„Kopa“ – technofeodalizmas per amžius

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Aukštos raiškos anestetika

Kaip ir dažnas blokbasteris, „Kopa“ (Dune) dar gerokai iki pasirodymo paskleidė savitą mitologiją: daugelio akys vėl nukrypo į 1965 m. Franko Herberto parašytą knygą, kurios ekranizacijų jau būta ir anksčiau, o sykį adaptacijos ėmėsi netgi patsai Davidas Lynchas. Šįkart ištisą naują franšizę pradeda garsus režisierius Denis Villeneuve’as, prieš tai legendinį „Bėgantį skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner) įnėręs į perspaustai spalvingą rūbą, kurio kultūrinį bereikalingumą nustelbė užprogramuotas pelnas ir keliaklupsčiavimas prieš gerbėjus. 

Panašiai nutiko ir su „Kopa“. Literatūrinis palikimas ir senos idėjos pasitelktos didelio biudžeto holivudiniam formatui, kuris mokslinės fantastikos žanro įspūdį sukelia labiau ne per pačias idėjas, o gausybe specialiųjų efektų, pažangių techninių sprendimų ir „einamiausių“ aktorių rinktine. Kitaip tariant, šiandieninė pramogų industrija išgyvena brukdama aukštesnės raiškos formas, bet palikdama įsisenėjusius turinius, kurie jau vienokia ar kitokia forma yra pasiteisinę, sėkmingi ir „laiko patikrinti“. 

Čia labai tinka neseniai perskaityti prancūzų filosofo Rolando Bartheso žodžiai: „Masinės kultūros pavainikė forma yra gėdingas kartojimas: kartojamas turinys, ideologinės schemos, prieštaravimų užglaistymo būdai; tačiau varijuojamos išorinės formos: kaskart vis naujos knygos, laidos, nauji filmai, faktų kronika, bet prasmė visuomet lieka ta pati.“ Tą jis rašė prieš beveik penkiasdešimt metų. Šiandien Barthesą galima papildyti tuo, kad XX a. kultūrinis bagažas mūsų amžiuje perkuriamas įspūdingiau arba „nusėda“ į naujus įrenginius – seną medžiagą galime vartoti nepalyginamai geresne kokybe nei kitados.

„Kopa“ itin tinkamai iliustruoja tokią HD erą – estetine prasme filmas išpildytas maksimaliai: kiek tik teko paskaitinėti įspūdžius apie filmą, dominavo teiginiai apie grožį, koloritą ir įtaigius spec. efektus. Tokios tendencijos nurodo ir į vyraujančios anestetikos paveikumą, kuomet estetika ima veikti kaip anestezija, panardinanti žiūrovą į malonią transo būseną, leidžiančią nemąstyti, atsipalaiduoti ir mėgautis. Žinoma, kaip ir „Kopoje“, vaizdų gamą čia papildo ir veiksmas, įtemptas siužetas, aktyvus tempas. Tokia formulė leidžia smagiai praleisti vakarą kino salėje, bet neretai trukdo įžvelgti tai, ko kūrinys neakcentuoja taip tiesiogiai ir atvirai – vadinamąjį politinį nesąmoningumą (political unconscious).

Todėl kartais verta suspenduoti meninę filmo vertę (arba bevertiškumą) ir mėginti žvelgti anapus kūrėjų intencijų bei apeiti visą įsakmų ekrano betarpiškumą, virstantį paties žiūrėjimo akto hipnoze. Tarkime, tik žiūrėdami siaubo filmą ne kaip siaubo filmą mes pamatysime šį tą filosofiškai vertingo ir įdomaus – pavyzdžiui, psichoanalizė kreiptų dėmesį į šeimos santykius, edipinę dramą, veikėjų kalbą ir panašiai. „Kopa“, beje, šiuo požiūriu irgi prasminga – filme nesunku įžvelgti seksualinę įtampą tarp jauno pagrindinio veikėjo ir jo motinos.

