Aš, kaip kairysis, pritariu reikalavimui valdžioje neturėti Nemuno aušros ir pritariu, kad reikia priešintis LSDP, premjerės I. Ruginienės ir prezidento G. Nausėdos vykdomai pataikavimo Žemaitaičiui politikai. Ši pozicija man atrodo visiškai nuosekliai atitinkanti toms vertybėms, kurias pastaruosius 8+ metų deklaravo Lietuvos (nepartinė) progresyvioji kairė. Tačiau didžioji dalis likusios kairės į protestus neįsitraukia.
Turiu labai padėkoti Mariui Čižauskui už organizuotą ir puikiai moderuotą diskusiją „POLEMIKA: Kultūros protestas. Kas toliau?“. Nes besiklausant tiek kairiųjų Jolantos Bielskienės ir Tomo Marcinkevičiaus-Barono, tiek Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narių Gintarės Masteikaitės ir Karolio Kaupinio, bei kitų dalyvių, man pagaliau išryškėjo pagrindiniai abiejų stovyklų sąlyčio taškai.
Kodėl kairė turėtų įsitraukti į protestus prieš NA/LSDP koaliciją? Tekstas tikrai ilgas, tai siūlau pasiimti kavos, arbatos, energetinio ar dar kažko, kol skaitysite.
Nagrinėsiu penkias pagrindines mintis:
- Ar Žemaitaitis kelia grėsmę Lietuvos demokratijai ir kodėl?;
- Ar Žemaitaitis yra fašistas ir ar esama valdžia yra kairioji? (arba kodėl mes perdedame retorikos svarbą vertindami esamą politinę situaciją);
- Ką Kultūros asamblėja (ne vien iniciatyvinė grupė) ir kiti esami judėjimai daro ne taip?;
- Kodėl kairė turi įsitraukti į protestus?;
- Kaip kurti kairiąją alternatyvą?
Ar Žemaitaitis kelia grėsmę Lietuvos demokratijai ir kodėl?
Mano manymu, taip. Bet nebūtinai tik Žemaitaitis.
Nuo praėjusio rudens jau matėme sisteminį žurnalistų žeminimą ir užsipuolimus, kėsinimąsi į Energetikos ministeriją, tada į Kultūros ministeriją, tada testavimą ar galima politizuoti Konstitucinį Teismą, konstitucinių praktikų peržengimą prezidentui susitinkant su generaline prokurore aptarti politikus liečiančių bylų, to paties Žemaitaičio „skrydį“ į Ameriką susitikti su E. Musku ir pasikvietimą Orbano žmonių asmeniniam vizitui. Galiausiai matome dabartinį LRT įstatymo pakeitimo projektą bei daug kitų dalykų.
Nėra taip, kad visi šie dalykai buvo padaryti tik Žemaitaičio asmeniškai. Dalis atėjo iš Nausėdos, dalis iš socdemų (dar net G. Palucko vyriausybėje). Galbūt nei vienas iš šių atskirai paimtas veiksmas nekelia reikšmingos grėsmės. Bet reikia pripažinti – yra masė „mažų ir nereikšmingų“ sprendimų, kurie rodo, kad yra sistemingai ieškoma būdų pakenkti valstybei (prie motyvų – kodėl, tuoj grįšime).
T. Marcinkevičius-Baronas diskusijoje gan tiksliai pastebėjo, kad R. Žemaitaičio dar negalima tiesiogiai lyginti su V. Orbanu ar D. Trumpu: kad jis yra tik „wannabe“ (norintis būti); kad jis bando būti tokia pat grėsme, bet jam nesiseka. Bet, kaip toje pačioje diskusijoje pastebėjo Ainius Lašas, R. Žemaitaitis „spaudo mygtukus“ ir žiūri, kokią reakciją gaus, kuri pritrauks daugiausiai dėmesio. Štai čia randame ir R. Žemaitaičio motyvaciją, ir jo grėsmės įrodymą.
Šis „mygtukų spaudymas“, manau, yra priežastis, kodėl reikia palaikyti tokius protestus, kaip gruodžio 9 d. protestas prieš LRT įstatymo pakeitimo projektą. Toks įstatymo pakeitimas realiai tik padėtų politizuoti LRT generalinio direktoriaus poziciją, bet niekaip neprisidėtų nei prie LRT šališkumo mažinimo, nei prie skaidrumo didinimo. Tai tik atvertų duris tolimesniam kišimuisi į nepriklausomą žiniasklaidą ir į kitas demokratines institucijas. Bet esmė yra, kad net jei toks pakeitimas savaime nepadarytų reikšmingos žalos demokratijai, paragavus pergalės Žemaitaitis ir co., savaime suprantama, tikrai nesustotų. Jei galima šį mygtuką paspausti, tai kodėl nespaudyti kitų?
Daugelis kairiųjų, mano nuomone, taip pat per daug skuba atmesti aliarmo skambinimą girdėdami esamos situacijos lyginimus su Vengrijos, Lenkijos, Slovakijos, Turkijos ir kt. atvejais. Argumentas, kaip aš suprantu, yra, kad pas mus yra tik judama link institucinio užvaldymo (institutional capture), bet kad demokratinės institucijos nėra jau užgrobtos, kaip Vengrijoje, Turkijoje, Slovakijoje, t.t., tai kam tada panikuoti?
Šiuo atžvilgiu Žemaitaičio ir visos esamos koalicijos lyginimas su D. Trumpu Amerikoje išties yra labai tinkamas: Trumpas pirmoje savo kadencijoje 2016-2020 m. irgi nebuvo matomas kaip „sėkmingas fašistas“; jis irgi neturėjo vienijančios ideologijos ir irgi viską akivaizdžiai darė tik dėl dėmesio; jis irgi akivaizdžiai tik „spaudė mygtukus“. Bet kaip visi žinome, jau tada ICE persekiojo „nelegalus”, jau tada Trumpas naudojo policiją ir nacionalinę gvardiją vidinei JAV miestų okupacijai, jau tada prikurstė savo šalininkų riaušes prakišęs rinkimus.
