Irakiečiai: hibridinė grėsmė Lietuvos išlikimui

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

I dalis. Apie istoriją

Irako kurdas, vardu Kamalas, bėgdamas nuo politinio persekiojimo, 27-erių paliko kilmės šalį ir kelerius metus gyveno Irane. Padedant draugams sugebėjo gauti „švarų“ Irako piliečio pasą ir su žmona bei vaiku išskrido į Turkmėnistaną. Iš ten tranzitu per Uzbekistaną, Kazachstaną ir Rusiją keliavo iki Baltarusijos, po kurio laiko nereguliariu būdu kirto sieną su Lietuva.

Kamalą ir jo šeimą sulaikė Lietuvos pasieniečiai ir patalpino į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje. Šeimą buvo nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos, tačiau jie pasiprašė prieglobsčio. Galiausiai, po ilgo laukimo, Kamalas gavo pabėgėlio statusą ir leidimą gyventi Lietuvoje.

Dabar ši istorija apie Irako kurdą, nereguliariai atvykusį į Lietuvą iš Baltarusijos ir pasiprašiusį prieglobsčio, nustebintų nebent dėl jos baigties. Tačiau Kamalas į Lietuvą atvyko tolimais 1995 m., kai neseniai priimtas įstatymas „Dėl pabėgėlio statuso“ Lietuvoje dar buvo neįsigaliojęs. Prieglobsčio Kamalas pasiprašė 1996 m., kai Lietuvoje, padedant kolegoms iš Danijos, buvo dar tik kuriama prieglobsčio sistema. Pabėgėlio statusą (vidaus reikalų ministro nutarimu) Kamalas gavo 1997 m., jau po to, kai Lietuva ratifikavo 1951 m. JT konvenciją dėl pabėgėlių statuso.

Kamalas su šeima buvo pirmieji žmonės, kurie kreipėsi dėl prieglobsčio nepriklausomybę atkūrusioje demokratinėje Lietuvoje. Jų prašymas buvo priimtas, nors mechanizmas tokiems prašymams nagrinėti dar neegzistavo. Lietuvos migracijos ir prieglobsčio reglamentavimo derinimas su ES teisynu, stojimas į ES, tapimas „tikrais europiečiais“ – visa tai buvo dar priešaky.

Kai Kamalas atvyko į Lietuvą, šalies įstatymai negarantavo jam teisės kreiptis dėl prieglobsčio, o valstybė neturėjo pareigos nei nagrinėti jo prašymo, nei, tuo labiau, suteikti jam prieglobstį. Nepaisant to, vadovaudamiesi išskirtinai vertybiniais pamatais bei siekiu matyti Lietuvą vakarietiška valstybe, atsakingi pareigūnai priėmė Kamalo prašymą, negrąžino jo į kilmės šalį, o galiausiai suteikė prieglobstį. Dabartiniame kontekste, netgi turint atitinkamas teises ir pareigas, kurios įtvirtintos teisės aktuose, Kamalo likimas, tikėtina, susiklostytų kitaip.

2021 m., susidūrusi su stipriai išaugusiu prieglobsčio prašytojų srautu, Lietuva nusprendė tiesiog nebepriimti prieglobsčio prašymų iš neteisėtai atvykusių užsieniečių. Tuomet teliko tik kuo greičiau susitvarkyti su tais keliais tūkstančiais, kurie vis dėlto spėjo pasiprašyti prieglobsčio ir laukė sprendimų.

II dalis. Apie statistiką

Remiantis Migracijos departamento skelbiama prieglobsčio statistika, per pastarąjį pusmetį priimta apie 220 sprendimų dėl prieglobsčio. Nuo 2021 m. rugsėjo iki 2022 m. sausio tokių sprendimų priimta apie 3500. Nemaža dalis šių sprendimų (apie 2000) buvo dėl tokių irakiečių kaip Kamalas. Būtent šių irakiečių situaciją panagrinėsim detaliau.

Migracijos departamentas nurodo šiek tiek mažesnį bendrą sprendimų skaičių (1950 sprendimai nesuteikti prieglobsčio, 7 – suteikti), Eurostatas – šiek tiek daugiau (2005 sprendimai nesuteikti prieglobsčio, 5 – suteikti). Tiesiog patogumo dėlei laikykim, kad jų buvo 2000. Faktas – iš visų irakiečių, kurių prieglobsčio prašymai buvo išnagrinėti Lietuvoje 2021 m., prieglobstį gavo mažiau nei pusė procento.

