kiekvieną kartą jos sutraukia vis daugiau dalyvių, tačiau šios mobilizacijos iki šiol nepavyko išversti į konkrečius įstatymų pakeitimus. Prisiminkime, kad ir gėdingasis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas vis dar galioja, tad galbūt organizatoriams reiktų permąstyti savo taktikas. Laisvės partijos partnerystės / civilinės sąjungos projektai kol kas žengė toliausiai ir nėra neįmanoma, kad kokia nors forma jie bus priimti.

Ir vis dėlto, nors tai galbūt geriausia, ką turime, tai toli gražu nėra pakankama. Ir dėl to kalta ne tik priešiška aplinka, bet ir pačios Laisvės partijos taktiniai pasirinkimai. Politika yra kompromisų menas, tačiau nepanašu, kad už visus kompromisus Raskevičius gavo ką nors mainais. Jis palaikė VRM iniciatyvas įkalinti migrantus[2] ir įvesti nepaprastąją padėtį, kuri leidžia suspenduoti kai kurias teises ir kurios pagrindinis tikslas buvo neleisti žiniasklaidai ir nevyriausybininkams pakliūti prie sienos, kur pasieniečiai atstūminėjo migrantus. O partnerysčių įstatymo projektas nejudėjo ir buvo vis labiau plaunamas įvairiais „kompromisais“.

Klausantis Raskevičiaus pasisakymų, susidaro įspūdis, kad šie kompromisai daromi siekiant įtikinti Agnę Širinskienę ir panašiai nusiteikusius opozicijos atstovus. Bet įtikinti reikia ne opoziciją, o savo paties koalicijos partnerius. Tai žinoma, kad Širinskienė ir draugai niekada nebalsuos už jokį partnerysčių / civilinių sąjungų įstatymą, kad ir kokį kompromisinį, nes tiesiog nelaiko LGBTQ+ žmonių (ar jų sąjungininkų) savo rinkėjais ir iš principo nepalaikys politinių oponentų iniciatyvų.

Bet kliūtys ne tik taktinės. Homofobija Lietuvoje yra tapusi politine jėga, galinčia sėkmingai blokuoti partnerystės įstatymus ir kitas iniciatyvas, siekiančias pagerinti trans žmonių, tėvų smurtą kenčiančių vaikų ar moterų padėtį. Ir taip nėra tik todėl, kad didelė visuomenės dalis laikosi tradicionalistinių vertybių, nemėgsta arba tiesiog nesupranta LGBTQ+ žmonių. Tai yra struktūrinių mūsų visuomenės problemų pasekmė.

Lietuvos politiką iš esmės struktūruoja takoskyra tarp tų, kurie išlošė iš po nepriklausomybės vykdytų rinkos reformų – jiems atrodo, kad Lietuvos vystymasis einasi puikiai ir nieko keisti nereikia – bei tų, kurie jaučiasi (ir realiai yra) užmiršti bei nemano, kad viskas einasi puikiai. Pirmieji balsuoja už TS-LKD arba, jei yra jaunesni ir socialiai progresyvesni, liberalus. Antrieji balsuodavo už LSDP, o dabar vis labiau už bet kokią naują „nesisteminę“ partiją, kuri kritikuoja pirmuosius.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Ši takoskyra yra įgavusi tapatybinį aspektą ir lengvai nepasiduoda racionaliems argumentams. Pirmieji balsuoja už landsbergius ar šimonytes, nes šie yra prieš Rusiją / už „vakarietiškas vertybes“, nors tokia programa neturi jokio pozityvaus turinio. Antrieji balsuoja už paksus ir uspaskichus, nes šie nemėgsta konservatorių, nors jų reali politika mažai tepagerina jų rinkėjų padėtį. Šiai takoskyrai įveikti neužteks socialinių dialogų ar akcijų prieš dezinformaciją, jai įveikti reikia didelių struktūrinių pokyčių, mažinančių socioekonominę nelygybę, teisingesnio išteklių pasidalijimo, kad „antroji Lietuva“ iš tikrųjų pajustų, kad „pirmoji“ jos nepalieka, kad galimybės Vilniuje ir Šalčininkuose iš tikrųjų skirtųsi kuo mažiau.

Laisvės partijos ideologija šiam tikslui yra kliūtis. Jie nesigėdydami atstovauja išskirtinai sėkmingajai visuomenės daliai, o socialinę atskirtį laiko asmenine atskirtųjų problema. Jų neoliberalistinė programa socioekonominės nelygybės – ir iš jos kylančių tapatybinių takoskyrų – nemažina, o tik dar labiau gilina. Deja, LGBTQ+ teisės daugeliui Lietuvos gyventojų tapo susietos su būtent tokia politika ir politikais, kuriems jų problemos nerūpi, kurie juos laiko pažangą stabdančiu balastu – ir todėl, kad laikosi įsikibę homofobiškų įsitikinimų, ir todėl, kad reikalauja iš valstybės juos apsaugoti nuo rinkos ekscesų.

