Kaip socialistas ir internacionalistas, aš nekenčiu karo. Tačiau pagrindinė tautų apsisprendimo teisės prielaida pateisina eilinių ukrainiečių pasipriešinimą žiauriai Vladimiro Putino invazijai į mūsų šalį.
Kaip kairieji mes, žinoma, norime taikos. Tačiau kokios taikos mes norime? Ar taikos sau, t.y. kad tik niekas mūsų nekliudytų, ar jos siekiame ir kitiems? Kitaip tariant, kas gi turėtų gyventi taikoje? Ar agresorius irgi jos nusipelnė? Ar taika – tai gyvenimas su kiek mažiau siautėjančiu agresoriumi, ar apskritai be jo? Ar taika tėra ne-karo būsena, ar tai būvis, kuriame pasikartosiančios agresijos tikimybė sumažinta kiek tik įmanoma? Galiausiai, kas kalba apie taiką? Ar šiandien garsiai [gal net „rėksmingai“?] bereikalaujantieji taikos kuo nors rizikuoja lyginant su tais, kurie įvertindami visą padėties sumautumą kukliai taikos tikisi? Karo Ukrainoje kontekste akivaizdu, kad taikos neturi būti siekiama bet kokia kaina. Ir juo labiau ne teisingumo kaina.
Todėl truputį atrodo, kad šalia Marxo ir Nietzschės reiktų kažko trečio, o dar geriau – trečios. Jei jau tikrai norime kalbėti apie politinę filosofiją „XXI amžiui“, tai turime klausti savęs – kiek mūsų auditorijos yra matę kūjį ir / ar pjautuvą, o tuo labiau – laikę juos rankose? Tačiau bemaž visi esame laikę ir pagal paskirtį naudoję, pvz., kompiuterio pelę ir keptuvę. Keptuvės vaizdinys, beje, atrodo visai tinkamas, jei norime kalbėti apie darbo klasę, kuriai priklauso ne tik BMW automobiliui detalę tekinantis meistras, bet ir „Starbucks“ baristas ar „Bolto“ pavežėjas. O tuo labiau – gausybė apmokamą ir neapmokamą reprodukcinį, namų ruošos, rūpybos darbą dirbančių darbuotojų visame pasaulyje.
Jeigu domina kairioji filosofija ir politinės idėjos, miegojimas palapinėje nekelia mirtinos alergijos arba tiesiog mėgstate festivalius, kuriuose galima ne tik pašokti, bet ir šį bei tą prasmingo sužinoti – „Kombinatas“ yra vertas jūsų dėmesio. Tai – kairiųjų idėjų festivalis, šiais metais sutrauksiantis dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninių Rytų Europos valstybių.
Diskutuoti su kai kuriais (daugiausia) Vakarų kairės atstovais gali būti labai sunku. Kai kurios jų pozicijos nuvilia. Kitos atrodo veidmainiškos ar ciniškos. Kai kurios pozicijos, mano supratimu, toli gražu neatitinka kairiųjų principų. Šios nuostatos ne visada išreiškiamos tiesiogiai, todėl noriu trumpai panagrinėti kai kurias paslėptas žinutes, kuriomis grindžiamos daugybės kairiųjų pozicijos.
Pagrindiniai pirkėjai, kaip anksčiau, taip ir dabar – kaimo žmonės (nors jų ir gerokai sumažėjo), kurie mūsų parduotuvėse jaučiasi kaip namuose. Jie ateina ne tik apsipirkti, bet ir pasakoja apie savo gyvenimą, problemas, sprendžia ir aptaria visas aktualijas. […] tie patys žmonės ateina į parduotuves, jie jau pažįstami su pardavėja. Ji išklauso jų dejones ir džiaugsmus. Aš manau, kad tai ir yra mūsų pagrindinis arkliukas, kad pas mus, turbūt, nuo pokario, kai atsidarė tos parduotuvės, eina tie patys žmonės, jau senoliai, taip pat ir vėlesnės kartos pirkėjai. Nors kai kuriuose kaimuose yra kelios parduotuvės, bet vis tiek mes neprarandam pirkėjų.
Mūsų pasauliams tampant vis labiau medijuotais („įtarpintais“), žiniasklaidos kūrėjams – žurnalistams, redaktoriams, viešųjų ryšių ir reklamos specialistams, netgi įvairiausio plauko „įtakoriams“ – tenka tiek galios, kad ja bemaž susilygina su valstybės tarnautojais ir karjeros politikais. Vadinasi, ir atsakomybės turėtų būti reikalaujama panašios. Tačiau kaip tai pasiekti, nelendant į cenzūrą, teismų maratonus ir moralės policijos dalinius?
„Sovietmetį galime vertinti kaip modernizacijos laikmetį, šleivos kreivos, dažnai priverstinės modernizacijos. Jei kalbėtume apie miestus, modernybės galėtume įžvelgti daugiau. Kalbant apie kaimą, ji tokia su išlygomis, pritempimais.“, – apie sovietinę melioraciją, kolektyvizaciją ir regionų padėtį šiandien Agnė Bagdžiūnaitė kalbasi su geografu Edžiu Kriaučiūnu.
Inovacijos reikšmė gig ekonomikoje yra gerokai išpūsta. Tiesą sakant, didžiausias platformų, pvz., Uber ar Bolt, konkurencinis pranašumas yra ne tai, kad jos gali nurungti konkurentus pasitelkus laisvos rinkos jėgas. Situacija veikiau priešinga – tikroji šių platformų vertė (ir patrauklumas investuotojams) kyla iš oligopolinių praktikų, teisinio arbitražo, grobuoniškos kainodaros ir sėkmingų mokesčių vengimo strategijų. Šie bruožai leidžia geriau suprasti, kodėl investuotojai ir toliau finansuoja platformas, nepaisant jų ilgalaikio nepelningumo.
Patiktukai, širdutės, perskaitymų, perklausų ir pamatymų skaičiai šį bei tą pasako apie tai, kaip vertinate mūsų darbą, tačiau visi žinom, kad jais kažką matuoti yra slidus reikalas. Kai kurie iš jūsų perveda mums eurą kitą, kai kurie, būna, parašo tekstą. Iš zlasties ir neapsikentimo, kad kažkas su aplinkiniu pasauliu yra ne taip. Arba, rečiau, iš džiaugsmo, kad kažkur nutiko koks mažas geras dalykas.