Mažiau nei pusė procento – štai toks „pripažinimo lygis“. Ir visiškai pagrįstas, jei tikėsim institucijų pasakojimais, kad būtent tarp šitų prieglobsčio prašytojų „tikrųjų“ pabėgėlių beveik nebuvo. Bet štai kur paradoksas – tuo pat metu likusioje Europoje prieglobsčio prašytojų iš Irako „pripažinimo lygis“ buvo arti 40 proc. Kitaip tariant, kol Lietuvoje prieglobstį gaudavo apytiksliai vienas iš trijų šimtų, kitose šalyse – vienas iš trijų. Šis ryškus skirtumas gali paaiškinti, kodėl šie žmonės taip veržėsi į tas „kitas šalis“. Ne todėl, kad, kaip mums aiškino, jiems prieglobsčio nereikia, o todėl, kad kitur, kitaip nei Lietuvoje, tą prieglobstį jiems suteikdavo.

Bet kuo gi paaiškinamas toks šimto kartų skirtumas tarp „pripažinimo lygio“ Lietuvoje ir kitur? Neskubėkime su atsakymu, panagrinėkim skirtingas hipotezes.

Visų pirma, gal skirtingos šalys taiko skirtingus kriterijus, skirtingas procedūras? Tikėtina, kad ne, kadangi tokie dalykai sureguliuoti ES lygiu ir net įkurta atskira agentūra, kurios viena iš pagrindinių funkcijų – harmonizuoti skirtingų šalių praktikas prieglobsčio srityje. Taigi, „žaidimo taisyklės“ daugmaž vienodos.

O gal tie „mūsų“ irakiečiai iš tikrųjų buvo kažkokie kitokie? Pvz., iš mūsų institucijų nuolat girdėjome, kad į mūsų šalį „plūsta“ daugiausiai jauni vyrai.

Remiantis Eurostato duomenimis, Lietuvoje „jauni“ (18-34 m.) vyrai sudarė reikšmingą grupę, bet mažiau nei pusę visų irakiečių. Likusioje Europoje tokių jaunų vyrų buvo apie ketvirtadalis visų prieglobsčio prašytojų iš Irako. Šioks toks skirtumas yra, tačiau nepakankamas, kad paaiškintų milžiniškus „pripažinimo lygio“ skirtumus, ypač turint omeny, kad būtent 18-34 m. amžiaus vyrų „pripažinimo lygis“ likusioje Europoje buvo virš 40 proc. O Lietuvoje mums aiškino, kad buvimas „jaunu vyru“ savaime reiškia, kad prieglobsčio žmogui nereikia.

Lietuvoje prieglobsčio prašytojų iš Irako sraute vyrų buvo apie du trečdalius (67 proc.), kitose šalyse – panašiai (62 proc.). Lietuvoje buvo šiek tiek mažiau nepilnamečių vaikų – 26 proc., lyginant su 45 proc. likusioje Europoje, bei vyresnių negu 35 m. prieglobsčio prašytojų – atitinkamai 14 ir 20 proc. Apibendrinus – nors demografinė sudėtis šiek tiek skyrėsi, skirtumai nėra pakankami, kad paaiškintų „pripažinimo lygio“ nesutapimus.

Iš galimų hipotezių lieka, ko gero, paskutinė – jei „žaidimo taisyklės“ buvo vienodos ir taikytos daugmaž tokiems pat žmonėms, turėjo skirtis jų taikymo būdas. Net ir paprasto darbo rezultatas neretai priklauso nuo jį atliekančio žmogaus gebėjimų ir pasiruošimo, jau nekalbant apie tokią specifinę sritį kaip prieglobstis ir tokią atsakingą užduotį, kaip sprendimas dėl kitų žmonių likimo.