O tada, ketverius metus pabuvęs opozicijoje, į antrą kadenciją Trumpas grįžo jau su strategija kaip sistemingai apeiti ir išardyti tradicines demokratines institucijas, su suformuluota kraštutine dešiniąja politine programa ir su atitinkama palaikytojų koalicija. Visą tai jis padarė pirmiausiai vedamas buko noro visada būti dėmesio centre. Šalia to, didelė dalis Trumpo veiksmų tiek pirmos kadencijos metu, tiek dabar irgi yra didžiąja dalimi legalūs. Tai nereikia kelti aliarmo?
Retorikos ir turinio klausimas – ar Žemaitaitis yra fašistas ir ar esama valdžia yra kairioji?
Klausimas, ties kuriuo, manau, per dažnai pasimauna tiek kairieji, tiek pati Kultūros asamblėja, yra „ar Žemaitaitis yra fašistas?“ (Toks klausimas buvo iškilęs „Polemikos“ diskusijoje).
Pasimauna, nes tai nėra esminis klausimas.
Pasižiūrėjus į kitus pavyzdžius, su kuriais dabar lygiama NA, mes dažnai galime matyti aiškius kraštutinės dešinės bruožus: Lenkijoje PiS ribojo abortus, moterų teises, kūrė „zonas be LGBT“; Orbanas aiškiai pataikauja Rusijai ir tarptautinėms korporacijoms, pirmasis Europoje pradėjo vykdyti nelegalią migrantų apgręžimo politiką; D. Trumpas persekioja „nelegalius ateivius“ ir „antifa teroristus“ t.t.
NA ir Žemaitaitis tuo metu tarsi nekelia jokių į „kultūrinio karo“ sąvoką patenkančių klausimų – nors yra tiek prieš LGBTQ+ teises, tiek prieš Stambulo konvenciją, irgi vartoja anti-komunistinę retoriką, ir t.t., bet šių klausimų neakcentuoja. Kodėl? Nes jam nereikia – kol kas.
Šiuo metu, kad NA keltų savo reitingus, Žemaitaičiui pilnai užtenka apsiriboti negailestingu konservatorių ir „Landsbergių klano“ smerkimu bei nuosaikia „gal per daug kalbame apie Ukrainą“ retorika. Šie retoriniai punktai dar tikrai nėra išsemti, dar galima pritraukti daug nepritrauktų rinkėjų, bet jie irgi turi savo limitus.
Ar Žemaitaitis, žinant jo asmenybę, jo pragmatiškumą ir norą visada būti dėmesio centre, apsiribos tik šiais klausimais, net kai bus pasiekta jų naudos riba? Aišku, ne! Jis visada ieškos naujų būdų plėsti savo elektoratą, ir yra tik laiko klausimas, kada naujam skandalui sukelti jis pradės lįsti į „kultūros karų“ retorikos teritoriją, ar tai būtų prakeiksmai LGBTQ+ bendruomenei, ar agresyvi retorika prieš imigrantus, ar konkrečiai – prieš musulmonus, ar siejimas konservatorių su ta pačia „antifa” (kas jau kartais atsitikdavo konservatorių kadencijos metu), t.t.
Tai ar Žemaitaitis yra ar nėra fašistas – nėra esmė. Jis yra populistas, jam rūpi tik kelti reitingą ir taip laimėti daugiau politinių dividendų. O kaip matėme daug kartų iš populistų kitose šalyse, kraštutinė dešinioji retorika šiais laikais gali laimėti labai daug dividendų.
Panašiai galima pasimauti ir ant klausimo „Ar LSDP ir premjerė I. Ruginienė yra kairė?“
Manau, vienas protingiausių LSDP sprendimų šioje Seimo kadencijoje buvo, pasitraukus G. Paluckui, į premjero postą pastatyti I. Ruginienę. Ji yra ilgametė profsąjungietė, pasižymi socialiai progresyviomis pažiūromis ir tikrai yra pažįstama kairiosioms organizacijoms bei aktyvistams. Kitais žodžiais – „tikrai kairioji“.
Tai buvo protinga, nes tai didžiąja dalimi nuginklavo visą nepartinę progresyviąją kairę.
- Nepaisant to, kad patys kairieji yra gan gerai apžvelgę socdemų nevykusį atsinaujinimą ir „grįžimą į kairę“ po partijos skilimo 2017 m.;
- Nepaisant to, kad Ruginienė nei yra LSDP pirmininkė, nei turi reikalingą šalininkų ratą, kad atverstų partiją atgal į kairę;
- Nepaisant to, kad Teisingumo ministerijai vadovauja ypač konservatyviai žmogaus teises traktuojanti R. Tamašunienė, URM vadovauja prezidento statytinis ir Izraelio šalininkas K. Budrys, Aplinkos ministerijoje toliau miškų kirtimus ir kitą anti-ekologišką politiką tęsia K. Žuromskis, o Finansų, ŠMS ir Krašto apsaugos ministerijose LSDP sugeba tik tęsti tuos projektus, kuriuos pradėjo buvusi konservatorių Vyriausybė;
- Nepaisant to, kad LSDP Seime sėdi kartu su tokiais šeimų maršo ir antivaxerių judėjimų išaugintais veikėjais kaip I. Vėgėlė, ir mažų mažiausiai toleruoja koalicijos partnerio Žemaitaičio siūlomus projektus, už kuriuos balsuoja tokie veikėjai kaip V. Sinica.
Nepaisant viso šito, esama vyriausybė yra „kairioji“.
Ką Kultūros asamblėja ir kiti judėjimai prieš dabartinę koaliciją daro ne taip?