Dykumų narkomafijos monarchija

Bet šįkart ką tik minėta metodologija kreipiama kiek į kitą pusę – interpretuoti filmą kaip politinę simptomatiką, ideologines prielaidas ir laikmečio dvasios išdavą. Šiuos elementus „Kopoje“ gali sutrukdyti įmatyti ir tiesiog paties filmo silpnumas, atkartojantis standartiškiausias distopinio kino tradicijas, pvz., futuristinių technologijų sintezę su archajiška apranga ir senovine architektūra. Todėl anestezija gali veikti ir atvirkščiai: pati filmo banalybė ir štampai apsunkina kritinį žvilgsnį, kurio gali nereabilituoti net ir šiandien dažnai pasitaikantis perversiškas pasimėgavimas sąmoningai žiūrint prastą, lėkštą ir nekokybišką produkciją.

Tačiau „Kopa“ banali ir tuo, kad ji yra apie banalią mūsų realybę – jos praeitį, dabartį ir, svarbiausia, ateitį. Nepaisant to, kad knyga pasirodė praėjusio amžiaus viduryje, „Kopa“ tampa labai tinkamu (bet nebūtinai reikalingu) filmu būtent šiandienai – 2021-iesiems. Knyga gimė drastiškai kitokiomis aplinkybėmis, kaip kontrkultūros įkvėpta kritika kolonializmui. Tačiau filmas leidžia prabilti apie gerokai kontrastuojančias prasmes, ne vien tik grobuoniško baltojo žmogaus alegoriją. Filmas su savimi atsitempia per tuos 56 metus susikaupusį svorį, sudarytą iš neišsipildžiusių lūkesčių, aptemusio politinio klimato ir šiurkščios tiesos, kad šiandien mokslinė fantastika ne be priežasčių negali išsivaduoti nuo apokaliptinių tematikų.

Belgų politikos istorikas Antonas Jägeris taikliai pastebėjo, kad „Kopa“ leidžia traumatiškai įsitikinti, jog kontrkultūros palikimas buvo ne libertarinė emancipacija, o feodalinis paklusnumas kariaujantiems dinastiniams karteliams, kuriuos Jägeris apibrėžia Steve’o Jobso, Jeffo Bezoso ir Elono Musko trikampiu. Būtent tokia yra šio kūrinio visata: legalizavus psichotropinę medžiagą – speciją, – ją netrukus monopolizuoja galingi narkobaronai. Jie siunčia postindustrinį proletariatą kasti specijos į dykumą, kurioje nardo milžiniškas plėšrus kirminas, aukas praryjantis geležiniais nasrais.

Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.

Galima sakyti, kad įprasta visuomenė „Kopoje“ nebeegzistuoja – matome tik galinguosius, jų pavaldinius, imperijos kareivius, privatų transportą ir bekraštę dykumą, kurioje bastosi ištremtieji klajokliai, vadinami fremenais. Pastarieji gyvuoja „posthumanistiškai“ susilieję su aplinka ir palaiko laukinį, bet „autentiškesnį“ gyvenimą. Taip pat jie išpažįsta į islamą panašią religiją. Filme apskritai stiprus religinis pradas – visi laukia ir tikisi mesijo, kuriuo pretenduoja tapti pagrindinis veikėjas, filmo pabaigoje galiausiai prisijungiantis prie fremenų. Įsiliedamas į nomadų gretas, herojus iš valdančiosios klasės pakeičia stovyklą – nutraukia ryšius su dominuojančiu sluoksniu ir sugriauna dinastinio giminės tęsimo bei valdžios perdavimo naratyvą.

Kažkur teko užmatyti analizę, kad tokia kolonijinė-mesianistinė tranzicija, sulaužanti sąsają su kapitalistų klase, įmanoma tik per karą, kuris suardo ligtolines vertybines sistemas. Filme kaip tik tai ir nutinka, konfliktas išsieskaluoja, krinta įsitvirtinę suverenai ir bliūkšta numatytos hierarchijos, tačiau būtent tokiu neišsisprendusiu chaosu ir užsibaigia ši pirmoji „Kopos“ dalis. Kad ir kaip vystytųsi tolesni franšizės politiniai procesai, pakanka to, kad turime su mūsų gyvenamąja dabartimi pakankamai susijusių schemų – pasaulio galia ir turtai sutelkti keliose besivaržančiose figūrose, o likusi žmonija priversta kovoti vieni su kitais, kad pajėgtų išgyventi nesaugiomis sąlygomis.

