Buvom gatvėse, Seime ir Vyriausybėje

Gatvėse

Gatvėse buvom ta proga, kad buvo Gegužės 1-oji, Tarptautinė darbo diena – nors man labiau patinka ją vadinti Tarptautine darbuotojų diena. O kartu tai ir mūsų profsąjungos vardadienis bei gimtadienis. Nes taip ir užvadintas G1PSas todėl, kad 2018-ųjų gegužės 1-ąją susirinkom mielojoj „Emmutėj“ (Kaune, centre, Mickevičiaus g., mėlyno namuko antrame aukšte, virš „Vingių Dubingių“ ir „Kolibrio“), gal 20-30 mūsų buvo, ir įteisinom savo santykius prieš valstybę.

Tai va, mums jau septyneri metukai. Jei būtume ne profsąjungų kūrimu, o gimstamumo skatinimu užsiėmę, tai vaikas jau į pirmą, o jei gudresnis – tai ir į antrą klasę eitų! Bet čia gal toks labiau su bachūrais aptartinas reikalas.

Prieš Gegužės 1-ąją ir po jos, kaip visada, susilaukėm šiek tiek ypatingesnio žiniasklaidos dėmesio. Mane, šiek tiek pačiam netikėtai, į laidą pasikvietė Donatas Puslys ir Paulius Gritėnas. Dar netikėčiau – kad davė išsišnekėti ir kad buvo įdomu bei draugiška! Gritėnas po to mane net feisbuke atblokavo. Perfrazuojant žymiąją frazę iš „Kasablankos“, ar nebus tik tai gražios draugystės pradžia?

O kiti du G1PS pirmininkai, tik jau buvę, buvo laidoje „Homo Cultus. Žmogus ir miestas“ pas nuostabiąją, aršiąją (gerąja prasme) ir nenuilstančiąją miesto antropologę Jekateriną Lavrinec. Emilija ir Jurgis irgi gerai pakalbėjo, labai rekomenduoju paklausyti.

Gegužės 1-ajai trys didieji profsąjungų centrai (LPSK, „Solidarumas“ ir RJPS) šįkart buvo sugalvoję palėkt į Palangą – būtume prisijungę ir mes, bet kad pasirodė kiek tolokai, tokia jau realybė, kad didžiuma mūsų narių laikosi aplink Vilnių ir Kauną. Galvojom, kad gal sudalyvaus mūsų Neringos ukrainiečių padalinys – yra ir toks po G1PSo skėčiu. Bet kad pajūryje jau buvo prasidėjęs Sezonas, tai mūsų ukrainietės dirbo, kaip sakoma, po devintu prakaitu, ir į eitynes eiti laiko neturėjo.

Tad mes eitynes organizavom Vilniuje, aljanse su „Kairiųjų aljansu“. Atėjo apie 200 žmonių, kas yra labai nedaug. Bet buvo smagu. Bet nedaug. Bet žiniasklaidos irgi atėjo. Ir smagu tikrai buvo. Ir žmonės buvo patys geriausi, kaip dabar madinga sakyti, „aukštos pridėtinės vertės“. Bet žmonių buvo nedaug.

Kita vertus, aš likau visiškai patenkintas. Seniai jau galvoje sukasi man ta mintis, ką daryti, kad daugiau žmonių ateitų į protestus, mitingus ir eitynes, bet kartu su ja sukasi ir kita – ar tikrai visada reikia, kad daug žmonių ateitų? Organizavimosi moksle yra tokios dvi sampratos – ekstensyvumas ir intensyvumas. Ekstensyvumas – tai kai daug „masės“, organizacija „visaliaudinė“, yra skyrius ir Vilniaus senamiestyje, ir Kavarsko seniūnijoje, o jau kai sukvieti į protestą, tai tūkstančiai tik plūsta… Intensyvumas – tai kai organizacija turi daug momentinės jėgos, gali greitai mobilizuotis, sutelkti išteklius, iššokti viešumoje, priversti visus apie ją šnekėti, koordinuotai veikti.

Geriausia, žinoma, kai organizacija ir ekstensyvi, ir intensyvi, tada ji labai veiksminga ir gali greitai sukaupti daug galios, pasiekti daug tikslų. Tai nėra neįmanoma, bet nutinka retai. Dažniausiai ekstensyvumas ir intensyvumas vienas kitam kelia šiokių tokių problemų. Kuo platesnė organizacija, tuo sunkiau ją sukoordinuoti. Kuo intensyviau organizacija veikia, liaudiškai tariant, „plėšosi maikę“ – tuo sunkiau jai pritraukti masę naujų narių, nes juos atbaido numanoma prievolė „kąšką dariti“ ir/arba per tą veiksmą neišvengiamai išsakomi aiškesni lozungai, reikalavimai, politinės pozicijos.