Aišku, natūraliai kyla klausimas: „jei Žemaitaitis kelia grėsmę demokratijai, o LSDP nėra kairioji partija ir nesugeba ar net nenori suvaldyti NA, kokia yra alternatyva?“
Nepaisant to, kad kaip galima alternatyva yra iškilusi (nors nebūtinai savo noru, kaip dar aptarsime) Kultūros asamblėja bei kiti prieš NA/LSDP koaliciją nukreipti judėjimai, nepartinė kairė gan greitai įžvelgė daug šių judėjimų trūkumų. Pagrindinius įvardinčiau tris:
1) Ideologinis šališkumas ir ribotas grėsmių suvokimas
Šioje vietoje kaip pavyzdį galimą paimti neseniai įvykusį intelektualinį apsižodžiavimą tarp Andriaus Bielskio ir Pauliaus Gritėno. Aš iš esmės pritariu esminėms A. Bielskio mintimis: kad esami (kultūros) protestai yra pirmiausiai „smulkiųjų buržujų“ protestai, kad jie įkūnija Lietuvoje dominuojančią dešiniąją kultūrinę-ideologinę hegemoniją, ir kad jie yra populistiniai.
Šį vertinimą didžiąja dalimi patvirtina ne tik Kultūros asamblėjos naudojama retorika, bet ir duomenys apie palaikymą protestams tarp skirtingų Lietuvos visuomenės pajamų grupių.
P. Gritėno atsakymas, tuo tarpu, gan gerai parodo, kad net labiausiai intelektualiai pasikaustę šių judėjimų rėmėjai kartais visiškai neįžvelgia savo priklausymo nuo tam tikrų dešiniųjų ideologinių šališkumų, kas irgi sukuria keletą problemų:
Viena vertus, šie judėjimai praranda gebėjimą efektyviai save kritikuoti ir dėl to tobulėti. Pvz., atsivertus to paties Gritėno vos prieš 2 metus rašytą komentarą apie populizmą, galime pamatyti, kad dauguma jo išskirtų populizmo kriterijų šiuo metu žymiai geriau apibūdina būtent Kultūros asamblėjos ir co. veikimo būdą, nei valdančiosios NA/LSDP koalicijos, kas akivaizdžiai sukelia problemą judėjimui, kuris kritikuoja Žemaitaitį ir NA būtent dėl jų populizmo. Bet ar tai gali būti pripažinta ir paskatinti kažkokią savi-refleksiją judėjimo viduje, yra atviras klausimas.
Be savirefleksijos bei ideologinių šališkumų atradimo ir atmetimo, klausimų ratas, kuriuos gali kelti ir diskutuoti judėjimas, susiaurėja pačiam judėjimui to nesuprantant. Pvz., kad Izraelio vykdomo genocido Gazoje klausimas yra tabu, nepaisant to, kad jis visiškai atitinka „vertybiškos ir moralios“ politikos reikalavimus ir galėtų laimėti lengvų politinių taškų prieš esamą Vyriausybę, kairiųjų jau yra minėta ad absurdum.
Bet žymiai elementaresnis ir gal aktualesnis pavyzdys yra paprasčiausias pinigų klausimas.
Vienas pagrindinių Žemaitaičio „arkliukų“ yra taikymasis į sunkiai besiverčiančius ir valstybės ilgus metus pamirštus žmones. Kalbėtis su jais, kaip daro Kultūros asamblėjos žmonės, yra gerai, bet ilgalaikėje perspektyvoje yra suprantama, kodėl didelė visuomenės dalis mieliau klauso to asmens, kuris žada išpirkti „Ignitis“ akcijas ir padaryti visiškai nemokamą šildymą, nei tų, kurie kalba apie abstraktų ėjimą „prieš panieką, melą ir chaosą“.
Ideologijos nepripažinimas taip pat sukelia ir esminę grėsmių (ne)įsivertinimo problemą, kuri kairiųjų irgi yra keliama nuolatos, ir kuri pasimatė net per „Polemikos“ diskusiją.
Pvz. TS-LKD, kuri yra viena iš pagrindinių „tradicinių“ partijų, pirmininko pozicijoje turi L. Kasčiūną. Faktas, kad kažkada jis buvo neo-nacistinės ir radikaliai antisemitinės „nacional-demokratų“ partijos pirmininko pavaduotojas, ir kad dar 2018 m. jis priklausė Seimo „JAV Prezidento Donaldo J. Trumpo draugų grupei“ bei buvo pasikvietęs į Lietuvą Vokietijos kraštutinės dešinės partijos AfD atstovus, kurie panašiu metu kaip svečiai dalyvavo ir Šeimų marše. „Polemikos“ diskusijoje Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narys K. Kaupinis, užklaustas apie L. Kasčiūną, atsakė nematantis jame grėsmės.
Bet dar svarbiau, kas vyksta dabar: panašiu metu kaip buvo pateiktas Žemaitaičio LRT įstatymo pakeitimo projektas, buvo įregistruotas TS-LKD frakcijos ruoštas Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektas (prie kurio prisidėjo ir keletas socialdemokratų). Jis taip smarkiai praplečia dezinformacijos apibrėžimą, kad galėtų būti naudojamas cenzūruoti visiškai priimtinoms politinėms raiškoms, įskaitant kultūros protestus.
Visa tai miniu ne tik tam, kad apkaltinčiau KA hipokritiškumu (nors kaltės tikrai yra). Net nenoriu išskirti būtent K. Kaupinio – paprasčiausiai jam teko tas klausimas. Bet noriu atkreipti dėmesį, kokias problemas toks požiūris sukuria judėjimui.
Akivaizdi problema, kad laikantis principo „kai vienas daro – mušam, kai kitas daro – tylim“ rizikuojama nugalėjus vieną grėsmę Lietuvos demokratijai praleisti kitą. Bet dar aktualesnė problema yra tai, kad vienpusiškas grėsmių įsivertinimas suteikia papildomos pagrįstos amunicijos šių judėjimų oponentams, net kai pamatinės priežastys judėjimui atsirasti ir jo pagrindiniai tiksliai yra visiškai pagrįsti (atidžiai skaitantys pamatysite, kad ši pastraipa kritikuoja ne tik dešiniuosius).
