Europos Sąjungos energetikos sektorius – geras pavyzdys, ką rinkos fundamentalizmas padarė elektros energijos tinklams visame pasaulyje. Pasibaigus pigioms gamtinėms dujoms, vartotojai ir įmonės moka už tai, kad jų vyriausybės pritarė prasta teorija paremtai elektros rinkos liberalizacijai.
Ar galėtume už elektrą mokėti pigiau? Paimkime vėjo jėgaines – jų nauda akivaizdi: smarkūs vėjai elektros tinklui beveik už nulinę kainą (arba, ekonomistų kalba tariant, ribines sąnaudas) generuoja papildomų kilovatvalandžių. Tačiau žmonės, sunkiai suduriantys galą su galu pragyvenimo kaštų krizės akivaizdoje, už šias kilovatvalandes priversti mokėti tiek, tarsi jos būtų pagamintos iš brangiausių suskystintų gamtinių dujų, atgabentų iš už Atlanto. Iš kur kyla šis absurdas? Atsakymas, anot Yanio Varoufakio, glūdi iliuzijoje, kad valstybės gali simuliuoti konkurencingą ir veiksmingą elektros rinką. Tai turi baigtis.
Kodėl neįmanoma elektros energijos rinka?
Todėl, kad iš mūsų būstų sienų veda vienas vienintelis laidas, kuriuo tiekiama elektra. Tai primena tikrą monopoliją. Tad tam, kad elektros energijos sektoriuje galėtų veikti rinka, turėtume turėti po 50 skirtingų iš mūsų būstų išeinančių laidų, kurių kiekvienas priklausytų skirtingai bendrovei, o mes galėtume pasirinkti, prie kurios įmonės laidų jungti prietaisus. Žinoma, tai būtų visiška beprotybė, nes turėtume turėti 50 tinklų, einančių per kiekvieną priemiestį, kiekvieną miestą, per visą šalies teritoriją. Tai būtų visiškai neefektyvu.
Šiandien mūsų valstybės, aktyviai veikdamos elektros energijos sektoriuje, imituoja rinką. Jos kuria tariamą konkurenciją tarp elektros gamintojų ir tariamą konkurenciją tarp neva elektros mažmenininkų, perkančių elektros energiją didmena ir perparduodančių ją vartotojams. Tačiau ši rinka – netikra, nes ji sukurta valstybės.
Kaipgi atsirado elektros energijos rinkos idėja?
Ši idėja gimė ir buvo išplėtota Jungtinėje Karalystėje, valdant Margaret Thatcher. Vėliau ji buvo pritaikyta ir kitose ES šalyse.
Kaip turėjo veikti naujoji, „geresnė“ energetikos sistema pagal Thatcher? Reformos iniciatoriai pradėjo nuo klausimo: „Gerai, kokia dabar jūsų kaina? Kiek mokate už elektrą? Mokate 50 svarų už tiek ir tiek kilovatvalandžių? Gerai, mes nustatysime viršutinę ribą ir neleisime, kad elektros kaina viršytų tą, kurią dabar mokate. Paskui viską privatizuosime ir leisime konkurencijai šią kainą sumažinti. Taigi, jūs neturite ko prarasti, galite tik laimėti.“
Ši reforma turėjo labai svarių argumentų, o jei prie to pridėsime faktą, kad žmonėms buvo dalinamos privatizuotų įmonių akcijos (kurias paskui, žinoma, jie parduodavo oligarchams), tampa aišku, kodėl buvo praktiškai neįmanoma sustabdyti iš pradžių dujų, o paskui ir elektros sektorių privatizavimo.
Antrajame etape buvo sakoma: „Bet kas gi aš toks, kaip politikas, kad spręsčiau, kokia turėtų būti viršutinė kainų riba? Kodėl apskritai politikai turėtų tai spręsti? Tegul tai daro rinka.“ Tai buvo gerokai toksiškesnis privatizacijos etapas. Užuot leidus ministrams ar biurokratams spręsti dėl didžiausios kainos, buvo leista tai daryti valstybės imituojamai rinkai.
Kaip rinka turėjo veikti…
Tad kaipgi buvo imituojama rinka? Buvo sakoma: „Gerai, mes atskirsime elektros energiją ir ją gaminančias įmones, kurios anksčiau priklausė valstybei.“ Viską padalinti buvo numatyta bent į tris dalis.
