Šią knygą perskaityti svarbu tam, kad galėtume apmąstyti savo pačių ribotumą, užuot ieškojus pasiteisinimų apsistatyti fizinėmis sienomis, kurios žeidžia labiau negu saugo. Smurto, prievartos ir rasizmo akivaizdoje kritinis mąstymas apie sienas kaip socialinius konstruktus – svarbus žingsnis etiškesnės bendruomenės kūrimo link.
Perteklinių žmonių / pabėgėlių / išeivių / tremtinių nesukūrė Lukašenka. Jam šie žmonės – tik lengvai pakeičiami šachmatai galios žaidimo lentoje. Procesai, dėl kurių milijonai žmonių ryžtasi palikti artimuosius, gimtąją žemę, iškęsti sunkiai protu suvokiamą kelionę, rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe, yra daug platesni ir gilesni nei Baltarusijos diktatoriaus politinės ambicijos. Nors Lietuvos spauda, kurdama Batkos atsiųsto „neteisėto migranto“ mitą, kiek įmanoma tai stengiasi nuslėpti, bet pabėgėlių srautas į Europos tvirtovę anaiptol neapsiriboja pasieniu su Baltarusija ir anaiptol nemažėja.
Kas šiuo metu vyksta Prancūzijoje? Kaip įprasta – masiniai streikai, dienomis demonstrantų užtvindytos gatvės, naktimis – degančios šiukšliadėžės. Daugybė sužeistų – tūkstančiai demonstrantų, šimtai policininkų. Tūkstančiai areštuotų ir be perstojo internete cirkuliuojantys protu nesuvokiamo policijos žiaurumo vaizdo įrašai, ir t. t. ir pan.
Kai kurie komentatoriai šiuos rinkimų rezultatus praminė stebuklu prie Riešės veikiausiai dėl to, kad rinkimų naktį viskas sprendėsi skaičiuojant balsus paskutinėje Riešės apylinkėje. Joje įspūdinga daugiau nei tūkstančio balsų persvara rinkimų rezultatus paskutinę minutę persvėrė, pergalę rinkimuose pasiekė ir daugiau nei kelis dešimtmečius trukusią vienos partijos valdžią pakeitė R. Duchnevičius ir jo rinkimų komanda.
Prieglobsčio prašytojo sąvoka – labai sudėtinga, tai – kartais labai laikinas žmogaus teisinis statusas užsienio valstybėje. Realiai prieglobsčio prašytoju žmogus būna nuo momento, kai išreiškia norą prašyti prieglobsčio (nesvarbu, žodžiu ar raštu), iki tol, kol atsakinga institucija (Lietuvoje – Migracijos departamentas) priima sprendimą suteikti arba nesuteikti prieglobstį.
Ateinančiais mėnesiais apie migraciją kalbėsime kuo įvairesniais kampais. Pavyzdžiui, kaip Lietuvai sekėsi susitvarkyti su išaugusiu prieglobsčio prašytojų srautu, kokiomis sąlygomis gyveno Lietuvoje kalinti prieglobsčio prašytojai, su kokiomis specifinėmis problemomis susiduria didesnį peidžiamumą turintys migrantai, pavyzdžiui, LGBT+ bendruomenė. Planuojame paskelbti ir darbo istorijų – interviu su centruose dirbusiais žmonėmis. Pasipildys ir GPB žodynėlis – paaiškinsime prieglobsčio prašytojo ir didžiojo išstūmimo teorijos (angl. the great replacement) sąvokas. Bandysime neapsiriboti tik Lietuvos kontekstu ir palyginti jį su kitų valstybių taikomomis praktikomis.
Štai taip ir gyvename. Ignoruojame tai, kas svarbu, iškreipiame tai, kas nepatogu, išgalvojame tai, ko trūksta. Žinote, kas dar įdomu? Prieglobsčio procedūra yra „administracinė paslauga“. Paslauga. Prieglobsčio prašytojai yra šios „paslaugos“ vartotojai (klientai), o Migracijos departamentas – „paslaugos“ tiekėjas. Kitą kartą, kai išgirsite apie Migracijos departamento „klientų aptarnavimo kokybę“, pagalvokite ne apie tai, kaip mums sekasi keisti pasus, o apie tai, ką jie sako apie kitus savo „klientus“ ir kaip su jais elgiasi.
Labiausiai nuspėjama ukrainiečių pabėgėlių su vaikais strategija – bėgti nuo karo kartu su draugais ir giminaičiais, kad esamų paramos tinklų fragmentus perkeltų kartu su savimi. Dėl valdžios nustatytų apribojimų sieną dažniausiai kerta moterys, priklausančios šiems tinklams: mamos, seserys ir draugės. Jos dažnai apsigyvena kartu arba netoliese ir daugiau ar mažiau aktyviai dalyvauja namų ruošos ir priežiūros darbuose, remdamos vienos kitą, priverstinai tapusias vienišomis motinomis. Santykinai suplanuoti (nors daugelis sprendimų priimami kritinėje situacijoje) persikėlimai ir susitarimai atkuria tradicinius globos modelius.
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje įvyko trys tikrieji streikai. 2018 m. pabaigoje pusantro mėnesio streikavo mokytojai. Praėjus koronaviruso pandemijai, 2022-ųjų pradžioje, streiką paskelbė Jonavos „Achemos“ darbuotojai, kurį netrukus sustabdė šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis. Na ir metų pabaigoje, įveikę begalybę teisinių kliūčių, į streiką išėjo Vilniaus viešojo transporto vairuotojai, kurie po kiek daugiau nei dviejų savaičių pasiekė pergalę.
Šiuo metu miestą jau kelias kadencijas valdo vienas asmuo ar, tiksliau, viena šeima. Kaunas yra tikriausia Matijošaičių kolonija: jaunosios šeimos atžalos supirkinėja sklypus geriausiose miesto vietose, miesto administracija veikia lyg tikras koloniją administruojantis ir vietos „monarchų“ šeimą aptarnaujantis biurokratinis aparatas. Kaip ir tradicinės, ši pradžioje rinkta ir tik vėliau vis labiau kolonijinę priminti pradėjusi miesto valdžia anaiptol nėra vienareikšmiškai bloga. Nustekentame ir anksčiau chaotiškai tvarkytame mieste įvedama racionali tvarka, miestas vystomas: asfaltuojamos gatvės, granito plokštėmis grindžiamos aikštės, steigiami verslo centrai, gausėja pramogų ir laisvalaikio praleidimo vietų. Žinoma, viskas (taip pat ir) tam, kad kaip UAB tvarkomas miestas generuotų didesnę grąžą tikriesiems jo šeimininkams.
