Mūšis dėl LRT – dar vienas socialdemokratų šūvis sau į koją

Lapkričio pabaigoje „Nemuno aušros“ frakcija ir keli Lietuvos valstiečių žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų frakcijoms priklausantys Seimo nariai užregistravo įstatymo projektą, kuriuo siekiama supaprasti LRT generalinės direktorės atleidimą. Pagal parengtą projektą, balsavimas dėl direktorės atleidimo būtų slaptas, norint atleisti direktorę tereikėtų pusės tarybos narių balsų, o sprendimas neprivalėtų būti grindžiamas viešuoju interesu.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, LRT generalinę direktorę į darbą priima ir atleidžia LRT taryba – norint atleisti generalinę direktorę, reikalinga kvalifikuota balsų dauguma (8 tarybos narių balsai iš 12), sprendimas atleisti generalinę direktorę turi būti grindžiamas viešuoju interesu, tarybos nariai balsuoja viešai.

Netrukus po užregistravimo, pirmoji dėmesį į projektą socialiniuose tinkluose atkreipė žurnalistė Birutė Davidonytė. Netrukus apie nepritarimą projektui pradėjo komunikuoti ir kiti (ne tik LRT) žurnalistai – žurnalistai perspėjo, jog įstatymas kelia grėsmę LRT nepriklausomumui, atsiranda papildomos politizavimo rizikos.

Žurnalistų profesionalų asociacijos sukurta peticija „prieš LRT politinį užvaldymą“ sulaukė virš 140 tūkst. parašų ir tapo daugiausiai parašų surinkusia peticija peticijos.lt internetiniame puslapyje.

Gruodžio 9 d. žurnalistai suorganizavo ir pirmąjį protestą. Protestas pasižymėjo Andriaus Mamontovu pasirodymu ant scenos, pseudo-patriotizmu, aliarmizmu, neprotingais lyginimais su sausio 13-osios įvykiais, kitais Lietuvos protestų kultūros elementais.

Tačiau, reikia pripažinti, kad protestas buvo skaitlingas – vidury darbo dienos, organizatoriams pavyko patraukti bent 10 tūkst. gyventojų (policijos duomenimis), kas yra įspūdingas skaičius.

Visgi valdančiųjų tokia minia neišgąsdino. Pirmąjį laiptelį Seime įveikęs „Nemuno aušros“ projektas buvo išmestas į šiukšlių dėžę, mat opozicija paprašė užsakyti ekspertinį vertinimą. Tokio vertinimo atlikimas galėtų užtrukti iki 30 dienų, tad nieko nelaukdami, socialdemokratai įregistravo savo projektą, kuris Seime svarstomas skubos tvarka.

Socialdemokratų užregistruotas projektas yra beveik identiškas „Nemuno aušros“ projektui – išlieka slaptas balsavimas siekiant atleisti direktorę, tiesa, reikalinga balsų kartelė buvo pakelta iki paprastos daugumos (septynių balsų), taip pat siūloma, kad LRT vadovas galėtų būti atleistas iš pareigų dėl nepasitikėjimo, jei netinkamai vykdo funkcijas ar taryba nepatvirtina metinės veiklos ataskaitos.

Už tokias LRT įstatymo pataisas pirmoje balsavimo stadijoje pasisakė 76 Seimo nariai, daugiausiai socialdemokratai – iš socialdemokratų, tik Dovilė Šakalienė balsavo prieš pataisas. Socialdemokratai žada pataisas priimti iki šių metų pabaigos, o žurnalistų bendruomenė – protestuoti prie Seimo tris dienas, deginant laužus. 

 

 

Ar LRT tikrai yra užvaldomas?

Kodėl socialdemokratams prireikė keisti generalinės direktorės atleidimo tvarką? Pabandžius analizuoti pačių socialdemokratų pasisakymus, aiškaus atsakymo nerasime.

Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas naujienų agentūrai Eltai sufleravo, kad „Nemuno aušros“ projektą socialdemokratai palaikė siekiant susitarti dėl biudžeto.

Kiti socialdemokratai aiškina, jog dabartinė atleidimo tvarka buvo taip pat „buldozeriu“ prastumta buvusių valdančiųjų, siekiant išlaikyti M. Garbačiauskaitę-Budrienę pareigose bet kokia kaina, o nauji pakeitimai tik sugrąžins ankstesnę tvarką.

Šis paaiškinimas nelabai ką turi bendro su realybe dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, ankstesnės pataisos nebuvo priimtos „buldozeriu“ – pataisos buvo užregistruotos kovą, priimtos birželį, įsigaliojo rugsėjį. Dabartiniu atveju, socialdemokratai įstatymą siekia priimti per kelias savaites, o naujoji tvarka įsigaliotų nuo sausio 1 d.

Antra, konservatorių, liberalų ir kelių opozicinių frakcijų balsais priimtos pataisos buvo reikalingos, siekiant suderinti Lietuvos įstatymų tvarką su tuo metu ruošiamu ir nuo šių metų rugpjūčio įsigaliojusiu Europos žiniasklaidos laisvės aktu.

Trečia – M. Garbačiauskaitė-Budrienė į pareigas buvo priimta net ne konservatorių, o valstiečių Vyriausybės, gūdžiais 2018 m.