Tai G1PSas, pagal mane, šiuo metu yra tikrai intensyvi, „aukščiau bambos šokanti“ organizacija, kuri po truputį ekstensyvėja. Ir man visai šita pozicija patinka. Vėliau papasakosiu, kaip ėjom į Vyriausybę su Palucku šnekėtis. Tai aš eidamas galvojau: o ką atsakyčiau, jei manęs paklaustų, „prie ko jūs čia, nedidelė profsąjunga, kodėl turėtume jūsų apskritai klausytis?“ Supratau, kad atsakyčiau kažką panašaus: „Mes gal ir nelabai dideli, bet galim pridaryti jums didelių nemalonumų.“

Tai va. Kokia organizacija, tokios ir eitynės – nedidelės, bet intensyvios. Prasiėjom, pašūkavom, dėjom kalbų, paskui dar dėjom diskusijų, pasirodėm, pasidemonstravom, ir toliau prie staklių prie konvejerio.

Kas eitynėms suteikė ekstensyvumo, nors ir virtualaus – tai visokiausi dešinieji feisbuko įtakoriai. Jiems gi mat per daug Palestinos vėliavų buvo eitynėse, būtinai reikėjo paklausti – „o tai HAMAS jau čia kairiuosius nupirkę?“ Ir prasidėjo šuldu buldu internetuose, toks šuldu buldu, koks būna tik internetuose… arba kalakutų fermose.

Palestinos vėliavų iš tikrųjų buvo nemažai, proporcingai imant, netgi daugokai – tai todėl, kad eisenoje dalyvavo Palestiną palaikanti organizacija „Poppies“. Man atrodo, kad ir gerai: norėjo žmonės atkreipti dėmesį į vykstantį genocidą, ir atkreipė. Aš asmeniškai pasisakau, kad Izraelis tuoj pat nutrauktų karo veiksmus Gazoje ir nustotų žudyti palestiniečius, o HAMAS paleistų visus įkaitus, ir tiek HAMAS, tiek Izraelio vadai prisiduotų Hagai. Taip nebus. Bet ar nenorėtumėte, kad būtų? Ir tuo labiau – ar tai ne legitimus reikalavimas?

Žodžiu, kad atkreipė dėmesį žmonės į eitynes, tai gerai, nors ir tokiu nerangiu būdu. Bėdelė gal, kad matė daug kas tik Palestinos vėliavas ir galėjo nurašyti „hiparikams“ visą eitynių esmę. Bet čia jau suvaldyt nesuvaldysi, ir šiaip politikos nurašinėjimas „tiems hipiams“ nėra labai brandus reikalas. Įsivaizduokit, kas būtų buvę XX a. 9-ajame dešimtmetyje, jei Lietuvos ekologinį judėjimą būtų visi „neturintiems ką veikti hipsteriukams“ nurašę. Tai, žo, kas nori būt durnas – lai būna, būt durnam – pamatinė žmogaus teisė, ir aš jos neigt neketinu.

Bet jei norit pamatyt, ką iš tikrųjų gatvėse veikėm, su kokiom kitom idėjom, ne tik dėl Palestinos, ėjom, tai GPB puikų reportažą apie tai susuko, peržvelkit. Ir popietės diskusijų įrašus kaip kokius potkastėlius galit tame pačiame GPB perklausyt. Visur aš ten šmėžuoju, visur aš ten jau kad kalbu, kad pasakoju, ai tai važnas, ai tai kairys, jau vajai vajai. Po šitokios šventės buvau nusibaigęs kaip šuva, bet labai tuo patenkintas. Patinka man mano darbas.

Seime

O pirmadienį, po superilgojo (tiems, kas moka gyventi) savaitgalio, Seime buvo minimas Trišalės tarybos trisdešimtmečio jubiliejus. Mes irgi pakviesti buvom paminėti. Trišalė taryba yra tikriausiai galingiausia institucija iš visų tų institucijų, apie kurias paprastas žmOgus nieko nežino. Man labai labai nepatinka delfio stiliaus antraštės, manau, kad jos yra vėžinis auglys šiuolaikinėje žiniasklaidoje, bet kartais ir vėžys gali tiksliai apibūdinti.

