Oligarchinio verslo principais valdoma valstybė ir miestas, svarbiausiuose postuose susodinti žmonės iš artimo rato arba giminės, sistemingas nesiskaitymas su rinkėjais bei jų rinkta arba remiama opozicija ir, nepabijokime to žodžio, valdoma demokratija. Apie ką mes čia – kišeninį Kauno miestą valdantį „Vieningo Kauno“ rinkimų komitetą ar Putino „Vieningąją Rusiją“?
Pažadėdamas „geresnį atkūrimą“ (build back better*) po pandemijos, JAV prezidentas Joe Bidenas neabejotinai pasirinko teisingą natą. ačiau, kad pasisektų, jam reikės sudaryti naują socialinį kontraktą atsižvelgiant į ankstesnės eros pamokas, kai JAV valstybė vadovavo programai, kuri vis dar duoda ekonominių dividendų.
Žinomiausi Lietuvos kairieji veidai yra ne profsąjungų vadovai, darbo judėjimų lyderiai, bendruomenių telkėjai, organizatoriai ar, galiausiai, politikai, o įvairūs akademikai, „visuomenininkai“ ir viešieji intelektualai. Vis dėlto problema yra ne pati akademinė šių dienų kairės kilmė, ne tai, kad kairieji dažnai yra statistiškai labiau apsiskaitę ir išsilavinę. Problema glūdi ten, kur prasideda pasirinkimai, ką su tuo išsilavinimu veikti ir kaip įgytas įžvalgas ir žinias perteikti tiems, kam tų įžvalgų reikia. Padėtį dar labiau komplikuoja tarp (miestų) intelektualų ir (provincijos arba miegamųjų rajonų) masių žiojėjanti atskirtis, pailiustruotina skirtingais šių pusių skoniais: vieni labiau mėgsta Derrida, o antrieji mieliau renkasi „Дарида“.
Viena didžiausių pramonės įmonių Lietuvoje, AB „Achema“, gali tapti pirmąja įmone šių laikų Lietuvos istorijoje, kurios darbuotojai išeis į streiką. Anksčiau profsąjungų pavyzdine laikyta įmonė jau dvejus metus nepasirašo kolektyvinės sutarties. „Achemos“ profsąjunga paskelbė, kad vasario 8 d. pradės neterminuotą streiką. GPB pakalbino įmonės darbuotojus ir profsąjungos pirmininkę apie susidariusią padėtį ir streiko perspektyvas.
Pusę metų besitęsianti Vilniaus viešojo transporto darbuotojų kova – tai geriausias pavyzdys, kad susivienyti mes gebame, tik kovoti mums tenka ne tik prieš savo darbdavius, bet ir prieš valstybės biurokratinę sistemą. Atėjo metas pripažinti, kad Lietuvos profsąjungų pirmutinė problema – ne mitinis „darbuotojų pasyvumas“, o Europoje griežčiausi streikų įstatymai.
Įsivaizduokite, kad pakliuvote į labai nemalonią situaciją. Patyrėte fizinį ar seksualinį smurtą, ūmiai pasireiškė psichikos sutrikimas, galiausiai – nesugebėjote susitvarkyti su kokia nors psichotropine medžiaga ar priklausomybe nuo jos. […] O dabar dar įsivaizduokite, kad į visą šią krizinę situaciją įsiveržė pareigūnų būrelis su TV operatoriumi, o po kurio laiko ją dar kartą išvysite per TV3, „šmaikščiai“ įgarsintą užkadrinio balso. Sakote, galite nesutikti, kad jus filmuotų? Bet, pirma, jei Tiškevič vien iš pagarbos neatsistojo ir neišėjo iš Mildažytės namų, tai ar „Farų“ herojus/ė (ne savo noru) turės pakankamai drąsos tokioje situacijoje pareikšti savo teises? O jei turės, ar reikš jas taip, kad nebūtų už tai suimtas ir apkaltintas nepaklusimu pareigūnams?
Pirmiausia, visiškai akivaizdu, kad protestuotojai švilpė ir reiškė nepagarbą ne Sausio 13-osios aukoms, jie švilpė dabartinei Lietuvos valdžiai. Tai, kad valdantieji jiems reiškiamą panieką nori prilyginti nepagarbai visai Lietuvos nepriklausomybės istorijai, tik rodo nė kiek nebestebinančią jų aroganciją. Be to, tai buvo bene pirma proga, kai protestuotojai galėjo fiziškai prisiartinti prie premjerės bei kai kurių kitų valdžios atstovų ir į akis pareikšti, ką apie juos mano – priekaištauti, kad Sausio 13-oji yra netinkama proga protestui, nėra visiškai sąžininga.
Po Nepriklausomybės atgavimo visi šitie netvarūs daugiabučiai buvo privatizuoti. Jų gyventojai, nebe valstybė, nuo šiol yra pastatų savininkai. Problema ta, kad privatizacijos metu teisinė sistema, kuri užtikrintų namų administravimą, techninę priežiūrą ir remonto darbus dar neegzistavo, todėl daugiabučių administravimas šiandien gana chaotiškas. Planinės ekonomikos akivaizdoje pastatyti nekokybiški daugiabučiai po Nepriklausomybės atgavimo gana greitai tapo privačių įmonių taikiniu, todėl gyvenimo kokybė juose auga lėtai ir netolygiai.
Mūsų asmeninis komfortas, santykis su kaimynais, mūsų labai privati galimybė nesirgti hipotermija dar yra susijusi su labai vieša klimato kaitos problema, kuri mus žudo iš lėto, be pasigailėjimo. Viskas susiję, viskas aktualu ir viskas išsprendžiama. Reikia renovuoti „chruščiovkes“, pristatyti saulės baterijų, išvalyti senus katilus ir draugiškai užsidaryti langus, kol nuosaikiai šildomės reguliuojamais radiatoriais. Viską finansuotų valstybė, sumažintume energijos švaistymą ir taip padidintume tikimybę nenumirti per klimato katastrofą. Tai kodėl taip sunku išspręsti šią problemą čia ir dabar?
Rubrikoje „GPB Pokalbiai“ apie jaunųjų medikų studijas, darbą ir su tuo susijusias problemas lapkričio pradžioje socialiniame centre Emma pakalbėti susitikome su Karoliu Kilčausku ir Migle Gedmine iš Jaunųjų gydytojų asociacijos. Kalbėjomės apie tai kaip turėtų atrodyti ir kaip atrodo rezidentūros studijos, apie tai kodėl valstybei, kuri ir finansuoja šias studijas, vėliau trūksta suinteresuotumo pasidomėti jų kokybe.