Pirmoji dalis turėjo apimti elektros energijos gamybą. Taip buvo sukurtos atskiros elektros gamybos įmonės. Jos galėjo priklausyti ir kitoms bendrovėms, kurios tokių įmonių galėjo valdyti po kelias. Šios bendrovės turėjo konkuruoti tarpusavyje didmeninėje rinkoje dėl sistemos aprūpinimo elektra didmenine kaina.
Antroji dalis apėmė elektros tinklus. Jie turėjo priklausyti vėl kitai bendrovei. Galiausiai naujoje tvarkoje atsirado ir dar viena grandis – ta, kuria elektra iš tinklo patenka į jūsų namus.
Taip sukuriami keli ar keliolika elektros tiekėjų. Rinkoje jie konkuruoja tiek pirkdami elektros energiją iš tinklo, kadaise priklausiusio gamintojui, tiek parduodami įsigytą elektrą mums – vartotojams: įmonėms ir namų ūkiams.
Sprendimas imituoti konkurenciją tarp gamintojų turėjo sudaryti sąlygas atsirasti tikrai konkurencijai, kuri būtų sumažinusi skirtumą tarp didmeninės ir mažmeninės elektros kainos. Tai buvo antrasis privatizavimo etapas. Būtent tokį modelį ES nukopijavo nuo Thatcher laikų Jungtinės Karalystės. Kai rinka nėra tikra, kai ji įsivaizduojama, sėkmingam jos imitavimui reikia tam tikrų vyriausybės nustatytų taisyklių, kaip ją palaikyti. Taigi, Prancūzija ir Vokietija susitarė sekti JK pavyzdžiu ir šias energetikos sektoriaus pertvarkas primetė ir likusiai ES daliai.
…bet neveikė
ES įpareigojo valstybes nares atskirti elektros tinklus nuo elektros gamybos stočių ir jas privatizuoti, siekiant iš jų sukurti naujas įmones. Jos turėtų konkuruoti dėl elektros tiekimo naujai įmonei, valdančiai elektros tinklus. Na o ši turėtų nuomoti savo kabelius dar kitoms įmonėms, perkančioms elektros energiją didmena ir konkuruojančioms dėl mažmeninės prekybos elektra namų ūkiams ir įmonėms. Konkurencija tarp gamintojų turėtų sumažinti didmeninę elektros kainą, o mažmenininkų konkurencija – užtikrinti mažas kainas ir kokybiškas paslaugas galutiniam elektros vartotojui. Deja, viso to nepavyko įgyvendinti nei teoriškai, nei, tuo labiau, praktiškai.
Modeliuojant elektros energijos rinką susidurta su prieštaringais reikalavimais: užtikrinti nuolatinį minimalų elektros energijos kiekį tinkle ir nukreipti investicijas į žaliąją energiją. Tam rinkos fundamentalistai pasiūlė dvejopą sprendimą: pirma – sukurti dar vieną rinką šiltnamio dujų išmetimo leidimams, antra – įvesti ribinių sąnaudų kainodarą, kuri turėjo reikšti, kad kiekvienos kilovatvalandės didmeninė kaina būtų prilyginta brangiausios kilovatvalandės kainai.
Ignitis.lt nuotrauka
Teršalų leidimų rinka turėjo paskatinti elektros energijos gamintojus pereiti prie švaresnio kuro. Tonos anglies dvideginio išmetimo kainą būtų nustačiusi rinka, jai nebūtų taikomas fiksuotas mokestis. Teoriškai, kuo daugiau pramonės naudotų tokį baisų kurą kaip rusvosios anglys, tuo didesnė būtų ES išduodamų taršos leidimų paklausa. Dėl to auganti šių leidimų kaina būtų skatinusi pereiti prie gamtinių dujų ir galiausiai – prie atsinaujinančių energijos šaltinių.
Ribinių sąnaudų kainodaros tikslas buvo užtikrinti minimalų elektros tiekimo lygį, neleidžiant mažų sąnaudų gamintojams sumažinti brangiau elektrą gaminančių įmonių kainų. Tokia kainodara būtų leidusi mažų sąnaudų gamintojams gauti pakankamai pelno ir paskatintų investuoti į pigesnius, švaresnius energijos šaltinius.
Kad suprastume, ką planuodamos šiuos pokyčius omenyje turėjo reguliavimo institucijos, panagrinėkime hidroelektrinės ir anglies elektrinės veiklą. Hidroelektrinės statybos fiksuotos išlaidos yra didelės, tačiau ribinės sąnaudos lygios nuliui: kai vanduo jau suka turbiną, nė viena kilovatvalandė, kurią pagamina elektrinė, nieko nekainuoja. O anglies elektrinę pastatyti daug pigiau, tačiau ribinės sąnaudos yra svarbios, nes vienai kilovatvalandeo pagaminti reikia fiksuoto brangios anglies kiekio.