2) Tikslų neapibrėžtumas ir strategijos trūkumas.
Natūraliai išplaukianti problema iš judėjimo ideologinio neapibrėžtumo (ir kartais šališkumo) yra judėjimo tikslų programos neapibrėžtumas (arba neegzistavimas). Tai yra praktinė problema, kuri judėjimui atsiliepia neigiamai dviem būdais.
Pirmiausia, formalių tikslų ir reikalavimų nebuvimas panaikina realaus ir reikšmingo dialogo su politiniais oponentais galimybę. Nesakau, kad turėtume siekti dialogo su Žemaitaičiu – tai būtų politinė savižudybė.
Tačiau tai, kad esamoje valdančiojoje daugumoje yra protingiau (ar pragmatiškiau) mąstančių politikų, kurie atsiradus teisingai progai galėtų atskilti nuo esamos daugumos – ar pradėti kelti rimtą nepasitenkinimą jos viduje – palaikant kultūros bendruomenės reikalavimus, irgi yra faktas. Bet kai nėra formalių reikalavimų, tas kelias užkertamas, ir visas judėjimas priverčiamas eiti žymiai sunkesniu keliu – kovoti prieš visus.
Antra: net ir šis kelias yra apsunkinamas neturint formalios tikslų/reikalavimų programos. Viena vertus, tikslų programa įprastai leidžia matuoti judėjimo laimėjimus – ar valdžia išpildo reikalavimus, ar ne. Jei nėra reikalavimų, negali matuoti laimėjimų. Tai jau yra atsiliepę judėjimo viduje, kadangi galima pastebėti reikšmingą susidomėjusiųjų KA palaikymo grupių veikla nutrupėjimą.
Kita vertus, judėjimas be reikalavimų gali tik reaguoti į tai, ką daro jų oponentai, bet negali rodyti reikšmingos iniciatyvos ir užbėgti oponentų planams už akių. Pvz., Kultūros bendruomenė sukruto, tik kai jau buvo paskirtas ministras I. Adomavičius, medikų – tik kai pasklido žinios dėl galimų Sveikatos ministerijos mainų, žurnalistų – tik jau pateikus LRT įstatymo pakeitimo projektą.
Buitiškai tai taip pat reiškia, kad Žemaitaitis (ir kitos jėgos) gali vedžioti judėjimą už nosies. T. y., tuo atveju, kai vykdomos kelios atakos prieš demokratiją ir moralę vienu metu, dirbtinai sukūrus didesnį skandalą ties mažiau reikšmingu klausimu, judėjimo dėmesys ir energija gali būti nukreipti nuo kito, mažiau aptarto, bet reikšmingesnio klausimo.
Be programos nėra ir reikšmingos strategijos – trumpalaikės ar ilgalaikės. Vadinasi, judėjimas negali nustatyti kur Žemaitaičiui ir LSDP „labiausiai skauda“ ir į ten sąmoningai bei sistemingai taikytis. Taigi, visi judėjimo veiksmai gali būti efektyvūs tik per atsitiktinumą ar pasiremiant abstrakčiu spėjimu, ir išlieka nuolatinė grėsmė, kad veiksmai bus visiškai demonstratyvūs bei neturintys realios naudos sprendžiant situaciją.
3) Socialinės programos trūkumas
Galiausiai, kaip jau minėjau, vienas iš pagrindinių Žemaitaičio „arkliukų“ yra taikymas į pragyvenimo ir atskirties klausimus, net jei visiškai ciniškai ir per visiškai populistinę prizmę.
Tuo metu Kultūros asamblėja ir kiti prieš valdančiosios koalicijos veiksmus nukreipti judėjimai (šiam momentui) praktiškai nekreipia dėmesio į socialinius klausimus (nors nemaža dalis protesto dalyvių priklauso įvairioms profesinėms sąjungomis, ir nors yra palaikomas bent minimalus kontaktas su skurdo mažinimo ir žmogaus teisių organizacijomis).
Tai yra didžiulė problema. Iš vienos pusės, tokiu būdu judėjimui yra praktiškai apribota galimybė reikšmingai įtraukti profesines sąjungas, kurios istoriškai yra viena svarbiausių sėkmingų masinių judėjimų sudedamoji dalis. Taigi, nors jos galėtų suteikti šiam judėjimui labai reikalingos organizacinės infrastruktūros ir „praktinės jėgos“, tuo pačiu jos nelabai gali ir neturi reikalo naudoti tos praktinės jėgos, jei reikalavimai yra grynai vertybiniai, o ne ekonominiai.
Be to, visam judėjimui atsiranda rimta įvaizdžio problema, jei jį pirmiausiai palaiko labiausiai pasiturintys visuomenės nariai, akcentuojantys moralinius klausimus, bet nuošalėje paliekantys socialines problemas. Dar didesnė problema kyla kombinacijoje su jau minėtu ideologiniu šališkumu, jei yra nematoma, kaip ankstesnių vyriausybių vykdyta socialinė ir ekonominė politika sudarė sąlygas visuomenės poliarizacijai ir provincinių populistų, kaip Žemaitaitis, išaugimui.
Čia ir yra, manau, didžiausia esamų judėjimų problema – jų kertinis pažadas iš esmės yra sugrąžinti status quo, koks buvo iki Žemaitaičio, iki Blinkevičiūtės išdavystės ir tikriausiai net iki Nausėdos išrinkimo (ar bent perrinkimo) prezidentu. Problema ta, kad būtent tas status quo ir sukūrė tiek Žemaitaitį, tiek cinikus socdemus, tiek Nausėdą.