Siekiant kuo greičiau „susitvarkyti“ su išaugusiu prieglobsčio prašytojų srautu, 2021 m. vasaros pabaigoje Migracijos departamentas pasamdė apie 50 naujų darbuotojų. Kai, pvz., Vokietija susidūrė su milžiniškais prieglobsčio prašytojų srautais 2015-2016 m., ji elgėsi taip pat – 2014 m. prieblobsčio prašymus čia nagrinėjo 289 darbuotojai, o 2016 m. – jau 1687. Kartu vokiečiai sumažino reikalavimus norint įsidarbinti šioje srityje bei optimizavo naujų darbuotojų parengimo darbui procesą. Nuo kelis mėnesius trunkančio apmokymo darbovietėje ir kursų įvairiomis temomis pereita prie sistemiškesnio, bet trumpesnio (4-8 savaičių) apmokymo kvalifikacijos kėlimo centre.

Kaip minėta, Lietuvoje taip pat greituoju būdu samdyti nauji darbuotojai. Vis dėlto, kadangi spręsti „problemą“ reikėjo tučtuojau ir tūkstančius prašymų „išnagrinėti“ vos per kelis mėnesius, į jų apmokymą Migracijos departamentas nusprendė laiko ir pastangų neinvestuoti. Vietoj to paaiškino jiems „teisingą“ politiką (tai nėra pabėgėliai, tai yra hibridinis ginklas), išdalino „teisingų“ sprendimų šablonus (keisk vardą-pavardę ir siųsk pasirašymui) ir nustatė kiekybines sprendimų kvotas.

Dar vos nepamiršome apie naujai išrastus stebuklingus įrankius, pvz., apie niekad neegzistavusį, bet (gal dėl to ir) įslaptintą „specialų klausimyną, skirtą atskleisti asmens lytinę orientaciją“. Gan tiksliai susidariusią situaciją apibūdino advokatas Laurynas Biekša: „Pagalvokime, ar iš tikrųjų tie nauji darbuotojai, kurie dar neturi tinkamos kvalifikacijos, kompetencijos šioje srityje, tikrai parodys stuburą ir pavadins tą asmenį, kuriam reikia suteikti prieglobstį, pabėgėliu, nepaisydami to, kad visa vadovybė ir politinė vadovybė teigia, kad niekas prieglobsčio neturėtų gauti.“

Jei šis ir kiti mūsų straipsniai jums svarbūs – paremkite GPB čia:

Nekvalifikuotas darbuotojas kvalifikuoto darbo kvalifikuotai neatliks – galimai čia ir slypi priežastis, kodėl Lietuvos praktika taip išsiskiria ES kontekste. Štai kur šuo pakastas – imame tą patį darbą, sudarome tas pačias taisykles, bet patikim šį darbą žmonėms, kurie neturi žalio supratimo, ką veikia. Tiksliau, turi, tačiau suformuotą politizuoto post-tiesos eros naratyvo, o ne profesionalių žinių.

Bet neskubėkim teisti tų žmonių, kurių kvalifikacija suabejojome. Nemaža dalis jų atėjo vedami nuoširdaus noro padėti. Kita vertus, nemaža dalis jų, supratę, kaip čia viskas veikia, taip pat ir išėjo. Žuvis, kaip žinoma, pūva nuo galvos.

III dalis. Apie žuvį 

Ką gi, pakasykim tą galvą – Migracijos departamento direktorę Eveliną Gudzinskaitę.

Vilniaus liberalė ir teisininkė Gudzinskaitė nuo mokyklos laikų domėjosi žmogaus teisėmis, kurioms duoklę atiduoda iki šiol, dirbdama Migracijos departamente. Gudzinskaitė gerbia visas žmogaus teises, išskyrus jai patikėtą teisę į prieglobstį. Anot jos, pastaroji nesuderinama su „realijomis“, kuriose ji gyvena, nes „tie teisės aktai dėl žmogaus teisių, visa prieglobsčio sistema ES, jos ištakos yra iš tų laikų, kai pabėgėliai bėgo nuo karo, maro, bado, nuo tikrų persekiojimų.“

Reiktų suprasti, kad direktorės Gudzinskaitės „realijose“ šiuo metų nebūna nei karų, nei maro, nei bado, nei „tikrų“ persekiojimų, arba „pabėgėliai“ tiesiog nustojo nuo jų bėgti. Ok, ironizuoju. Būkim teisingi, Gudzinskaitė paaiškina savo poziciją: „Dabar mes turime pabėgėlius, kurie nebėga nuo karo, bado ar maro.“

Tiesą pasakius, kai paskutinį kartą skaičiau „pabėgėlio“ apibrėžimą, žodžių „karas“, „badas“ ir „maras“ ten neaptikau, taigi, manau, galima būti „tikruoju“ pabėgėliu ir be įvardintų dėmenų. Bet nesvarbu. Svarbu tai, kad „netikrų“ pabėgėlių būdavo ir anksčiau. Kaip ir „tikrų“ pasitaiko iki šiol.