Kas ta Trišalė taryba? Tai taryba, kurioje sėdi trys šalys: Vyriausybė, profsąjungos ir verslo atstovai. Jie sprendžia visus svarbiausius, aukščiausio lygio klausimus, susijusius su darbo politika Lietuvoje. Galima įsivaizduoti ją kaip Konstitucinį Teismą, tik ne Konstitucijos, o Darbo kodekso klausimais. Joje tas DK ir kuriamas. Dar joje nustatinėjamas MMA – „minimumas“ arba „minimalkė“, apie kurią žiniasklaidoje girdim tikriausiai daugiausiai.

Trišalė taryba kurta su idėja, kad tai bus socialinės taikos palaikymo mechanizmas. Ir jos jubiliejuje irgi girtasi, kad štai, būtent dėl Trišalės tarybos veiklos antrosios Lietuvos Respublikos istorijoje būta taip mažai plataus masto streikų. Taryboje visi sprendimai priimami bendru sutarimu, šia prasme ji toks bemaž anarchistinis organas, kur galioja tik konsensusas – nėra net daugumos balsavimo.

Užstrigo man, proginėje Seimo salėje sėdint, būtent tas socialinės taikos aspektas. Minčių kyla įvairių. Ar tikrai reikia didžiuotis, kad Lietuvoje nevyksta streikai? Tam tikra prasme, Trišalė taryba iš tikrųjų už tai atsakinga, nes tai joje buvo svarstomas ir pateiktas balsavimui 2016-ųjų leidimo Darbo kodeksas. Pastarasis labai liberalus ir lankstus visur, išskyrus streikų organizavimą – kad galėtum teisėtai streikuoti, Lietuvoje turi kryžiaus kelius nueiti. Turi eiti į kolektyvines derybas su darbdaviu, tada jose nepasiekti sutarimo, tada skelbti ketinimą skelbti streiką, tada eiti į teismą, tada skelbti įspėjamąjį streiką, o tada jau galėsi streikuoti. Jei nespėjai numirti per tą laiką, arba įmonė nelikviduota dar.

Tai, viena vertus, kad palaikyta tam tikra socialinė taika, nuopelnas nemenkas. Ir Trišalėje taryboje tikrai nuveikta daug, ir žmonės ten dirba atsakingai ir daug, dažniausiai – dar ir neatlygintinai. Kartais, kai tam tikri (ne visi) darbdaviai skundžiasi profsąjungomis, mokesčiais, kylančia minimalia alga, pašalpomis ir t. t. ir pan., norisi sakyti: o tu esi tikras, kad be visų šitų dalykų tu galėtum pro namų duris išeiti ir nebūti pačtyrintas iš pat ryto? Ar esi tikras, kad ne dėl tavo saugumo ir ramaus gyvenimo visi šitie dalykai sugalvoti ir palaikomi?

Vienas kitas didesnis streikas, Trišalėje taryboje iš anksto sutarimais neišspręstas, galėtų padėti prisiminti, kas būna, kai ta socialinė taika ima ir truputį sušlubuoja, ir pamokyti kuklumo bei iš naujo branginti visą darbą, kurį vieni dėl kitų dirbame. Nesakykit, kai Vilniuje sustreikavo viešojo transporto vairuotojai, kitaip ėmėm žvelgti, bent kuriam laikui, į autobusą ar troleibusą, spėjom pastebėti, koks svarbus miesto judesiui viešasis transportas, žmonių vairuojamas.

Čia, man rodos, bene nacių Vokietijos žymiausias filosofas Heideggeris yra rašęs, kad kasdienio daikto iš tikrųjų nepastebime tol, kol jis nesugenda. Tai ir ramiai veikiančios visuomenės nematome tol, kol neprasideda neramumai. Iš proginės Seimo salės jos irgi nepamatysime.

Vyriausybėje

O antradienį jau ėjom į Vyriausybę, į profsąjungų susitikimą su premjeru Palucku ir finansų viceministru Kristupu Vaitiekūnu dėl artėjančios mokesčių reformos. Nu klausykit klausykit, koks tas profsąjungiečio gyvenimas – pirmadienį į Seimą, antradienį į Vyriausybę… Dar kad algoje tai atsispindėtų, tai visiška dolce vita būtų.