Nustatydama, kad kiekvienos hidroelektrinėje pagamintos kilovatvalandės kaina būtų ne mažesnė už ribines sąnaudas, reikalingas tą kilovatvalandę išgauti iš anglies, ES norėjo apdovanoti hidroelektrinę valdančią bendrovę dideliu pelnu, kuris, kaip tikėjosi reguliavimo institucijos, būtų investuotas į papildomus atsinaujinančios energijos pajėgumus. O anglies elektrinė beveik negautų pelno (nes kaina vos padengtų ribines sąnaudas) ir gautų vis didesnes sąskaitas už taršos leidimus.
Tačiau pandemija sukėlė chaosą pasaulinėse tiekimo grandinėse, gamtinių dujų kaina pakilo, o Rusijai įsiveržus į Ukrainą – patrigubėjo. Staiga taršiausias kuras (rusvosios anglys) nebebuvo pats brangiausias, o tai paskatino daugiau ilgalaikių investicijų į iškastinį kurą ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) infrastruktūros plėtrą. Ribinių sąnaudų kainodara leido elektros bendrovėms reikalauti didžiulių mokesčių iš pasipiktinusių vartotojų, kurie suprato, kad moka daug didesnę nei vidutinę elektros kainą.
Dirbtinės, simuliuojamos rinkos efektas išryškėja sunkmečio laikotarpiais, pvz., XX a. 7-ajame dešimtmetyje, kai kilo naftos krizė, kuri, žinoma, peraugo į elektros kainų krizę, o dabar – sutrūkinėjus tiekimo grandinėms ir prasidėjus karui Ukrainoje. Gamtinių dujų kainų kilimas sukėlė vidinių negalavimų, pasireiškiančių, kai imituojama rinka sujungiama su natūralia monopolija.
Reikia nepamiršti, kad elektros kaina žmonėms išaugo daug labiau nei elektros gamybos sąnaudos. Taigi, oligarchai, kurie dominuoja šioje valstybinėje pseudorinkoje, gauna didžiulę naudą iš šios krizės. Visi matėme, kaip lengvai gamintojai galėjo susitarti dėl didmeninės kainos. Kaip jų nepadorūs pelnai, ypač iš atsinaujinančių energijos šaltinių, nuteikė piliečius prieš žaliąjį perėjimą. Kaip imituojamas rinkos režimas trukdė organizuoti bendrus pirkimus, kurie būtų sumažinę neturtingesnių šalių išlaidas energijai. Kaip mažmeninė elektros rinka tapo kazino, kuriame bendrovės spekuliuoja būsimomis elektros kainomis, pelnosi, kai laikai geri, ir reikalauja valstybės pagalbos, kai jų statymai nepasiteisina.
Jungtinės Karalystės atvejis
Elektros energijos rinkos trūkumai geriausiai matyti šalyje, kurioje ši idėja pirmiausia ir užgimė. Energetiniu požiūriu ši šalis save gali aprūpinti pati. Daugiau kaip 50% jos elektros poreikio tenkina vėjo energija, elektrą gaminanti nulinėmis, tik vėjo jėgainių išlaikymo sąnaudomis, ir branduolinė energija. 35% elektros energijos JK pasigamina naudodama gamtines dujas, kurių didžiąją dalį išgauna Šiaurės jūroje.
Tad JK nereikia importuoti nei rusiškų, nei amerikietiškų SGD. Ir vis dėlto Thatcher sekėja buvusi ministrė pirmininkė Liz Truss per savo trumpą kadenciją žadėjo imtis veiksmų apriboti elektros kainas. Tačiau kodėl elektros kaina JK kilo panašiai sparčiai kaip tose šalyse, kurios neturi savo gamtinių dujų? Priežastis yra Thatcher atlikta elektros energijos sistemos privatizacija ir išpopuliarinta mintis, kad privatizacija yra geras dalykas žmonėms, tikrai – ne oligarchams. Thatcher ir jos rėmėjai tvirtino, kad rinka geriau žino, kaip sumažinti gamybos sąnaudas. Valstybe, priešingai, čia pasikliauti nederėtų, nes biurokratija, valstybei priklausantys ir jos valdomi elektros tinklai ir elektrinės neva generavo pernelyg dideles išlaidas.
economist.com nuotrauka
Kaip veikia korumpuoti ES energijos rinkos aukcionai
Elektros kaina ES nustatoma aukcionuose. Jie vyksta Nyderlanduose. Šiuose aukcionuose gamintojai tariamai tarpusavyje varžosi dėl to, kas aprūpins sistemą elektra. Tačiau tai, kas čia vyksta, visiškai priešinga tam, kas, vadovaujantis sveiku protu, turėtų vykti normaliame aukcione.