„Aišku, yra išimčių“, – pripažįsta pati Gudzinskaitė. Tai štai, „tie teisės aktai dėl žmogaus teisių“ ir yra skirti toms „išimtims“, tiems „tikriesiems“ pabėgėliams apsaugoti, ir kol jų yra, tol šie teisės aktai yra aktualūs. O direktorės vadovaujamo departamento darbas yra atskirti vienus nuo kitų, ne daugiau. Kaip parodė 2021 m. patirtis, atskirti sekasi prastai, kompetencijos trūksta. Ką gi siūlo liberalė Evelina Gudzinskaitė? Teisingai – atstumti visus, tuomet nereikės nieko vertinti ir problema išsispręs.

Pasak Gudzinskaitės, Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra sakę, kad „galimybė atvykti į kitą valstybę ir joje apsigyventi nėra prigimtinė teisė“. Nerandu patvirtinimo, kad minėti teismai būtų būtent taip sakę, bet tiek to. Iš tikrųjų daugybė teisių, kurias turim ir branginam, nėra „prigimtinės“, tai nesumenkina jų svarbos. Kita vertus, teisė į prieglobstį yra „prigimtinė“, tačiau direktorė to pasirenka neminėti, vietoje to reziumuoja, jog „tai valstybės prerogatyva nustatyti, ką įsileisti, o su išimtimi prašyti prieglobsčio“.

Bet juk visai neseniai tas pats Gudzinskaitės paminėtas ESTT Lietuvai priminė, kad „bet kuris trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės turi teisę prašyti tarptautinės apsaugos valstybės narės teritorijoje, įskaitant jos pasienį ar tranzito zonas, net jeigu jis šioje teritorijoje yra neteisėtai.“ Taigi, ne, Gudzinskaite, nėra jokių „išimčių“ prašyti prieglobsčio, kurias nustatyti būtų valstybės prerogatyva.

„Bet kuris“ – tai ir yra „prigimtinė teisė“. Be to, ši teisė nėra apribojama, kaip teigia direktorė, teise prašytis prieglobsčio „pačioje artimiausioje saugioje valstybėje“, pvz., Turkijoje ar Baltarusijoje. Nėra tokios prievolės, nėra tokios taisyklės, tai kažkieno išmislas. Panašios taisyklės esama Dublino reglamente, kuriuo remiantis, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga pirma valstybė, kurios sieną prašytojas kirto, bet ši taisyklė galioja tik ES ribose, o minėtos šalys, kiek man žinoma, ES nepriklauso.

Štai taip ir gyvename. Ignoruojame tai, kas svarbu, iškreipiame tai, kas nepatogu, išgalvojame tai, ko trūksta. Žinote, kas dar įdomu? Prieglobsčio procedūra yra „administracinė paslauga“. Paslauga. Prieglobsčio prašytojai yra šios „paslaugos“ vartotojai (klientai), o Migracijos departamentas – „paslaugos“ tiekėjas. Kitą kartą, kai išgirsite apie Migracijos departamento „klientų aptarnavimo kokybę“, pagalvokite ne apie tai, kaip mums sekasi keisti pasus, o apie tai, ką jie sako apie kitus savo „klientus“ ir kaip su jais elgiasi. Taip, prisiminkit visą tą „plūstančią masę“ „hibridinių ginklų“, kurių individualius poreikius direktorė Gudzinskaitė sugeba užtikrintai įvertinti jiems dar neįžengus į Lietuvą ir kuriems vietos jos „realijose“ nėra. „Aptarnavimo kokybė“? Nejuokaukit. „Mūsų darbas yra visiškai atitinkantis Europos Sąjungos standartus“? Šiame post-tiesos sraute jau nebeatskiriu, kur tiesiog įžūlus melas, o kur – klinikinis kliedesys.