Manęs niekas neklausė, bet o vis dėlto, kaip dėl tos naujosios mokesčių reformos? Na, pirma, tai tikrai į teigiamą pusę šis bei tas: žadami mokesčiai iš tikrųjų progresyvesni, nei iki šiol, labai svarbus ir mokesčių už visas pajamas* suvienodinimas. Žvaigždutę uždėjau, nes nu žinoma, kad „yra papildomų sąlygų“: pelnas ir dividendai vis dar apmokestinami pagal save, individualioms pajamoms irgi išliks lengvata. Nors gali pasirodyti kitaip, šiaip esu linkęs valdžią pagirti, kai bent jau bando ką nors normalesnio padaryt. Tuo nesakau, kad šią valdžią myliu, kad už kurią nors iš joje esančių partijų balsavau, ar kad iš jos tikiuosi visuotinės gerovės ir šviesaus komunizmo rytojaus. Bet bando.

Bet vis tiek prisikabint yra labai daug prie ko. Pirmiausia – tikram progresyvumui trūksta dar poros GPM tarifų, ir ne tik viršuje, bet ir apačioje. Dabar planuojama, kad gaunantys iki 3 vidutinių algų (t. y., iki maždaug 7000 eurų per mėnesį prieš mokesčius) mokės 22% GPMą, gaunantys daugiau – 30%. Ką siūlo G1PSas, ką siūlau ir aš pats – tai papildomas apatinis ir viršutinis laipteliai. Gaunantys iki 1 vidutinės algos (t. y., iki maždaug 2300 eurų/mėn.) turėtų mokėti, sakykim, 15% GPM, o gaunantys daugiau nei 6 VDU (>14k europietiško per mėnesį) – 35% ar net 40% GPM. Tada būtų progresyvumas normalus. Dabar jis toks… Nu yra, bet, kaip paklaustų žemaičiai, a tėkras?

Tada – šitieka aistrų sukėlęs NT mokestis. Anas, viena vertus, taps regresyvesniu: iki šiol jį mokėjo tik tie, kurie turi turto, brangesnio nei 150 tūkst. eurų, o dabar mokės visi, kurie turi turto didmiestyje, t. y., brangesnio nei 50 tūkst. eurų. Tai tas nėra gerai ir protestus galima šia prasme palaikyti. Jei tik jų neorganizuotų šeimamaršininkai, žinoma. Bet, nu, net ir Gražulis, kaip sugedęs kalendorius, būna, dukart per metus teisingą laiką parodo.

Kita vertus, nėra iki galo aišku, kodėl būtent dėl šio mokesčio taip plėšomos maikės. Galiu duoti asmeninį pavyzdį: su žmona gyvename bute, kurio vertė, jį iš naujo įvertinus pagal rinkos kainas, bus apie 140–160 tūkst. eurų. Žinau, pasisekė man, v žizne udalos, kaip sakoma. Na bet, gan standartinis „vidutiniokų“ šeimos butas Vilniuje. Nuo pusės jo vertės, t. y., nuo 70–80 tūkst. eurų, mokėsime 0,1% arba, liaudiškiau, promilės dydžio metinį mokestį. T. y., 70–80 eurų per metus. Žmogui per mėnesį 3,5–4 eurai. Ir dėl šito, alaus bokalo ne prabangiausiame bare, turėčiau dabar prie Seimo giljotiną vežtis?..

Tai kažkaip keistokai atrodo ir viena pusė, protestuojanti prieš savo KONSTITUCINIŲ TEISIŲ varžymą – ne, nėra konstitucinės teisės nemokėti mokesčio už būstą; ir kita pusė, kuri būtinai laikosi įsikibusi šito NT mokesčio ir rizikuoja šitiek reitingo balų prarasti, kad per metus 30 milijonų į biudžetą surinktų. Bet, atrodo, abiem pusėms linksma, tai gal tas čia ir svarbiausia. Galima truputį tą socialinę taiką sudrumsti, kas visad priduoda gyvenimui parako.

Tada – kitas dalykas dėl mokesčių už visas pajamas suvienodinimo. Kadangi pats dirbu ir profsąjungoje, ir su IVP kaip vertėjas bei redaktorius, žinau – tai mano pajamų daliai, kuri ateina iš individualios veiklos, mokesčiai kils. O kas keisis mano darbo sąlygose? Nieko. Toliau neturėsiu kasmetinių atostogų ir atostoginių už jas, negalėsiu gauti normalios nedarbo išmokos, jei staiga užsirauktų užsakymai arba nebegalėčiau dirbti, niekas man neduos darbo vietos ir priemonių, ir t. t. ir pan. Mokesčius mokėsiu vienodus su įdarbintais žmonėmis, o dirbsiu sąlygomis prastesnėmis. Dėl to reiktų šį bei tą daryti, nemanote?