Neužtenka kalbėtis su regionų gyventojais apie jų problemas vien privačiuose pokalbiuose ir uždaruose ratuose – norint nugalėti Žemaitaitį ir LSDP konformizmą, reikia turėti realią socialinę judėjimo programą. Reikia pagaliau pripažinti klaidas valdžios politikoje, kurios leido atsirasti „Antrajai Lietuvai“, ir reikia pripažinti, kad šios visuomenės dalies poreikiai bei nuoskaudos yra visiškai suprantami, net jei politikų, kurie žada tuos poreikius atliepti, veiksmai yra nepriimtini ir antidemokratiški.
O kai reikia kreiptis į pažeidžiamiausius visuomenės sluoksnius, pripažinti tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų valdžių anksčiau padarytas klaidas ir pasiūlyti praktinę programą, kuri efektyviai atlieptų buitinius žmonių pragyvenimo poreikius – kas tą gali padaryti geriau, nei nepartinė kairė?
Kodėl kairė turi įsitraukti?
Tikiuosi, kad pasiekusiems šį teksto tašką jau yra aišku, kodėl Žemaitaitis kelia grėsmę Lietuvos demokratijai, kodėl neturėtume bijoti, kad einame prieš „kairiąją“ valdžią ir kodėl Kultūros asamblėja bei kiti dešinįjį polinkį turintys judėjimai fundamentaliai negali išspręsti esamos politinės situacijos.
Bet galbūt išlieka klausimas „kodėl kairieji turėtų jungtis prie esamų protestų, o ne, pvz., tiesiog palaukti ir pasižiūrėti“?
Pirmoji priežastis yra savanaudiška – augant poliarizacijai ir viešojoje erdvėje besireiškiant tik tradicinei dešinei ir provincijos populistams, Lietuvos progresyvioji kairė yra toliau marginalizuojama.
Pagrindinę problemą, manau, geriausiai apibendrino Jurgis Valiukevičius (gan ironiška, dabar dirbantis I. Ruginienės patarėju) prieš 5 metus rašytame tekste: „Šiandieninis visuomenės politinis kompasas pasidalina ne pagal ekonominę, bet pagal vertybinę skalę – iš vienos pusės turim Armonaitės „žmogaus teises“, o iš kitos Puidoko „šeimos vertybes“. Kol partinė kairė negeba išartikuliuoti kritikos neoliberaliai ekonominei politikai ir institucijoms, tol vienintelis „anti-sisteminis“ pasipriešinimas bus suvokiamas tik per pasipriešinimą „žmogaus teisėms“ – retoriką, ant kurios bando joti nacionalistai ir tautininkai. […] Ir toks visuomenės susiskaldymas tarp vertybiškai „progresyviųjų“ ir „atsilikusiųjų“ kuria erdvę ne socialdemokratams, o nacionalistiniams režimams, kaip Lenkijoje ar Vengrijoje.”
Jau dabar matome, kad praktiškai visi progresyviai kairei svarbūs klausimai – vienalytė partnerystė (net nekalbant apie santuoką), moterų apsaugos nuo smurto, imigrantų teisių, darbuotojų teisių, klimato krizės, būsto prieinamumo ir kiti pragyvenimo klausimai, net tas pats sankcijų Izraeliui ir Palestinos valstybės pripažinimo klausimai, – jau yra antrame plane, ir net kai iškyla, yra aptariami tik labai ribotai ir net tada susiduria su didele priešprieša.
Lietuvoje progresyvi kairė visąlaik nebuvo didelė, ir mums visada reikėjo kovoti, kad rūpimi klausimai apskritai būtų diskutuojami platesnėje visuomenėje. Bet auganti poliarizacija mums tuo labiau nėra dosni, kadangi, kaip matome, abi dabar dominuojančios stovyklos turi polinkį (jau realizuotą ar ne) slinkti kraštutinės dešinės link, kurios vienu pirmųjų taikinių – kaip puikiai žinome – visada būna progresyvi kairė.
Dėl to mums reikia sąjungininkų ir platesnio rato, prie kurio galėtume prisišlieti, kad nebūtume tokiais lengvais taikiniais. Šiuo metu, kad ir kaip tai būtų nepatogu, progresyvi kairė turi daugiau ideologinių sąlyčio taškų su „apolitiškais, kultūringos visuomenės“ judėjimais, būtent nes jie deklaruoja pritariantys, kad žmogaus teisės ir demokratija yra vertybė, ir kad sprendžiant visuomenės problemas reikia siekti racionalių, o ne emocijomis grįstų sprendimų.
Su Žemaitaičiu ir kitomis provincinių populistų jėgomis tokių sąlyčio taškų kairė turi žymiai mažiau, net jei ši pusė deklaruoja, kad reikia spręsti problemas, liečiančias pažeidžiamiausius ir labiausiai atskirtus žmones mūsų visuomenėje.
Antroji priežastis yra labiau „valstybiška“ – tik progresyvi kairė realiai gali išspręsti Lietuvoje augančios poliarizacijos problemą.
Kaip jau aptarėme, dešinieji fundamentaliai negali išspręsti esamos situacijos, kadangi jų vienintelė alternatyva Žemaitaičiui yra grįžti į status quo, kuris sukūrė Žemaitaitį. Iš provincinių populistų sprendimo irgi negalime tikėtis, kadangi Žemaitaičio platforma yra pagrįsta „pastatymu konservų į vietą“, ir jo tikslas, kaip ir kitų populistų (tiek Lietuvoje, tiek užsienyje), yra užimti ir išlaikyti valdžią.
Šiame kontekste realiai tik kairė tampa ta jėga, kuri gali suvienyti abi visuomenės puses ir padėti ilgalaikėje perspektyvoje auginti harmoningesnę ir labiau įtraukią visuomenę. Tik kairė gali efektyviai atliepti tuos socialinius ir ekonominius poreikius, kurie stumia atskirtį patiriančius gyventojus balsuoti už Žemaitaitį ir kitus populistus, ir tuo pačiu metu užtikrinti tam tikrą politinės kultūros ir sąžiningumo lygį, kurio reikalauja esamų protestų dalyviai.
