Nuo užplūdusio tautos gynimo vajaus kentės ne tik atvykėliai, bet ir mes – spygliuotos vielos, automatai, kariniai bokšteliai ir koncentracijos stovyklos kainuoja žymiai daugiau, nei žmonių apgyvendinimas ir pastūmėjimas įsilieti į visuomenę. Kažkam tai bus geras biznis – galime tikėtis, kad spygliuota viela, apjuosianti Lietuvą, bus ne bet kokia, o auksinė.
Kaip tuomet kritikuoti korumpuotus politikus ir visokius marginalus, gyvenančius iš pataikavimo tam tikrose visuomenės grupėse klestinčioms autoritarinėms, homofobinėms ir antidemokratinėms nuotaikoms? Pirmiausia kalbėti ne sausa faktų kalba, o aršiai ginti savo vertybines pozicijas, parodant, kad demokratinės, išties liberalios ir kairiosios vertybės yra geresnės nei autoritarizmas, neapykanta kitokiems ar tradicionalizmas.
Tiriamosios žurnalistikos organizacijos „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange’ui liepos 3 d. sueina penkiasdešimt metų. Deja, švęsti šio jubiliejaus jis negali, nes jau dveji metai yra kalinamas griežtojo režimo Belmaršo kalėjime Jungtinėje Karalystėje. Jeigu Didžiosios Britanijos teismas patenkins JAV prašymą išduoti Assange’ą, o Amerika jį pripažins kaltu pagal visus jam pareikštus kaltinimus „šnipinėjimu“, jam gresia 175 metai kalėjimo. Tad liepos 3 d. jo gimtadienį protestais paminės jo šeima bei nesuskaičiuojama daugybė rėmėjų visame pasaulyje. Tarp jų – ir DiEM25 grupė Lietuvoje kartu su bendraminčiais: Gegužės 1-osios profesine sąjunga, „Momentum Vilnius“ bei už žodžio laisvę kovojusia ir iš mokyklos dėl to beveik išmesta „Giljožinių“ komanda.
Tai išties aktualus ir vertingas veikalas, kuris jau nuo 2009 m. kelia bangas pasauliniu mastu ir vis dar yra gausiai aptarinėjamas, nes užduoda sunkiasvorį klausimą – nejau alternatyva kapitalizmui neegzistuoja? Žinant knygos pasisekimą ir neblėstantį populiarumą, lietuviškai ji būtų galėjusi pasirodyti ir gerokai anksčiau, bet tai nieko pernelyg nekeičia – prabėgus dvylikai metų leidinio pavadinime užduodamas klausimas vis dar meta ilgą šešėlį, o per šį laiką padėtis pakito toli gražu ne taip, kaip mums norėtųsi.
Čia peršasi analogija su ta pačia Baltarusija. Pastaruosius porą metų Seime svarstoma labai daug įstatymų, susijusių su bandymais iš Baltarusijos persivilioti daugiausiai IT sektoriaus įmones. Šioms įmonėms siūlomos lengvatinės migracijos sąlygos ir vis mažesni reikalavimai perkeliamam kapitalui. Taigi, mes esam visiškai atviri tiems, kas turi, o tuos, kurie neturi, mes esame pasiryžę uždaryti ilgam. Argumentuojama, turbūt, kad mes nesame atviri „nešvarioms žmonijos masėms“, bet esam atviri sėdmaišiams ir eurams.
Kadaise distopiniai filmai ir romanai buvo vaizduotės pratimai – juose vaizduotos katastrofos buvo pretekstas papasakoti apie po jų atsiradusius kitokio gyvenimo būdus. „Žmonių vaikuose“ šito nebėra. Vaizduojamas pasaulis čia atrodo panašesnis į mūsiškio plėtinį arba intensyvesnę versiją nei į jo alternatyvą. Šiame pasaulyje, kaip ir mūsiškiame, ultraautoritarizmas ir Kapitalas visiškai nėra nesuderinami: čia sugyvena koncentracijos stovyklos ir tinklinės kavinukės.
Popiežiui skelbiant, kad „šiuolaikinis Bažnyčios iškrypimas – klerikalizmas“, didelė atsakomybė tenka Lietuvos katalikų bažnyčiai. Ar ji pripažins valstybės vaidmenį integruojant įvairius požiūrius ir kuriant taiką visuomenėje? Ar vienašališkai sieks, jog jos principai būtų privalomi visai visuomenei, taip duodama peno fašistuojančioms ekstremistinėms grupuotėms?
„Mažiau kaip minimumą uždirbantys ir didžiausius atlyginimus bei geriausias darbo sąlygas turintys darbuotojai dirba tuose pačiuose pastatuose Silicio slėnyje. Sukurti jau keli dokumentiniai filmai apie automobiliuose gyvenančius ir minėtose įmonėse dirbančius valytojus, sargus ir jų kasdienus vargus. Silicio slėnio pasaulio vizija nesiskiria nuo neoliberaliosios: komunizmas išrinktiesiems, kapitalizmas visiems kitiems.“
Lietuva ir Vilnius nėra ar nebėra kažin koks rojus aplinkosaugos klausimais. Čia taip pat neteisėtai kertami medžiai, čia taip pat reikia saugoti parkus, čia ruošiamasi tiesti Šiaurinį kelią tiesiai per paveldosauginį Ozo draustinį. Čia taip pat gamta aukojama verslo ir kapitalo interesams. Apie tai kalba ir filmų autorius. Jo darbai puikiai įtaiko į didėjantį susirūpinimą aplinkosaugos temomis Lietuvoje.
Liberalių pažiūrų politikams pavyko padaryti nuostabų dalyką – suskaldyti visuomenę dėl visai nekontroversiškos problemos. Ta problema yra smurtas prieš moteris. Būtų stebuklas, jei rastume Lietuvoje žmogų, kuris viešai pasakytų nenorįs, kad smurto prieš moteris mažėtų. Būtų sunku rasti net ir ką nors, kas privačiai pripažintų, kad neprieštarauja smurtui prieš moteris. Tačiau liberalai, tiksliau, Seimo pirmininkė, iškėlė klausimą ne dėl smurto prieš moteris, o dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Nors pati konvencija, kaip puikiai žino ją perskaitę, nėra radikali ir jau ratifikuota daugelyje šalių, dešiniosioms jėgoms prieš ją pavyko mobilizuoti didelę visuomenės dalį: net „Laisvės TV“ žiūrovų tarpe dauguma nepritarė konvencijos ratifikavimui.