Kosminio darvinizmo šešėlyje

Atsispiriant nuo to, labai paranku prisiminti amerikiečių istoriką ir kritiką Christopherį Laschą, kurio idėjos šiandien atgimsta ir vėl tampa aktualios, kadangi itin rezonuoja su XXI a. dabartimi. Lascho vizionieriškumą nesudėtinga aptikti kad ir šioje ištraukoje: „Šiandien socialinės sąlygos skatina survaivalistinį mentalitetą, vulgariausia forma pasireiškiantį katastrofiniuose filmuose arba fantazijose apie keliones į kosmosą, siūlančiose tariamą pabėgimą iš pasmerktos planetos. Žmonės svajoja nebe įveikti sunkumus, o viso labo juos išgyventi.“ Laschas tai rašė dar 1979-aisiais, bet atrodo, lyg sakiniai būtų nukalti vakar.

Čia atsiveria pora įdomių sluoksnių. Vienas jų yra gana akivaizdus – pastarieji dešimtmečiai perkimšti filmais arba kompiuteriniais žaidimais, vaizduojančiais (post)apokalipsę, masines katastrofas ir pasaulio pabaigą. Tokia produkcija ne tik realizuoja epochos baimes, nuogąstavimus bei nuojautas, bet ir leidžia atsilošti ir būti istorijos objektu, o ne subjektu. Kitaip tariant – pasiduoti, atsiduoti lemčiai, defetistiškai stebėti savo pačių žlugimą. Mokslinė fantastika mums jau nieko gero nebežada – daugiau jokių utopijų, teigiamos ateities vaizduotės ir mėginimų kūrybiškai nušviesti geresnio pasaulio planą. „Kopa“, bent jau pirmoji jos dalis, atitinka būtent tokius laikmečio ženklus.

Kitas sluoksnis taip pat atsiduoda nesunkiai atpažįstama analogija: kelionės į kosmosą, šiandien įgavusios privačių lenktynių pavidalą. Tie patys Bezosas ir Muskas, taip pat Richardas Bransonas – milijardieriai, investuojantys didelius pinigus į šią simbolinę kovą, įkūnijančią tarpplanetinio imperializmo pretenzijas, kurių pasekmes matome „Kopoje“. Praėjusiame amžiuje kosminės varžytuvės buvo Šaltojo karo atspindys, o šiandien turime savotišką kosminį darvinizmą, kuriame išlieka turtingiausieji, o visi kiti yra pasmerkti tam pačiam survaivalizmui. Tas pats ir „Kopoje“ – centre lieka kautynės tarp kelių galingų žemvaldžių, magnatų, patriarchų, o „išorinis“ dykumos pasaulis vegetuoja amžinoje krizėje, nerimastingame būvyje, nuolatinės įtampos stazėje, šiek tiek primenančioje naujausią „Pašėlusio Makso“ (Mad Max) dalį.

Visais atvejais liekame suskaldytame ir kariaujančiame pasaulyje, nepasižyminčiame jokiomis prošvaistėmis bet kokiai demokratijai, ką jau kalbėti apie teisingą turto paskirstymą, politinę emancipaciją ar galimybę užsiimti iš tikrųjų mėgiamomis veiklomis. Kalbant apie tam reikalingą subjektą, filme besibastantys fremenai labiau pateikiami kaip pogrindiniai džihadistai. Geriausiu atveju – kaip XX a. gaji fantazija, kad „Trečiojo pasaulio“ revoliucionieriai išbudins Vakarų darbininkus kovai. „Kopos“ aritmetika netgi tą suponuoja: tarp dviejų esminių konflikto pusių – klanų – įsiterpia trečiasis socialinis narys, ieškantis, kaip pasinaudoti susiklosčiusia situacija. Dykumą prisijaukinęs nomadizmas čia fetišizuojamas kaip išsigelbėjimas – lyg „trečiasis kelias“, ekologiškai išvengiantis visos pramoninės mašinerijos, užkurtos teritorijomis nepasidalinančių lordų.