Tik kairė gali subalansuoti socialinius ir politinius abiejų pusių reikalavimus vienoje nuoseklioje programoje. Dėl to, mano nuomone, ilgalaikis Lietuvos visuomenės ir demokratijos likimas priklauso būtent nuo kairės.
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka!… Jei norite ir galite prisidėti 👇
Ačiū!
Kaip galime kurti kairiąją alternatyvą?
Priemonių iš tikrųjų yra daug ir aprašyti jas yra palyginti paprasta.
1) Visų pirma, šiuo metu labai trūksta tekstų, kurie analizuotų autoritarinių jėgų įsigalėjimo atvejus Vengrijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Turkijoje, Moldovoje, Serbijoje, JAV ir t.t. būtent iš kairiosios perspektyvos ir suaktualinant Lietuvai, ir ypač žvelgiant į tai, kaip tose situacijose veikė kairieji.
Dar protestų Lenkijoje, Baltarusijoje ir karo Ukrainoje pradžios metu Lietuvos kairieji rašydavo nemažai tokio tipo tekstų, bet šiandien suaktualintų būtent kultūros protestų kontekstui praktiškai nėra. Esant tokių tekstų trūkumui, atitinkamai net ir tie kairieji, kurie yra artimai susipažinę su tomis situacijomis ir galbūt gali pagrįsti, kodėl, jų manymu, padėtis Lietuvoje kitokia, praranda galimybę dalintis savo požiūriu įtikinamai.
2) Antra, noriu labai aiškiai pabrėžti, kad nesiūlau kairiesiems paprasčiausiai įsilieti į jau egzistuojančius protestus. Aš teigiu, kad kairė turėtų pasireikšti kaip atskiras politinis žaidėjas, kuris galėtų efektyviai oponuoti tiek provinciniui populizmui, tiek „dešiniųjų kultūrinei hegemonijai“.
Tai reiškia, kad kairieji turėtų siekti labiau veikti kaip vieningas blokas, su savo atskira programa, tikslais, strategija ir retorika. Kairioji alternatyva turi būti ne dalis esamų protestų judėjimų, bet atskiras judėjimas, turintis sąlyčio taškų su kitais.
Kairiųjų dalyvavimas šalia liberalų ir kairesnio diskurso inicijavimas tokiu būdu tikrai nėra kažkuo neįprastas. Pvz. Lenkijoje 2016 ir 2020 m. šalia protestų už demokratinių institucijų išsaugojimą vyko ir protestai prieš abortų draudimus ir už moterų teises apskritai, kuriose laikui einant vis augo socialinių klausimų reikšmė. Tuo metu 2018 m. buvo surengtas pirmasis „Socialinis Moterų Kongresas“, kuris turėjo būti atsvara liberaliam „Moterų Kongresui“, o 2020 m. Moterų streiko metu liberalioms partijoms siekiant nukreipti protestuotojų dėmesį vien į valdančiąją PiS, gatvėse tarp dalyvių girdėta kritika ir pačiai opozicijai.
Išstojimas šalia liberalių judėjimų kairiesiems tikrai nėra kažkas neįprasto ir Lietuvoje, kadangi tai vyksta praktiškai kiekvienose Pride eitynėse formuojant „kairiųjų bloką“. Atitinkamai „kairiųjų blokus“ galima formuoti tiek skirtingose Kultūros asamblėjose, tiek įvairiuose esamų judėjimų konkrečiuose mitinguose.
Šiems „kairiesiems blokams“ ir net atskiroms kairiųjų organizuotoms asamblėjoms yra ypač palanki Kultūros asamblėjos dabartinė struktūra.
Nors kai kam gali susidaryti įspūdis, kad Kultūros asamblėjos iniciatyvinė grupė yra kažkokios masyvios organizacijos vykdomasis komitetas, realybėje ten esantys žmonės yra pasirinkę ganėtinai „hands off“ metodą vietinių grupių atžvilgiu, ir net jei norėtų, realiai neturi jokių kitų svertų judėjimo krypčiai numatyti, kaip tik savo autoritetą, kurį yra užsitarnavę per žmonių jiems išreikštą pasitikėjimą.
Praktikoje tai reiškia, kad Kultūros asamblėja kaip judėjimas iš tikrųjų yra labai decentralizuotas ir labai priklausomas nuo iniciatyvų „iš apačios“, o KA iniciatyvinė grupė yra labai linkusi eiti į dialogą ir bendradarbiavimą su bet kuo, kas tokias vykdo.
Šalia to, daugelis kairiųjų, mano nuomone, tikriausiai pervertina Kultūros asamblėjos žmonių tikrąjį ideologinį pasikaustymą, ir žiauriai nuvertina jų atvirumą konstruktyviam dialogui ir naujoms idėjoms.
Sudėjus šiuos du punktus, Kultūros asamblėjos realusis veikimo būdas suteikia dvi pagrindines naudas kairiesiems:
Pirma, kairieji gali laisvai vystyti savo iniciatyvas šalia Kultūros asamblėjos ir visiškai laisvai ieškoti galimybių bendradarbiauti, kai yra sąlyčio taškų, bei atsitraukti, kai yra nesutarimai konkrečiais klausimais.
Antra, vykstant tam tikroms platesnėms asamblėjoms (pvz. Nacionalinėms arba, kaip netrukus galimai prasidės, tarp-sektorinėms), kairiesiems jose gali būti visai nesunku tarp kitų dalyvių apginti savo esamos situacijos matymą ir tokio vertinimo svarbą – tiek formuojant asamblėjoms specifinius „kairiuosius blokus“, tiek patiems inicijuojant asamblėjas tų sektorių, kurių dar nėra apėmę ir suorganizavę kiti interesantai.
Visų svarbiausia, siekiant save atskirti tiek nuo provincijos populistų, tiek nuo dešiniųjų partijų, tiek nuo tos pačios Kultūros asamblėjos ir kitų panašių judėjimų, kairei yra būtina iškelti formalią programą, turinčią aiškius reikalavimus ir tikslus, ir aiškiai akcentuojančią socialinius klausimus.