Nu ir paskutinė bėda – tai pelno mokestis. Pelno mokestis keliamas vos 1%, iki 17%, nors dar 2007-aisiais jis buvo 20%. Per krizę Kubiliaus vyriausybė, pasitarusi su ta pačia Trišale taryba, sumažino iki 15% laikinai, su pažadu jį atstatyti, kai tik bus galima. Nieko nėra amžinesnio nei laikinumas, ne? Keldama jį taip menkai, šita valdžia iš esmės derasi su teroristais – tais, kurie žada jau rytoj ant savo laivo iškabinti Bahamų ar Kaimanų salų vėliavą ir išsikelti į šiltus kraštus. Čia, žinokit, penkiolika minučių, trimis paspaudimais, oiii ten laukia rankas išskėtę.

Tik kažkaip dar neišsikėlė. Ir šiaip, Tėvynę Lietuvą labai myli, bet jau tuoj kelsis iš jos. Yra visuomenės ramstis, bet jau tuoj neš kudašių. Ir va kažkaip net į Rumuniją ar Bulgariją, kur pelno mokestis 10% tesiekia, nesikrausto. Nors taip, atrodo, paprasta būtų – gi net iš ES ribų nereiktų išeiti! Bet va kažkaip neišsikelia.

Gatvėse geriau nei Seime

Labiausiai man patinka namie, prie savo kompiuterio, katėmis apsiklojus, šiltai klaviatūra skrebenti. Bet jei jau reikia kur nors eiti, tai aš geriau eisiu į gatvę, o ne į Seimą ar Vyriausybę. Nors anų irgi nereiktų baidytis, bet…

Draugas ir kolega iš GPB Tadas kažkada yra gerai paaiškinęs, kodėl jam nepatinka, kai bendražygiai išeina į didžiąją politiką, ir kodėl jis nebalsuoja arba balsuoja tik sukandęs dantis. Todėl, kad labai neefektyvu: politiškai angažuotas ir aktyvus žmogus daug daugiau gali nuveikti „gatvėje“, nei valdžios koridoriuose.

Atrodo paradoksalu, bet aš negaliu nepritarti: valdžios koridoriuose labai daug energijos išsiurbia tai, ką vadiname „protokolu“. Kaip vaikštai, su kuo draugauji, kaip bendrauji, su kuo kavutę geri, kokios šiandien koalicijos, o kokios rytoj bus, ką spauda parašė, ko neparašė, kas bus po metų, o kas bus po ketverių, o kai nueisi į opoziciją, tada kas bus, o kai būsi pozicijoje, kas tada?.. Ir taip toliau, ir be galo be krašto.

Žinoma, yra žmonių, kurie moka tais valdžios koridoriais nardyti it šamai Nerimi. Tokie žmonės tikrai gali tuose koridoriuose daug gero – ar blogo – nuveikti, bet tam reikia atitinkamos asmenybės ir labai daug darbo tiek norint į tuos koridorius patekti, tiek norint juose išsilaikyti.

O tada dar taip gyvenime nutinka, kad labai retai viename žmoguje dera abi šios pusės: ir kad ji(s) tikrai norėtų kažką gero nuveikti bei turėtų aktyvistinio parako, ir kad ji(s) mokėtų tais koridoriais nardyti ir atitinkamą petį tinkamu laiku paglostyti, kad prie galios, tos tikrosios, prieitų. Daug dažniau išsenka aktyvistinis parakas, nei prie tos ponios kas nors leidžia prisiliesti. Dažnai net niekas dėl to nekaltas – seniai žinoma, kad institucijos yra linkusios įgauti savotišką gyvastį ir tapti kažkuo daugiau nei jas sudarantys žmonės. Ir tai, kad „aktyvistus“ iš valdžios išmeta kaip muses iš barščių, gali būti tiesiog institucijos būdas apsaugoti save nuo per didelių sukrėtimų ir galimo nunykimo.

Visko galima išmokti, žinoma. Jei paskutinės kelios pastraipos nuskambėjo kaip sustabarėjęs anarchizmas, tai todėl, kad tokios jos ir yra. Keičiasi ir žmonės, ir institucijos, ir tų anomalijų – žmonių, gebančių išlaikyti užtaisą net ir atėjus į valdžią – pastaruoju metu matau vis daugiau. Nors kai kurie jų kai kada ir nuvilia. Visaip būna.

Bet bent jau pats jaučiu, kad profsąjungos pirmininko posto man, kaip visuomeninio statuso, užtenka peeeeer akis. Ir man tikrai daug smagiau ir laisviau gatvėse, nei Seime ar Vyriausybėje.

---