Moterys nebijo „lyčių ideologijos“ – jos bijo išnaudojimo darbe

Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos regiono šalyse, „gender“ nėra žodis, kurį lengva vartoti, tuo labiau, jį sunku išversti į lietuvių kalbą. Šis terminas gerai pažįstamas tik gana mažai akademinei bendruomenei, tuo tarpu likusi visuomenės dalis gali tik spėlioti apie šio žodžio reikšmę arba, kaip daro politikai, manipuliuoti šiuo terminu kaip nori, gerai nesusipažinus su termino kilme ir prasme. Šiame interviu, pašnekovės Aniko Gregor ir Eszter Kovats tvirtina „gender“ esant svetimybe iš Vakarų, kurios nepavyko išaiškinti platesnei mūsų visuomenės daliai. Svarbu ir tai, kad ši svetimybė, kuria dešinieji politikai uoliai naudojasi tam, kad galėtų skaldyti visuomenę, nukreipia dėmesį nuo svarbių socialinių klausimų, kaip laipsniškas viešojo sektoriaus finansavimo mažinimas. Kitaip tariant, šio interviu pašnekovės teigia, remiantis Vengrijoje vykdytu tyrimu, kad, kol šeima liks pagrindine ir vienintele saugumo ląstele neoliberalioje valstybėje, tol negalėsime reikalauti, kad moterys priešintųsi atlikti joms priskirtus tradicinius vaidmenis tiek šeimose, tiek darbo rinkoje. Taigi, šiame interviu skaitykite, kaip socialinė politika ir išplėstos viešojo sektoriaus paslaugos gali prisidėti prie feministinio judėjimo bei lyčių lygybės įsitvirtinimo, ir kodėl svarbu apie tai kalbėti ne tik socialinių mokslų kontekste, bet ir viešojoje erdvėje.

Pastaruoju metu matome, kaip Vengrijos vyriausybė taikosi į taip vadinamąją „lyčių ideologiją“(gender ideology) ir LGBT grupes. Kas slepiasi už šių išpuolių?

Eszter Kovats: Fidesz partijos vykdomas „lyties“(gender) kaip idėjos puolimas yra nieko naujo, jie tuo užsiima jau beveik tris metus – nors čia tai prasidėjo anksčiau nei kitose Europos šalyse. Vengrijoje savivaldos rinkimai vyko tą pačią dieną, kai Lenkijoje spalio viduryje buvo išrinktas naujas parlamentas ir jau dabar vyriausybė stengiasi naująjį Budapešto merą pateikti kaip pro-LGBT „vaivorykštės opozicijos“ narį. Priešingai nei kitose Europos šalyse, tai nėra paprastų piliečių judėjimas ar religinių grupių mobilizavimasis prieš „lytį“. Vengrijoje tokio pobūdžio retorika vystoma iš vyriausybės galios pozicijos, kad ji save galėtų apibūdinti kaip tautos globėją ir taip nubrėžtų liniją tarp „mūsų“ ir grasintų „jiems“. Pasirodo, tokia taktika veikia.

Aniko Gregor: Čia įžvelgiu du aspektus. Pirmasis aspektas yra tas, kad viešojoje erdvėje nėra bendro sutarimo, ką reiškia „lytis“. Kažkodėl dominuoja požiūris, kad „lytis“ yra tolygu LGBT aktyvizmui. Tai taip pat reiškia feminizmą, bet ne tiek daug, nes ta banga, kai feminizmas buvo blogas žodis atėjo ir praėjo dešimtajame dešimtmetyje. Vyriausybė, be išsamesnių viešų diskusijų, gana greitai sustabdė lyties studijų programas universitetuose, tad aš manau, jog „lytis“ netapo tokiu pačiu atpirkimo ožiu kaip migrantai.

Tu taip pat minėjai, jog Fidesz atakų objektu taip pat buvo patapusios lyčių studijos universitetuose. Aniko, tu buvai atsakinga už pirmųjų lyčių studijų programų akreditavimą vengrų kalba, bet jos buvo greitai panaikintos. Kas nutiko?