Jei neakcentuosime socialinių klausimų (ir neakcentuosime jų geriau, nei tai daro provinciniai populistai) kairė neturės ką praktiškai pasiūlyti susiskaldžiusiai Lietuvos visuomenei, kaip ir kitos politinės jėgos. O augantis susiskaldymas ilgainiui lems mirtį ne tik Lietuvos demokratijai, bet ir Lietuvos kairei.
Dėl šių priežasčių mums reikia kairiosios alternatyvos.
Viršelio nuotrauka: Victoria Welton / Unsplash
Skaitant šį straipsnį, jei atvirai, kilo pyktis, bet ne pačiam autoriui, o dėl vaikiškos Lietuvos „kairės“, kad ir ką tai dabar reiškia, padėties.
Trumpai pabandysiu atsakyti į šį straipsnį.
„Ar Žemaitaitis kelia grėsmę Lietuvos demokratijai ir kodėl?
Mano manymu, taip. Bet nebūtinai tik Žemaitaitis.“
Lietuvos demokratijai? Demokratijai bendrai? Tai yra, buržuazinei demokratijai, t. y., tai politinei santvarkai, kuri yra pastatyta ant darbininkų išnaudojimo principo? Kur čia yra „kairumas“? Toliau straipsnyje mes pamatysime, kas „kairė“ iš esmės yra. Autorius nekalba apie darbininkų demokratiją (nors ir toks terminas būtų neaiškus, bet tiek to!), o kalba apie „demokratiją“ bendrai.
„Nuo praėjusio rudens jau matėme sisteminį žurnalistų žeminimą ir užsipuolimus, kėsinimąsi (???) į Energetikos ministeriją, tada į Kultūros ministeriją, tada testavimą ar galima politizuoti (???) Konstitucinį Teismą, konstitucinių praktikų (!) peržengimą prezidentui susitinkant su generaline prokurore aptarti politikus liečiančių bylų,…“
Jei kalbama apie tai, kad vyksta „kėsinimasis“ į Energetikos ministeriją ir į Kultūros ministeriją, tai, iš tikro, kalbame apie nesąmones. Teisinis pagrindas „pasikėsinimui“, t. y., po koalicinės sutarties pasirašymo pasidalinimas ministerijų yra visiškai teisėtinas buržuazinės demokratijos, o jei tiksliau, Lietuvos buržuazinės demokratijos rėmuose. Kas yra pasikėsinimas? Mano žiniomis, nei viena ministerija nebuvo „uzurpuota“ (kaip kalbėjo, jei neklystu, Masteikaitė per vėliau minimą vaizdo įrašą). Jokie įstatymai nebuvo pažeisti.
O dėl konstitucinio teismo praktikų, tai kaip tai aktualu „kairei“, kuri aplamai (turėtų) nenorėti jokios buržuazinės valstybės? Kam ginti kapitalistinės valstybės ir santvarkos institucijas? Tam, kad ta santvarka būtų geresnė?
Bet toliau!
„Šis „mygtukų spaudymas“, manau, yra priežastis, kodėl reikia palaikyti tokius protestus, kaip gruodžio 9 d. protestas prieš LRT įstatymo pakeitimo projektą. Toks įstatymo pakeitimas realiai tik padėtų politizuoti (???) LRT generalinio direktoriaus poziciją, bet niekaip neprisidėtų nei prie LRT šališkumo mažinimo (???), nei prie skaidrumo didinimo.“
Kalbama apie LRT generalinio direktoriaus pozicijos politizavimą. Kyla klausimas, vėlgi, kaip gali kada būti tai būti iš vis nepolitiška? LRT rašo straipsnius vienomis temomis, o ne kitomis. Kad ir Ukrainos tema. Jie nerašo, pavyzdžiui, tiek daug apie Ukrainoje per prievarta (tiesa, teisėta prievarta buržuazinės teisės normose) mobilizuojamus Ukrainos vyrus. Ar rašyti apie tai, ar nerašyti, yra ne tik asmeninis žurnalisto sprendimas (kuriame aplamai būtų ideologija ir tikriausiai buržuazinė, kaip šiaip baigę buržuazines studijas studentai būna), bet priklauso ir nuo struktūros. Kolegų spaudimas, bendrai teisinės normos, kurios tikrai numato kokį turinį kurti, tai veikia. Andrius Bielskis, nors šiaip blogas marksistas, tai suprato savo straipsnyje. Kur tada gali egzistuoti, galų gale, buržuazinės valstybės institucija, kuri būtų nepolitizuota? Daugių daugiausiai būtų įmanoma turėti bendrą buržuazinę liniją, kuri palaiko, sakykime, bendrus kapitalistų klasės interesus, atsižvelgiant mažiau į konkrečius skirtingų šios klasės dalių norus.
„Klausimas, ties kuriuo, manau, per dažnai pasimauna tiek kairieji, tiek pati Kultūros asamblėja, yra „ar Žemaitaitis yra fašistas?“ (Toks klausimas buvo iškilęs „Polemikos“ diskusijoje).
Pasimauna, nes tai nėra esminis klausimas.“
Iš tikro, klausimas apie partijos klasinį charakterį nėra aktualus „kairiesiems“.
Kiek vėliau kalbama punktais kaip LSDP nuginklavo „progresyviąją kairę“. Autorius, gaila, nemato, kad jis pats yra „kairės“ nuginkluotojas, kuris siūlo (kiek toliau straipsnyje) kovoti prieš poliarizaciją ir siekti vienybės. Jis ignoruoja klasinį charakterį, jam yra, bendrai kalbant, aktualios kažkokios socialinės problemos, o ne, pavyzdžiui, darbininkų klasės politiniai ir ekonominiai interesai.
Štai ką autorius turi pasakyti apie Kultūros asamblėjos protestus.