Labai gaila, kad kita pusė, „antrajai Lietuvai“ atstovauti siekiantys politikai, taip pat nesugeba pasiūlyti konstruktyvios programos, kuri lieka už abiejų stovyklų politinės vaizduotės ribų. Vietoje to, kai kurie jų rinkėjams mobilizuoti pasitelkia nacionalizmą, ksenofobiją ir homofobiją, kuri pasirodė veiksminga priemonė ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Lenkijoje, Rusijoje bei kitose šalyse. LGBTQ+ teises savo rinkėjų galvose jie sėkmingai susiejo su pasikėsinimu į jų padėtį socialinėje ir moralinėje hierarchijoje. Lygiai taip, kaip Laisvės partijos rinkėjai homofobiją ir socialinio teisingumo reikalavimą laiko to paties „sovietinio mentaliteto“ aspektais.

Aš nenoriu pasakyti, kad homofobija nėra reali problema, kad ji kyla tik iš socialinės atskirties ar kad dėl jos kalti liberalai. Tiesiog būtent taip veikia mechanizmas, dėl kurio homofobija Lietuvoje ir virto stipria politine jėga. Asmeniniai žmonių įsitikinimai ne tik formuoja politiką, bet ir patys formuojasi jos veikiami – tad ir ši politinė jėga kartu ir maitinasi homofobija, ir pati ją kursto. Iki COVID pandemijos tik homofobija sugebėjo sutelkti didžiausią konservatorių-liberalų vyriausybei oponuojantį judėjimą, „maršistus“.

Kaip šį užburtą ratą suardyti – didelis ir sudėtingas klausimas. Priimti partnerysčių / civilinių sąjungų įstatymą gali būti paprasčiau – tam nebūtina išspręsti homofobijos problemos, tam užtenka surinkti pakankamai balsų Seimo salėje. Ir tą padaryti verta, nes šis įstatymas pagerintų daugybės žmonių gyvenimą. Galbūt netgi sušvelnintų homofobines nuotaikas – pralaimėję šį mūšį, politikai oportunistai kaltę dėl Lietuvos socialinių bėdų permestų kuriai nors kitai pažeidžiamai grupei, greičiausiai pabėgėliams ir kitiems migrantams. Kitaip nei LGBTQ+ bendruomenės, jų žmogaus teisių šiuo metu politinėje arenoje negina niekas, net ir Raskevičius.

Net jei partnerystės / civilinės sąjungos įstatymas ir bus priimtas, to nebus gana. Trans žmonėms reikalinga jų poreikius atitinkanti ir prieinama sveikatos apsauga. Kaime gimusiems LGBTQ+ vaikams reikalingas kokybiškas švietimas ir kompetentingi – taigi, gerai apmokami – mokytojai, galintys paaiškinti jiems ir jų bendraklasiams, kaip funkcionuoja žmogaus seksualumas. LGBTQ+ viešojo transporto vairuotojams ar prekybos centrų darbuotojams reikalingos orios darbo sąlygos ir adekvatus atlyginimas, už kurį jie galėtų įpirkti būstą ir susimokėti šildymo sąskaitas. LGBTQ+ pabėgėliams reikalingos jų galūnės.

[1] „Pats streikas parodė sisteminę problemą – Vilniaus viešasis transportas aptarnauja per didelį procentą Vilniaus viešojo transporto sistemos, tai yra apie 70 procentų. Tai vienas iš mano politinės programos tikslų – sudaryti sąlygas ateiti privatiems vežėjams koncesijos būdu į viešojo transporto sistemą, tą dalį didinti, diversifikuoti. Tai padėtų amortizuoti tam tikrus netikėtus dalykus“, – Raskevičius sakė sausį duotame interviu LRT.lt. „Tam tikri netikėti dalykai“ čia greičiausiai reiškia pusantrų metų planuotą VVT profesinės sąjungos streiką.

[2] 2020 m. Seimo rinkimų programos 3.3.3. skirsnyje Laisvės partija teigė: „Pakeisime Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, numatant prieglobsčio prašytojams teisę dirbti. Tobulinsime integracijos paslaugų teikimo sąlygas taip, kad būtų atsižvelgiama į individualaus pabėgėlio poreikius ir sėkmingą integraciją. Stiprinsime antidiskriminacinės politikos pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu įgyvendinimą, siekiant šalinti neigiamų išankstinių nuostatų kuriamas kliūtis sėkmingai pabėgėlių integracijai.“ Šiandien toks pasižadėjimas skamba groteskiškai.