AG: Taip, ir priešingai nuo to, ką teigė tarptautinė žiniasklaida  – kad Vengrijoje lyčių studijos yra uždraustos – jos yra de-akredituotos. Lyčių studijos buvo siūlomos anglų kalba Vidurio Europos Universitete, o 2017 metais jos buvo atidarytos ir ELTE, didžiausiame Vengrijos universitete. Bet po metų vyriausybė paskelbė sprendimą, kad visos lyčių magistrantūros studijos turi būti de-akredituotos. Tai reiškia, kad visi esami studentai gali užbaigti studijas, bet mums neleidžiama pradėti naujo paraiškų pateikimo proceso. Mes vis dar galime dėstyti kursus, kurie priklausė lyčių studijų magistrantūrai ir siūlyti specializaciją lyčių studijose sociologijoje. Vyriausybei pradėjus pulti programą pasirodė dviejų tipų kritika. Vieną iš jų aš pavadinčiau vertybėmis grindžiama kritika, teigiančia, kad lyčių studijos yra ne mokslas, o ideologija, skatinanti marksizmą, lyčių takumą ir kitas kairės idėjas. Šią kritiką dažniausiai pateikdavo krikščionys demokratai. Fidesz, antra vertus, naudojosi argumentu, jog lyčių studijos yra nepelningos, o atsakinga vyriausybė turėtų viešąsias lėšas leisti atsakingai. Jų argumentas buvo labiau neoliberalus. Šis paaiškinimas priešinasi naratyvui, teigiančiam, kad lyčių studijų draudimas atsirado paprasčiausiai dėl seksizmo ir vyriausybinės homofobijos.

Eszter, savo darbuose teigi, jog lyčių puolimo objektas nėra lygybė. Ar galėtum plačiau tai paaiškinti?

EK: Dauguma akademikų ir aktyvistų sako, jog “lyčių ideologija” yra naujas išsireiškimas skirtas tam, kad būtų puolamos moterų ir gėjų teisės – konservatyvios kontrrevoliucijos dalis; arba Vengrijos atveju, kad Fidesz nori moteris nusiųsti atgal į virtuves. Taip pat yra racionalizuojama, kad konservatyvioms politinėms jėgoms patapus politiškai nekorektiška pulti moteris ir gėjus, jos surado naują išsireiškimą ir naudoja jį pastarųjų grupių teisių puolimui. Aš tai kvestionuoju savo rašomuose darbuose ir tekste, kuriame kalbu apie lytį kaip apie „socialinius klijus“, kurį parašėme kartu su Andrea Pető ir Weronika Grzebalska. Kampanijos prieš lytį (gender) simbolizuoja daugybės progresyvių partijų ir LGBT judėjimų, nesugebėjusių adresuoti realių visuomenės problemų, nesėkmes. Tai parodo faktas, jog „gender“ yra angliškas terminas, kažkas importuoto, svetimo ir simbolizuojančio Vakarų pasaulio liberalizmą. Reikėtų pridurti, kad socialiniai mokslai niekada nebandė savęs paaiškinti visuomenei, todėl dabar, kai juos puola, jie neturėtų stebėtis – tai yra neoliberalios akademijos problema, kur taikomas didelis spaudimas publikuoti ir dėstyti, bet skiriama mažai laiko (arba netgi atgrasoma) nuo visuomenės informavimo. Taigi, nors socialiniuose moksluose „gender” sąvoka yra naudojama jau dešimtis metų, Vengrijos visuomenė apie tai pirmą kartą sužinojo iš dešiniojo sparno propagandinės žiniasklaidos.

Kartu atlikote tyrimą apie problemas, su kuriomis susiduria Vengrijos moterys. Kokie buvo jūsų tikslai?

EK: Mes atlikome tikslinės grupės interviu su daugybe įvairių moterų grupių – aukštesniosios klasės, žemesniosios klasės, iš Budapešto ir iš provincijos, ištekėjusių, netekėjusių, išsiskyrusių, vienišų motinų ir tt. Mūsų tikslas buvo nustatyti, kokią kalbą moterys naudoja kalbėdamos apie savo problemas ir ką jos laiko atsakingais už jų problemas – save pačias, vyrus, darbdavius, politikus. Mes taip pat norėjome išsiaiškinti, iš kur jos tikisi sulaukti pagalbos ir kaip jų kalba yra susijusi su tuo, kaip politikai kalba apie moteris. Remiantis tikslinių grupių interviu, mes taip pat atlikome reprezentatyvią apklausą tarp Vengrijos vyrų ir moterų.

Ką vengrės laiko savo didžiausia problema?