Įprastai aukcione laimi tas, kas pasiūlo mažiausią kainą, tiesa? Tačiau elektros rinkoje laimi būtent didžiausią kainą pasiūliusi bendrovė, o tada nustatoma visiems vienoda kaina, jei tik jų pateiktos elektros energijos suma neviršija tam tikros nustatytos sumos, kurios reikalauja rinka. Tai vadinama ribinių sąnaudų kaina. Tiekėjai neva konkuruoja tarpusavyje, kad sumažintų mažmeninę kainą iki tos didžiausios ribinės didmeninės kainos.
Jei visa tai skamba sudėtingai, tai todėl, kad visa ir buvo sumanyta taip, jog skambėtų sudėtingai. Viskas tam, kad Europos piliečiai nesuprastų, jog yra apgaudinėjami net ir tada, kai nėra krizės. Geras to įrodymas – nuo privatizacijos įgyvendinimo skirtumas tarp vidutinės kilovatvalandės gamybos sąnaudų ir mažmeninės kainos išaugo trigubai. Todėl neverta tikėti tais, kurie jums sako, kad problema niekaip nesusijusi su sistema, ir kad problemos šakinis – didėjančios gamybos sąnaudos. Taip, gamybos sąnaudos auga, nes didėja gamtinių dujų kaina, tačiau karas Ukrainoje niekaip nepaaiškina didėjančių įmonių pelno maržų.
Graikiška apgavystė
Graikijos parlamento opozicijoje dirbantys kairieji šį kovą pateikė pasiūlymą, kaip apsaugoti vartotojus nuo sparčiai augančių kainų. Pasiūlymo esmė tokia: sparčiai kylant gamtinių dujų kainai, beprotiška, kad iš saulės kolektorių gaunamą pigią elektrą privati bendrovė parduoda už tą pačią kainą, kaip ir iš brangių gamtinių dujų pagamintą.
Opozicija taip pat kvietė atsisakyti elektros kainų subsidijavimo. Viskas, ką, jos manymu, reikėjo padaryti, tai pažaboti aukštus įmonių pelnus. Taigi Graikijos parlamente buvo pateiktas pasiūlymas, kad kilovatvalandės kainą valstybė nustatytų tokią, kokia yra jos vidutinė savikaina, plius 5%. Šie papildomi procentai tik tam, kad niekas, net ir pasipelnyti linkę kapitalistai, neprarastų pinigų.
diem25.org nuotrauka
Idėjos šalininkai teigė, kad įgyvendinus šį pasiūlymą ir susumavus visus elektros energijos šaltinius, dar tą patį mėnesį būtų buvę įmanoma 50% sumažinti vidutinę elektros kainą be jokių subsidijų, be valstybės skolinimosi, be žmonių apmokestinimo. Vienintelė neigiama pasekmė – dėl kainų viršutinės ribos neliktų mažiausias ribines sąnaudas patiriannčių įmonių viršpelnio.
Graikijos vyriausybė vėliau priėmė įstatymą, iš pirmo žvilgsnio labai panašų į tai, ką siūlė kairioji opozicija. Ji nustatė didžiausią leistiną kainos ribą: elektrai, pagamintai naudojant hidroenergiją – mažą, saulės ir vėjo energijai – šiek tiek didesnę. O rudosioms anglims ir gamtinėms dujoms buvo sukurta formulė, pagal kurią faktiškai buvo nustatyta vidutinė gamybos kaina, pridėjus nedidelį procentą. Viskas atrodė tobula, kol nepaaiškėjo, kad tai – apgaulė.
Kodėl mums turėtų rūpėti, kas metų pradžioje nutiko Graikijos parlamente? Nes Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen vėliau paskelbė, kad Graikijos vyriausybės sukčiavimas bus išplėstas Europos mastu.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Taigi, ką padarė Graikijos vyriausybė? Įtarimų kairiajai opozicijai kilo, kai buvo paskelbta, kad didmeninės kainos aukcionai ir birža, kurioje didmenininkai konkuruoja tarpusavyje, lieka nepanaikinti. Jei yra maksimali kaina, kurią kiekvienai skirtingai elektrinei nustato vyriausybė, kam tuomet reikalingas aukcionas?
