„Kitaip nei neoliberalios ideologijos, bandančios viską tvarkingai užglaistyti, šiuolaikinė ekstremali dešinė atvirai įvardija, kad gyvenimas yra gana sumautas, ir dėl to nenuostabu, kad dešinieji radikalai sulaukia vis daugiau darbo klasės palaikymo. Bet šios ideologijos įvardija tik simptomus, o ne kertines priežastis ir vietoj sprendimo būdų siūlo placebą.”
Pirmoje šio straipsnio dalyje apžvelgėme kultūrinio marksizmo teorijos pagrindines tezes bei ištakas, bet per daug nesivėlėme į tų tezių kritiką ar gilesnę analizę, atskleidžiančią kaip tiksliai jos prasilenkia su tikrove. Tad antroji straipsnio dalis būtent tuo ir užsiims.
1997-ųjų lapkričio tryliktąją, į pietus nuo Šiaurės Karolinos Didžiųjų Dulsvųjų kalnų, duris atvėrė nauji lošimo namai. Nepaisant niūraus oro, prie durų nusidriekė ilga eilė ir, šimtams žmonių plūstant į kazino, įstaigos vadovas po kurio laiko pradėjo jiems sakyti, kad jie pasiliktų namuose.
Kas, po velnių, nutiko? Trumpai tariant, vyriausybės, gelbėjančios ne tik bankus, bet ir vartotojus bei skolininkus, tikrai nereiškia, kad jos staiga sušvelnėjo, greičiau tai – gerokai didesnės krizės ženklas. Ši krizė labai skiriasi nuo paskutinės ir tikėtina, kad ateinančiais metais ji pakeis tiek politiką, tiek ekonomiką visame pasaulyje.
Dalykus gadinti smagu. Tai liudija aprašinėti ir subraižyti mokyklos suolai, ant plakatų pripiešti ūsai, grafičiais ir tagais išmargintos sienos, o kartais ir visai „be reikalo“ išdaužtas stotelės stiklas. Sutrikdydami tvarką, kuri nėra mūsų, truputį išsilaisviname: ši intuicija vienija vaikus, vandalus ir – retu sėkmės atveju – baltame galerijos kube vykstančius eksperimentus. Visgi vienas dalykas, paliečiantis mūsų visų gyvenimus, ypač nusipelno būti gadinamas – tai reklama, ta forma, kuria privatus interesas užvaldo viešąją erdvę, o kartu ir darbe nesuvartotus mūsų dėmesio ir vaizduotės likučius.
Ultradešiniojoje žiniasklaidoje neretai aptiksi neva baimę turintį kelti žodžių junginį „kultūrinis marksizmas“, kuris tariamai atskleidžia, kas slypi už visų šiandieninių grėsmių tikrosioms vertybėms, tradicinei šeimai ir tautai. Kultūrinis marksizmas paaiškina ir multikultūralizmą, ir feminizmą, ir augančią politkorektiškumo diktatūrą, ir degeneravusią populiariąją kultūrą, ir seksą bet kokia kita poza nei misionieriaus, ir veganus.
Šiuo metu vykstanti koronaviruso pandemija atskleidė, kad mūsų ekonominė sistema nesugeba pasirūpinti pažeidžiamiausių visuomenės narių gerove ir sveikata. Vietoj to, kad būtų siekiama didesnio stabilumo ir apsaugos visiems, raginama dar labiau orientuotis į verslą, saugoti pelną ir naikinti darbuotojus saugančius įstatymus.
Šiomis dienomis daugelis dirbančiųjų su negalią turinčiais arba pažeidžiamais žmonėmis susiduria su didelėmis problemomis, nes užsidarė dienos centrai, kuriuose šie žmonės leido dienas ir dalyvavo užsiėmimuose, linksminosi, galėjo atsipalaiduoti. Dabar jie turi likti „savo namuose“ ir jiems ten nėra gerai, visiškai, nes iš tiesų „jie neturi namų“.
Kinijos valdžia uždarė Uhano ir kitus turgus, kuriuose būdavo prekiaujama gyvais laukiniais žvėrimis, o praėjusį mėnesį Pekinas uždraudė prekiauti ir valgyti laukinius gyvūnus, išskyrus žuvį ir jūros gėrybes. Tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad draudimas prekiauti gyvais laukiniais gyvūnais miestuose ar neformaliuose turguose problemos neišspręs.
Kodėl 2020-aisiais vis dar žiūrime į gamtines dujas kaip į „pereinamąjį kurą“ – tarpinį variantą pereinant nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančios energijos? Kodėl nepabandžius investuoti į ilgalaikius problemos sprendimo būdus, kurie būtų prieinami gyventojams ir nežalotų mūsų planetos?
