Kam švilpė Sausio 13-osios protestuotojai?

Šių metų Sausio 13-osios minėjimo renginiai prie Seimo buvo kraupus reginys. Visgi dar kraupesnė buvo po to kilusi moralinė panika, kuria į protestą sureagavo oficialiosios nuomonės formuotojai.

Vilniaus mero pavaduotojas protestuotojus pavadino „visuomenės vėžiu“, kas gana tiksliai atspindėjo bendrą Vilniaus socialinių tinklų burbulo reakciją. O profesorius Vytautas Landsbergis vienoje iš savo tipiškai nekonstruktyvių intervencijų į viešąjį diskursą švilpusiuosius per premjerės ir Seimo pirmininkės kalbas palygino su jedinstvininkais: „Kokie čia žmonės, čia jedinstvo. Nereikia jų vadinti Lietuvos žmonėmis – fašistai, jedinstvo.“

Net ir ramesnių komentuotojų verdiktas buvo daugmaž vienbalsis: šitoks protestas yra nepagarba Sausio 13-osios aukoms ir, vadinasi, Lietuvos valstybei, nepriklausomybei ir lietuvių tautai. Tad šitaip nepasitenkinimą reiškiantys protestuotojai, nors formaliai lietuviai, negali būti šios visuomenės dalimi, jie sąmoningai arba nesąmoningai veikia jos priešų naudai, todėl turi būti simboliškai nuo jos atskirti.

Tokia analizė ne tik nesąžininga, ji kvaila ir nepadeda suprasti, kokia išties krizė ištiko mūsų šalies visuomenę.

J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Pirmiausia, visiškai akivaizdu, kad protestuotojai švilpė ir reiškė nepagarbą ne Sausio 13-osios aukoms, jie švilpė dabartinei Lietuvos valdžiai. Tai, kad valdantieji jiems reiškiamą panieką nori prilyginti nepagarbai visai Lietuvos nepriklausomybės istorijai, tik rodo nė kiek nebestebinančią jų aroganciją. Be to, tai buvo bene pirma proga, kai protestuotojai galėjo fiziškai prisiartinti prie premjerės bei kai kurių kitų valdžios atstovų ir į akis pareikšti, ką apie juos mano – priekaištauti, kad Sausio 13-oji yra netinkama proga protestui, nėra visiškai sąžininga.

Tai, kad protestuotojai nejautė nepagarbos Sausio 13-osios aukoms, akivaizdu ir iš jų pačių pasisakymų. Dalis jų pabrėžė, kad ir patys anuomet stovėjo prie Aukščiausiosios Tarybos ar Televizijos bokšto. Jų skanduotės ir šūkiai – „Gėda! Gėda!“ – ateina tiesiai iš Sąjūdžio mitingų. Sausio 13-ąją savo protestui jie pasirinko ne iš nepagarbos šiai dienai, o priešingai, dėl to, kad laiko ją reikšminga.

Ką išties pamatėme Sausio 13-ąją – tai buvo susidūrimas dėl teisės į nacionalinius simbolius bei jų legitimizuojančią galią. Abi pusės laiko save teisėtais jų savininkais ir nori atimti juos iš priešingos stovyklos.

Sakydami kalbas per istorines šventes, valstybės vadovai save tiesiogiai susieja su steigiamaisiais valstybės mitais. O Sausio 13-oji neša net didesnį simbolinį svorį antrosios Lietuvos Respublikos mitologijoje nei Kovo 11-oji, nes prisimena „tautos“, o ne tik jos atstovų veiksmą – ir taip legitimizuoja savo valdžią. Tai standartinė procedūra, šitaip veikia hegemonija.

Ši hegemonija ima aižėti. Nebegalima nematyti, kad nemaža visuomenės dalis atsisako pripažinti dabartinės valdžios tęstinumą su Sausio 13-osios įvykiais, priimti jos sprendimų – jei ne jos pačios – legitimumą vien todėl, kad tie sprendimai priimami pagal teisiškai apibrėžtas taisykles. Protestuotojų akyse – sutinkame su tuo ar ne – ši valdžia išdavė Sausio 13-osios palikimą, o jie patys yra tikrieji jo įpėdiniai.

J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Priekaištauta, kad protestuotojai švilpė ne tik per premjerės ir Seimo pirmininkės kalbas, bet ir pasisakant Laisvės premijos laureatams. Na, jei nepripažįsti pirmųjų pretenzijų į Sausio 13-osios palikimą, tuomet ir antrieji, dalyvaudami šias pretenzijas įtvirtinančiame renginyje, tegali būti šio palikimo išdavikai. Galima nesutikti su tokia pozicija, bet ji logiškai nuosekli.

Tai, kad abi stovyklos, atstovaujančios gana skirtingas pozicijas (nors, mano manymu, daug labiau persiklojančias, nei verčia manyti jų reiškiamas tarpusavio priešiškumas) – elitistiškas konservatorių-liberalų isteblišmentas ir protestuotojai, mobilizuoti labai neskanių reakcingų reikalavimų – nuoširdžiai laiko save tikraisiais Sausio 13-osios įpėdiniais, galbūt nurodo ir į tam tikrus mūsų valstybės steigiamojo mito problemiškumus.

Sąjūdžio artikuliuotas nepriklausomybės projektas buvo programiškai abstraktus ir iš esmės negatyvus. Jis siekė laisvės nuo Maskvos valdžios, o klausimas, kas bus daroma su ta laisve, buvo daugmaž paliktas ateičiai. Socialinis teisingumas, žmogaus teisės, netgi demokratinis valdymas gal ir buvo numanomi, tačiau toli gražu ne centriniai nepriklausomybės vizijos elementai. Nemažai daliai Sąjūdžio dalyvių tai buvo nacionalistinis projektas, turintis sukurti etniškai gryną (arba etninės daugumos dominuojamą) valstybę. Nieko keisto, kad „jedinstvininkais“ kai kurie konservatoriai gali vadinti ir protestuotojus prieš valdžią, ir tos pačios valdžios atstovus, balsuojančius už Q, W, X – nelietuviškų pavardžių nelietuvišką rašymą lietuviškuose pasuose.

Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl dešimtmečius besikaupianti socialinė įtampa – esame viena nelygiausių visuomenių ES ir turime vieną arogantiškiausių elitų – iki šiol neranda konstruktyvios išraiškos, kuri leistų nukreipti ją realioms problemoms spręsti. 

Šeimamaršininkai-antivakseriai atrodo kaip naujausia atmaina nepasitenkinimo judėjimų – prieš tai turėjom „runkelius“, „violetinius“ – kurie iškyla krizės laikotarpiais (ir, panašu, konservatorių valdymo metais). Ankstesnieji išsikvėpė nepalikę didesnių pasekmių, šiam gali pasibaigti taip pat. Gali būti ir taip, kad šią nepasitenkinimo bangą pasikinkys kuri nors reakcinga partija ir Lietuva paseks Vengrijos bei Lenkijos pėdomis. Gerokai mažiau tikėtina, nors ir nėra neįmanoma, kad išties progresyvi jėga panaudos šią energiją, kad galutinai sugriautų neoliberalųjį konsensusą.

Ko padaryti nepavyks – kad ir kaip norėtų respektabilusis burbulas – tai paleisti šitą liaudį ir išrinkti naują.

Pagrindinė iliustracija: D. Umbraso / LRT nuotr.