Tamsiosios Apšvietos „retrofuturizmas“

Nepaisant anuometinių antikolonialistinių knygos autoriaus užmačių, „Kopos“ filmo atmosferą įmanoma traktuoti kaip neoreakcijos ir Tamsiosios Apšvietos (the Dark Enlightenment) šlapią sapną. 

Tamsioji Apšvieta – ganėtinai marginalus ir nišinis šio amžiaus dešiniosios politikos projektas, atmetantis demokratijos ir egalitarizmo idealus. Projektas aktyviausias internete ir labiausiai sukasi aplink Curtiso Yarvino bei vėlyvuosius Nicko Lando svarstymus, siūlančius derinti technologinius kapitalizmo pasiekimus su feodaline monarchijos hierarchija, tradicinėmis socialinėmis rolėmis, „moksliniu“ rasizmu (eugenika) ir darvinistiniais principais. Ši naujoji reakcija siekia išsaugoti nereguliuojamą kapitalizmą, bet panaikinti liberaliąją demokratiją – stambiuosius kapitalistus paversti absoliučią valdžią turinčiais monarchais. Priešingai nei „klasikiniai“ reakcionieriai, naujoji jų forma neatmeta šiuolaikinių technologijų svarbos.

Labai panašiai, kaip ir nemažoje dalyje dabartinės mokslinės fantastikos, įskaitant ir „Kopą“, neoreakcijos vaizduotė estetiškai suderina romantizuotus praeities vaizdinius su hiperfuturistiniu kapitalizmo charakteriu. Griežta socialinė stratifikacija ir „žmogus žmogui vilkas“ modelis čia tarpsta laisvosios rinkos arenoje. Tamsioji Apšvieta siekia „išpakuoti“ feodalistinį kapitalizmo branduolį, kurį kapitalas nuolat represuoja dangstydamas feodalinių santykių likučius fetišizmu, pono ir vergo santykį paslepiančiu po „lygiaverčių“ laisvųjų mainų ideologema – išnaudojimo santykis perstumiamas į santykius tarp prekių. Būtent taip Karlas Marxas ir apibrėžė prekinį fetišizmą, maskuojantį tikrąjį ekonominį išnaudojimą.

Kita vertus, kaip ir minėtieji neoreakcionieriai, „Kopa“ nejučia siūlo pagrįstai mąstyti, kad progresas neegzistuoja ir yra mitas. Net ir po kelių tūkstančių metų dabartinės problemos ne tik neišsprendžiamos, bet dar ir pagilėja, tampa ekstremalesnės, joks laisvės virsmas neįvyksta.

Paprastai progresą mėgiama iliustruoti technologijomis – kas pasikeitė, kas „patobulėjo“ ir taip toliau. „Kopoje“ matome visišką technologijų karikatūrą. Be to, kad, kaip galima nuspėti, jos absoliučiai pajungtos kariniam-pramoniniam kompleksui ir sugyvena su skarmalais, dar regime laumžirgių formos aviaciją, „stebuklingas“ apyrankes ir kone kišeninį projektorių, per kurį protagonistas žiūri „filmaknyges“ ir taip šviečiasi apie pasaulį.

Tad kad ir kokia didybe bei „kosminės operos“ epika pulsuotų filmas, jame apstu absurdiškai komiškų scenų, žiūrovą kankinančių nevykusiais pokštais ir tokiais nudėvėtais tropais kaip persirijęs dekadentiškas imperatorius-blogiukas arba išvargusi pasiaukojimo ir ištikimybės tematika, išpildanti būtinybę filmui būti „pamokančiu“. Šitaip „Kopa“ tampa komentaru apie platesnę ne tik politinę, bet ir kultūrinę būklę: šiuolaikinė fantastika merdi be fantazijos, tačiau kitaip sunkiai įmanoma, kai kūrybą diktuoja niūrus pasaulėvaizdis, ateities vaizduotę eskizuojantis tamsiais atspalviais. Filmo dykuma tampa iškalbinga metafora dabarties dykumai, apniauktai potencialų nesaties ir statiško survaivalizmo. Šiuo požiūriu filmas produktyviai informuoja ne tik apie protu neaprėpiamų 10191-ųjų fikciją, bet ir apie tai, kas skatina tokią jos reprezentaciją – realybę už lango.