„Nepaisant to, kad kaip galima alternatyva yra iškilusi (nors nebūtinai savo noru, kaip dar aptarsime) Kultūros asamblėja bei kiti prieš NA/LSDP koaliciją nukreipti judėjimai, nepartinė kairė gan greitai įžvelgė daug šių judėjimų trūkumų. Pagrindinius įvardinčiau tris:
1) Ideologinis šališkumas ir ribotas grėsmių suvokimas“
Vėl klausiu, kaip gali egzistuoti ideologinis nešališkumas?
„Visa tai miniu ne tik tam, kad apkaltinčiau KA hipokritiškumu (nors kaltės tikrai yra). Net nenoriu išskirti būtent K. Kaupinio – paprasčiausiai jam teko tas klausimas. Bet noriu atkreipti dėmesį, kokias problemas toks požiūris sukuria judėjimui.“
Autorius nesupranta protestų. Įvairūs konservatorių lyderiai ir žmonės, kurie mėgsta trintis prie jų, dalyvauja protestuose. Laisvės partija akivaizdžiai Facebooke palaiko protestus. Kodėl protestas nekalba apie Kasčiūną? Dėl to, kad protestą palaiko konservatoriai kurie tikisi, jei įvyktu dabar rinkimai, skaudžiai pakenkti LSDP, net jei ir jie nelaimėtų. Sakykime, kad naujuose rinkimuose vis dar laimi LSDP, bet turi mažiau vietų Seime. Tada konservatoriai vėl galėtų vaidinti, kad ateina į pagalbą ir siūlytų koaliciją. LSDP koalicija iš esmės nepadėtų jokių jai savo ekonominių tikslų pasiekti. Tuo tarpu, jei vyktų kokie kiti balsavimai, aktualūs LSDP, be NA palaikymo jie, gali būti, nebūtų prastumti.
Žiūrint bet kaip, bet kokiu požiūriu, šie protestai yra objektyviai naudingi opozicijai. Aplamai, autoriaus minima abstrakti retorika atspindi konservatorių skonio buržuazinę retoriką. Atrodo, kad visi šie dalykai verčia manyti, kad tai yra išskirtinai buržuazinis judėjimas. O kai LRT ir didelė dalis privačios žiniasklaidos, kai kurie verslai palaiko protestus, tai abejoti nebereikia.
Dėl tikslų neapibrėžtumo galima trumpai atsakyti. Jie tokie nėra dėl to, jog protesto vadai nesupranta, ką daro. Jie yra išsilavinę žmonės, o tie, kurie padeda organizuoti protestus, tikriausiai patys labai gerai žino, kaip rengti protestus. Tai, kad nėra aiškių tikslų rodo paprasčiausiai tai, kad protestų tikslas yra kenkti valdančiajai daugumai, tikriausiai ne tiek Nemuno aušrai, kiek socialdemokratams. Primenu juokingą klausimą, kuris buvo užduotas žurnalistės arba žurnalisto, kuris paklausė Ingos Ruginienės, ar ji planuoja atsistatydinti.
„Dėl to mums reikia sąjungininkų ir platesnio rato, prie kurio galėtume prisišlieti, kad nebūtume tokiais lengvais taikiniais. Šiuo metu, kad ir kaip tai būtų nepatogu, progresyvi kairė turi daugiau ideologinių sąlyčio taškų su „apolitiškais, kultūringos visuomenės“ judėjimais, būtent nes jie deklaruoja pritariantys, kad žmogaus teisės ir demokratija yra vertybė, ir kad sprendžiant visuomenės problemas reikia siekti racionalių, o ne emocijomis grįstų sprendimų.“
Reikia buržuazinių sąjungininkų, kaip Kultūros asamblėja, kad apgintume žmogaus teises (terminas, kuris yra paprasčiausia buržuazinė ideologija, žr. Markso tekstą „Žydų klausimu“) ir buržuazinę demokratiją, su savo šventa galių atskyrimo trejybe, kuri padedi užtikrinti, kad išrinkta, sakykime, proletariato partija negalėtų nieko rimto pakeisti.
Galui dezertas:
„Jei neakcentuosime socialinių klausimų (ir neakcentuosime jų geriau, nei tai daro provinciniai populistai) kairė neturės ką praktiškai pasiūlyti susiskaldžiusiai Lietuvos visuomenei, kaip ir kitos politinės jėgos. O augantis susiskaldymas ilgainiui lems mirtį ne tik Lietuvos demokratijai, bet ir Lietuvos kairei.“
Jei jau autoriui rūpi susiskaldymas, jam reikėtų pažiūrėti į esminį buržuazinės visuomenės ir kapitalistinio gamybos būdo susiskaldymą (toks terminas iš esmės reiškia proletariato ir buržuazijos suderinamumą, bet tai yra neįmanoma), t. y., darbininkų ir kapitalistų klasių egzistavimas. Autorius nori, kad susiskaldymas būtų panaikintas, tenka daryti išvadą. Nes jis lems mirtį buržuazinei demokratijai. Autorius šiuo atžvilgiu daug panašesnis į fašistą, kuris teigdamas, kad klasiniai skirtumai turi būti apeiti ir visi turi susivienyti kovoti dėl tautos toliau palaiko darbininkų išnaudojimą.
Tokia yra iš esmės visos „kairės“ padėtis Lietuvoje. Gaila, kad tenka girti Bielskį, bet kai visi kiti yra tiek nusiritę, tokie mažaraštiški, kaip teigia Andrius Bielskis, net ir jis yra geresnis už normą. Mano nuomone Lietuvos „kairė“ (geriau būtų naudoti terminą socialistai) turėtų sukurti darbininkų klasės partiją, kuri kovotų išskirtinai už darbininkų klasės interesus, o ne šiaip sau rūpintis koregavimo buržuazinės demokratijos. Gal iš tikro ir yra pavojus jai dabar iš Nemuno Aušros pusės. Bet kaip tai aktualu darbininkams? Ar jų valdžia, ar konservatorių, išlieka tas pats kapitalistinis gamybos būdas.