Galbūt [šie protestai] nepakeitė to, kaip Lenkijos visuomenė mato mus kaip bendruomenę, bet jie tikrai pakeitė tai, kaip mes, kaip bendruomenė, matome vieni kitus.
Naujasis municipalizmas, veikdamas savivaldos politiniame lauke, siekia decentralizuoti galią ir demokratizuoti politinį procesą, bet neapsiriboja lokalumu, organizuoja tarptautines konferencijas ir bendrus globalius darinius, nori plėsti naujųjų municipalistų tinklą, dalintis informacija ir patirtimi. Šį siekį lydį įsitikinimas, jog globalaus pasaulio konkreti raiška yra būtent miestas, o pokytis mieste reiškia pokytį pasaulyje.
Jei valstybė ir turi kokią nors funkciją, tai ne aiškinti mums, kokie mes gudrūs ar kvaili, o padėti mums su tokiomis krizėmis, kaip COVID-19 pandemija, tvarkytis ne kiekvienam paskirai, kaip kas išmano, o drauge. Valstybė – tai savotiškas draudimas nelaimės atveju. Protingas visų šalies gyventojų elgesys kovoje su virusu svarbus, tačiau jis gali būti nebent gera vyšnia ant pandemijos suvaldymo torto.
Apie nelemtus 2020-uosius jau, atrodo, pasakyta, iškeikta, prinerimauta, nejaukiai išjuokauta ir reziumuota viskas, kas įmanoma. Užuot daugžodžiavusi, „Gyvenimas per brangus“ redkolegija kviečia prisiminti praėjusius metus kiek detaliau – ir ne tik COVID-19 pandemiją.
Kam nepatinka kalėdiniai filmai? Tikriausiai daug kam. Bet tai – nelabai svarbu, nes jų vis tiek neįmanoma išvengti. Šiokiomis dienomis televizijos ir žiūrovų santykis primena tą seną sovietinį juokelį: „Jie apsimeta, kad mums rodo, mes apsimetam, kad žiūrim“. O per šventes televizijos paleidžia kūrybinius darbuotojus atostogų ir nustoja net ir apsimetinėti. Jei valstybinė televizija dar bando išlikti „kultūringa“ ir rodo Monte Karlo cirko festivalį arba kalėdinį interviu su kuriuo nors kardinolu, tai komercinės TV pagaliau gauna progą atsipūsti.
Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.
Retas žmogus, įstojęs į filologijos studijų programą, siekia savo literatūrinį ir lingvistinį išsilavinimą pritaikyti logistikos, informacinių technologijų korporacijose ar tarptautiniuose bankuose. Tačiau garsioji krepšelių reforma ir kalbos specialistų paklausa lėmė augantį studentų skaičių universitetuose bei prastėjančią studijų kokybę – mokomasi vis didesnėse grupėse, universitetai tampa privatų sektorių aptarnaujančiu konvejeriu.
Kai kurie rinkimai praeina tyliai. 2019 metų pabaigoje Vyriausybė atgaivino kalbas apie paminklo prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje poreikį, o šių metų rugsėjį be didelių kalbų pristatyti projektai, dalyvaujantys konkurse. Jie nesulaukė didesnio visuomenės ar žiniasklaidos dėmesio ir netgi paskelbus nugalėtoją: nuskambėjo vos keli kuklūs nusistebėjimai, kad skulptūra neestetiška. Taip nebylomis atiduodamas viešųjų erdvių ir atminties politikos formavimas į Vyriausybės rankas.
Su dešiniąja Laisvės partija į Seimą pateko nemažai išsilavinusių žmonių, iki tol dirbusių žmogaus teisių srityje. Kodėl jie nuėjo su partija, kurios pilkasis kardinolas R. Šimašius mėgsta žodį „bomžas“ (nors nemėgsta „bomžų“) ir sako, kad reikia stiprinti „blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistemą“? Ir kad žmonėms reikia leisti „iki galo patirti savo pasirinkimų pasekmes“, tokias kaip liga ir skurdas? O partijos veidas A. Armonaitė tiki, kad „Šimašius būtų puikus Lietuvos prezidentas“? Aiškinasi ideologijos kritikas Karolis Klimka.
6-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos teritorijoje veikė 99 kino teatrai, 1108 papildomos kino peržiūrų erdvės bei po kaimo vietoves keliavę kilnojamieji kino teatrai. 2018-aisiais, esant beveik tokiam pat gyventojų skaičiui, Lietuvoje likusios vos 39 kino peržiūros vietos, 10 iš jų – tinkliniai kino teatrai. Ar tikrai ši skurdi pasiūla yra tik nuolat mažėjančios paklausos rezultatas?