Post scriptum: kritikos kritika

Nepaisant išvystytos pramoginės funkcijos ir žaižaruojančios kinematografijos, „Kopą“ galima įvardyti nuobodžia distopija. Boring dystopia – būtent tokią formuluotę mėgo vartoti britų filosofas Markas Fisheris. Ar jau kurį laiką panašioje negyvename? Nueiti į kiną pasižiūrėti „Kopos“ galima tik su skaitmeniniu QR kodu, miestuose kursuoja skiepobusai, taikūs protestai neišvengia barikadų ir riaušių policijos, prie sankryžų stovi testavimosi konteineriai, o užsisakius knygą iš Jungtinės Karalystės jau tenka mokėti muito mokestį; pašto skyrių keičia vienišas paštomato ekranas. Ar kalbėtum apie buitinę kasdienybę, ar apie pompastišką sci-fi kiną, Fisherio tokiais atvejais sunku išvengti – net ir beprotiškai tolimos ateities pasaulis vienokia ar kitokia forma išsaugo kapitalizmą, kuris pasklinda net ir į kitas planetas. 

Aišku, linksniuoti, kad populiarioji kultūra neteko savo toliaregiškumo ir nebepranašauja mums geros ateities jau senokai tapo kliše. Lygiai taip pat ir ta pati nuvalkiota Fisherio kapitalistinio realizmo sąvoka nebesugeba suteikti jokio tvirtesnio ramsčio kultūros kritikai – ji tapo lyg purvinu stiklu, trukdančiu įžiūrėti tolimesnę perspektyvą. Susikūrė nuspėjama medijų inercija, Fisherio konceptus tąsanti kaip lėles. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę JAV socialdemokratė Alexandria Ocasio-Cortez turtuolių pobūvyje dėvėjo suknelę su užrašu „apmokestinkite turčius“ (tax the rich), o piktdžiugiški interneto raiteliai netrukus memuose puolė cituoti ištrauką iš „Kapitalistinio realizmo“ apie tai, kaip antikapitalizmas yra pasmerktas neveiksnumui. Citata, tarp kitko, buvo ne paties veikalo žodžiai, o vikipedijos reziumė.

Po šio įvykio tviteryje pradėta juokauti, kad reikia išmaniosios programėlės, automatiškai sugeneruojančios Fisherio poziciją kokių nors aktualijų klausimu, jei jis tebebūtų gyvas. Ne veltui vienas interneto filosofas, žinomas tik pseudonimu Cute Noumena, labai neseniai išvedė netikėtai įžvalgią metakapitalistinio realizmo koncepciją – nėra jokios alternatyvos kultūros kritikai anapus Fisherio kapitalistinio realizmo apibrėžimo, kuris tapo režimu, nurodančiu, kaip mums mąstyti apie kokį nors kultūrinį artefaktą ir kaip šį vertinti. „Kopa“ to galėtų išvengti nebent negatyvia prasme – kapitalistinis realizmas dalinai peržengiamas, bet ne link geresnės visuomenės, o į negailestingo ir barbariško technofeodalizmo karalystę.

Kaip ir pridera nūdienos kultūrai, „Kopa“ tampa iškalbingu produktu ne savo meninėmis ambicijomis ir jusles sužadinančiu karnavalu, o nebyliu istorinio nerimo kurstymu, esamos ir būsimos visuomenės padėties sutirštinimu, ideologinės būklės demonstracija ir socialinių santykių ekspozicija, tampančia šiandienos veidrodžiu. Ateitis pasuko dar brutalesniu keliu, nei siūlė pastaroji mokslinė fantastika ir ją lydinti populiarioji vaizduotė – link absoliutaus karo, išlikimo žaidimo ir ranka pasiekiamo susinaikinimo. Prisimenant vokiečių filosofą Theodorą Adorno, buržuazinė visuomenė verčiau pasirinks totalinę destrukciją nei savirefleksiją, kuri „užkabintų“ jos pamatinį sluoksnį.