Be abejonių didžiausia problema yra išnaudojimas darbo rinkoje. Tikslinės grupės buvo sutelktos į žemesnės klasės moteris dėl to, kad yra labai nedaug mokslinių darbų tiriančių jų gyvenimus – daugiausiai tyrimų yra apie moteris, užimančias vadovaujančias pareigas, ir jų darbo-gyvenimo balansą. Moterys, su kuriomis kalbėjomės, aiškiai mato atotrūkį tarp valstybinės šeimų kūrimą skatinančios retorikos ir iš tikro suteikiamų paslaugų. Tai taip pat matyti ir darbo rinkoje: darbdaviai nesirūpina darbuotojomis su vaikais ir vyresniais tėvais, esančiais jų globoje, bet visgi moterys neturi kito pasirinkimo kaip dirbti nepalankiomis sąlygomis, į kurias įeina pamaininis darbas ir viršvalandžiai. Taigi, jų dilema yra ne kaip patekti į darbo rinką, bet kaip išvengti darbo. Iš tiesų, tai yra daugybės nuoskaudų rinkinys.

Kurios tyrimo išvados jus labiausiai nustebino?

AG: Vidiniai konfliktai tarp moterų grupių. Šokiravo pamatyti tiek daug susiskaldymo ir nesutarimų. Sakykim, moterys, turinčios tris vaikus, yra nekenčiamos tų moterų, kurios turi du vaikus, nes pirmosios susilaukia didesnės pašalpos. Taip pat dėl skirtingos šeimos politikos ir mokesčių yra priešiškumas tarp bevaikių moterų ir turinčių vaikų. Mes matėme konkurenciją dėl senkančių gerovės valstybės resursų, o tai veikia prieš moterų solidarumo idėją. Yra taip, kad skirtingos engiamos moterų grupės varžosi dėl tų pačių resursų.

EK: Labiausiai neramino tai, kad šios moterys nieko iš nieko nesitiki: savivaldybės, valstybės, mokyklų – jos pasikliauna maža šeimos bendruomene. Kelti konfliktus šioje mažoje bendruomenėje nėra mūsų užduotis. Tad mes nenorėjome sakyti – pažiūrėk į galios santykius tarp savęs ir savo vyro, tu neturi daryti namų ruošos darbų savo sūnui; o gal tavo vyras gali rūpintis savo tėvais, o ne tu – visos šios temos buvo paliestos, bet moterų nuomone šios pareigos yra jų. Tačiau prieš atsirandant socialinės apsaugos tinklui ar alternatyvai branduolinei šeimai, dėl kurios kyla daugybė problemų, nėra prasmės šias moteris skatinti priešintis.

Kokį atgarsį šis tyrimas sukėlė Vengrijoje?

AG: Tyrimas sukėlė gana rimtas diskusijas. Ypatingai tema liečianti vyresnio amžiaus žmonių priežiūrą. Dar visai neseniai buvo tabu kelti klausimą, ar tai moterų pareiga rūpintis vyresnio amžiaus asmenimis. O dabar moterys pradėjo kalbėti už save ir pareiškė, kad tai irgi yra darbas, kad tai taip pat yra emocinė našta. Šis tyrimas padėjo Vengrijos visuomenei diskutuoti apie šią problema, nes iki šiol tai buvo laikoma savaime suprantamu dalyku. Iš dalies reikia dėkoti kitiems tyrimų projektams, pabrėžiantiems priežiūros darbo migracijos iš Vengrijos problemą – ypatingai į Austriją, Vokietiją ir Jungtinę Karalystę. Formaliai tai vyksta sveikatos priežiūros sektoriuje ir taip pat neformaliai tada, kai moterys, ypač iš Vengrijos kaimo vietovių, iškeliauja dirbti priežiūros darbus. Vengrijos visuomenė pradėjo suvokti, kokia tai yra didelė problema, ir klausti, ar valstybė neturėtų tuo labiau susirūpinti. Bet, žinoma, yra sunku agituoti už didesnį valstybės įsikišimą, kai mes gyvename valstybėje pavergtoje „senų bičiulių“ kapitalizmo.

Rezultatai nuteikia gana pesimistiškai. Ar įžvelgiate galimybę moterims susivienyti į judėjimą ar potencialą moterų solidarumui?