Štai ką sugalvojo Graikijos valdžia. Vyriausybės nustatyta kaina už kiekvieną hidroelektrinėje pagamintą megavatvalandę buvo 85, pagamintą kitur – 112 eurų. Aukcione tuo metu ši kaina buvo 700 eurų. Kaip viskas veikia? Tos kilovatvalandės ar megavatvalandės gamintojas gauna 700 eurų, kurie buvo nustatyti Nyderlandų aukcione. Tačiau tada jie turi grąžinti Graikijos valstybei skirtumą tarp tų 700 ir 112 kainos viršutinės ribos, t. y. 588 eurus. Jie jį grąžina. Kol kas jokios apgavystės, tik kvailystė, tik biurokratija. Ar nebūtų geriau tiesiog paprašyti gamintojų sumokėti tuos 112 eurų, užuot leidus jiems uždirbti 700, ir tada prašyti juos grąžinti 588 eurus?
Apgavystė atsiranda štai kur. Vyriausybė renka šiuos pinigus ne tam, kad juos atiduotų vartotojams. Ne, vyriausybė juos renka tam, kad atiduotų mažmeninės prekybos bendrovėms. Jei pažvelgtumėte į beveik visas Europos energetikos rinkas, tas pats akcininkas, kuris valdo gamintoją, valdo ir mažmeninės prekybos bendroves. Taigi vyriausybė pseudoaukcione leidžia nustatyti 700 eurų kainą, tada priverčia gamintoją iš savo kairės kišenės 588 eurus atiduoti valstybei, kuriuos vėliau perveda į dešinę gamintojo kišenę. Vartotojas jokio palengvėjimo nejaučia. Tada vyriausybė, norėdama „jums padėti“, pasiskolina pinigų biudžeto išlaidoms, kad subsidijuotų gyventojų elektros sąskaitas. Tai daroma tam, kad oligarchai galėtų toliau pelnytis gyventojų sąskaita.
Nuo liepos tokia tvarka galioja Graikijoje, o dabar Europos Komisija siūlo taikyti ją visai Europai.
Galimi sprendimai
Vienintelė išeitis – nedelsiant atsisakyti rinkos modelio ir uždaryti minėtą aukcioną Nyderlanduose. Pirmiausia turime nustatyti tinkamą kainų ribą tiek didmeninės, tiek mažmeninės prekybos lygmeniu, kad kaina, kurią moka žmonės, atspindėtų vidutines sąnaudas ir nedidelį procentą, nedidelį pelną tam, kas vadovauja visam paradui.
Reikia padaryti galą rinkos fundamentalizmui. Negali būti jokios rinkos, nes iš jūsų sienos išeina tik vienas elektros kabelis.
Antra, mums reikia energetikos sąjungos, žaliosios energetikos sąjungos. Turime atsisakyti dabartinės rinkos, kuri leidžia kiekvienos ES narės vyriausybei turėti savo perėjimo prie žaliosios energijos planą. Mums reikia vieningo plano. Reikia tinkamų investicijų į žaliąjį vandenilį. Tas pat pasakytina ir apie investicijas į saulės kolektorius bei vėjo jėgaines, kurias valdytų gyventojų bendruomenės, o ne oligarchai. Turėtume turėti socializuotos žaliosios energijos sąjungą, apimančią žaliosios energijos gamybą ir paskirstymo tinklą, kuris priklausytų jį valdančioms vietos savivaldybėms ar regioninei valdžiai. Ji būtų socializuota, t. y. prižiūrima atsitiktinai atrinktų piliečių asamblėjų ar komitetų.
Parengta pagal:
- „Time to Blow Up Electricity Markets“, project-sydndicate.org, 2022-08-29;
- „Yanis Varoufakis picks apart the corrupt European energy system“, diem25.org, 2022-09-12;
- „Why energy markets should be dismantled, especially during and after the war in Ukraine – On Democracy Now!“, yanisvaroufakis.eu, 2022-09-18.
Pagrindinė nuotrauka: Socrates Baltagiannis / DER SPIEGEL
1 thought on “Yanis Varoufakis: kodėl neįmanomas toks dalykas, kaip elektros energijos rinka”