AG: Yra daugybė kliūčių, trukdančių feministėms aktyvistėms ir mokslininkėms, susijusioms su lyčių studijomis, surasti bendras temas, kurios galėtų jas suvienyti su prieš tai minėtomis moterimis. Manau, diskutavimas socialinės reprodukcijos tema būtų labai geras žingsnis į priekį – kodėl taip yra, kad iš moterų yra tikimasi prižiūrėti vaikus ir vyresniuosius, arba, labiau simboline prasme – rūpintis kolegomis darbe? Vakarietiškas feminizmas yra grindžiamas prielaida, jog tarp vyrų ir moterų turėtų vyrauti priešiškumas. Bet Rytų Europoje moterys šeimose yra daug labiau linkusios ekonomiškai priklausyti nuo vyrų. Aš manau, kad būtų neproduktyvu tokioms moterims siūlyti priešintis vyrams – žinoma, neskaitant situacijų, kai šeimose prieš jas yra smurtaujama ir naudojama jėga – nes jos tiesiog neturėtų kur eiti. Taigi, labai svarbu užtikrinti moterų pajamas ir prieigą prie tokių paslaugų kaip būstas, kad jos nebūtų priklausomos nuo savo partnerių.

Ar moterys ir plačioji visuomenė yra patikėję lyties (gender) demonizavimu? O gal jiems tai nerūpi?

EK: Moterys šios temos tikslinėse grupėse neiškėlė. Mus domino moterų problemos ir paaiškėjo, kad LGBT baimė nėra jų problema. Bet žinoma, tai yra klausimas, dėl kurio valstybė gali efektyviai mobilizuoti minias. Aš tikiu, kad politikoje konfliktas yra reikalingas tam, kad ji nenusivažiuotų iki nugalinančio ekspertų diskurso lygio. Bet tai, ką daro Fidesz, yra ne opozicijos, o priešo formavimas, kuris yra pateikiamas kaip grėsmė valstybei. Todėl į bet kurį asmenį, nepritariantį jų retorikai žvelgiama kaip į išdaviką ir grėsmę tautai. Bet yra ir kitokių praktikų kaip, pavyzdžiui, prieš tai buvęs Budapešto miesto meras konservatorius, kuris pralaimėjo savivaldybės rinkimuose, paskambino pasveikinti naująjį Budapešto merą, ir šis savo ruožtu paskelbė, kad jis buvusį merą paskelbs Budapešto garbės piliečiu. Mums reikia daugiau tokių gydančių poelgių.

Kokie sprendimai, jūsų nuomone, galėtų pagerinti moterų sunkią padėtį?

AG: Vietoje teisėmis ar morale paremtų argumentų, mums reikėtų daugiau kalbėti apie perskirstymą, ekonominę nelygybę, Vengrijos situaciją globalinėje ekonomikoje. Tokias diskusijas turėtų skatinti politikai.

EK: Žinoma, reikia rimtai žiūrėti į materialinius sunkumus, įskaitant ir tai, kas nėra tiesiogiai susiję su lytimi (gender). Pavyzdžiui, pirmus žingsnius padėjo naujasis Budapešto meras, sustabdydamas keletą iškeldinimų, kas yra didelė problema, ypač liečianti moteris, o labiausiai vienišas motinas, kurios dažniausiai gyvena žemiau skurdo ribos. Abstrakčiau žiūrint, taip pat pasakyčiau, kad mums reikia geresnės bendruomenės idėjos – tokios, kuri nebūtų paremta tapatybės politika, bet atliktų vizijos vaidmenį, aiškiau apibūdindama, ko mes norime iš ateities – ne tik geresnės sveikatos apsaugos ir vaikų priežiūros. Aš neturiu sprendimo, bet man atrodo, kad mums reikia gerai apsvarstyti, kas yra solidarumo pagrindas, jeigu nenorime, kad juo taptų tautos idealas. Ar tai gali būti pasiekta tiesiog suvedant visas skirtingas grupes į vieną ir nutariant, kad bendras vardiklis yra tai, kad jos visos yra engiamos? Nemanau, kad to užtenka. Vienas variantas galėtų būti socialinės apsaugos politizavimas. Mūsų tyrimas parodė koks stiprus yra socialinės priežiūros įvaizdis. Mes turime suteikti socialinę priežiūrą ir tuo pat metu turime pasirūpinti dirbančiaisiais priežiūros srityje – valstybė turėtų pripažinti šių darbuotojų pastangas ir jų svarbą visuomenėje.  Tai yra žinutė, su kuria žmonės gali susitapatinti. Per priežiūros diskursą galima suformuluoti žmonių gyvenimui aktualią kritiką kapitalizmui, nekuriant priešiškumo tarp vyrų ir moterų, kuris, kaip tyrimo rezultatai parodė, šiuo metu yra nepageidautinas.

Tekstas pirmą kartą buvo publikuotas čekų internetiniame puslapyje Aalarm.

Pagr. nuotraukos šaltinis – DELFI / Mindaugas Ažušilis.