Būta ir socialdemokratų, kurie nusprendė sukišti galvą į smėlį ir išvis nekomentuoti pataisų – žiniasklaidai ilgą laiką niekaip nepavyko „pagauti“ kultūros ministrės Vaidos Aleknavičienės. Galiausiai interviu BNS metu, ministrė apie pataisas kalbėjo labai atsargiai, taip ir konkrečiai neįvardindama, kodėl būtina tvarką keisti skubos tvarka.

Atskiras klausimas – kodėl LRT pataisas būtina priimti skubos tvarka? Tam jokio atsakymo kaip ir nėra.

Socialdemokratas Seimo narys Ruslanas Baranovas savo feisbuke bandė paaiškinti, jog kitu atveju pakeitimų priėmimas išsitęs iki balandžio, bet kodėl tokia eiga būtų blogai – neaišku. Tad netiesiogiai pasakoma, jog socialdemokratai nenori diskusijų su žurnalistais – agoniją reikia užbaigti kuo greičiau.

Penktadienį pats kalbėjau su trimis Kaune išrinktais socialdemokratų vienmandatininkais – iš jų visų išgirdau, jog pokyčiai būtini, tačiau jie atmetė susitarimo dėl biudžeto teoriją. Tik taip ir liko neaišku – kam tada reikalinga skuba?

Kiekvienas skaitytojas tegul vertina socialdemokratų motyvus ir paaiškinimus pats. Bet manęs jie neįtikina.  

Pats esu įsitikinęs, jog socialdemokratai jaučia daug pykčio žurnalistų atžvilgiu ir net neabejoju, jog kažkokia forma susitarimai su „Nemuno aušra“ tikrai vyko.

Ar socialdemokratai nori LRT paversti „Kaspervizija”? Tuo aš abejoju, tačiau tuo pačiu metu, negaliu neigti aplinkybių. Šiemet LRT tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka neaiškiomis aplinkybėmis pasitraukė iš posto – jo vietą užėmė su prezidentūra siejamas Mindaugas Jurkynas.

Netrukus po to, M. Jurkynas užsakė neutralumo auditą, o tada pasitraukė ir LRT Vidaus audito tarnybos vadovė – beje, LRT kito vadovo audito tarnybai iki šiol nerado. Vėliau Vidaus audito tarnybos vadovė aiškiai komunikavo, jog net nesuprato, kam reikalingas šis auditas ir kaip jį atlikti. 

Sunku nepastebėti, jog lojalių valdininkų paieškos procesas jau įsibėgėjo. Kadangi generalinę direktorę tarybai atleisti sunku, prireikė pakeisti įstatymus. Ir tai jau ne sąmokslo teorija – pats M. Jurkynas žurnalistams pripažino, jog kontaktą su socialdemokratų politikais užmezgė kur kas anksčiau.

Juk būtent žurnalistai atskleidė abejotinas buvusio premjero Gintauto Palucko verslo istorijas, nesumokėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paskirtą baudą – šios aplinkybės nuvedė iki STT atliekamo ikiteisminio tyrimo ir G. Palucko atsistatydinimo. 

Šiuo metu „Delfi“ žurnalistas Tomas Janonis aktyviai domisi neįtikėtina su Mindaugu Sinkevičiumi ryšių turinčios įmonės „Fedga“ sėkme viešuosiuose pirkimuose.

Negalėdami tiesiogiai atkeršyti komercinei žiniasklaidai (kaip žinia, abi paminėtas istorijas atskleidė ne LRT žurnalistai), socialdemokratai ėmėsi nacionalinio transliuotojo. 

Be lengvesnio direktorės atleidimo, valdantieji taip pat nusprendė įšaldyti LRT finansavimą trejiems metams. Ne sumažinti, o įšaldyti – suprask, jei atsiras tinkamas vadovas, gal finansavimas vėl sugrįš. O duotuoju momentu įšaldytas finansavimas LRT silpnins.

Apie plėtrą ar audito rekomendacijų įgyvendinimą galima pamiršti, tačiau augant paslaugų kainoms, labai abejotina, ar LRT pavyks kelti darbuotojų atlyginimus, kurie tuomet išmigruotų į privatų sektorių.

Nors atskirai vertėtų paminėti ir genialų socialdemokratų biudžetą, kuriame daugiau kaip pusė milijono eurų nukirsta nuo Medijų rėmimo fondo (MRF), daugiausiai remiančio kultūros, regionų ir tyrimų žurnalistiką. 

MRF skelbia, jog dėl mažėjančio fondo biudžeto, mažesnio finansavimo sulauks visos fondo remiamos žiniasklaidos priemonės. Bet socdemams kažkaip pavyko rasti 15 mln. eurų traktoristams ūkininkams („Nemuno aušrai“ paprašius). Na, spaudos laisvės indeksas gal ir nepakils, bet traktorių laimės indeksas kils iki dar nematytų aukštumų.

Minėti socdemų vienmandatininkai turi ir kitų pasiūlymų – kaip nekeista, bet ir šie pasiūlymai LRT tik silpnintų. Pavyzdžiui, žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis teigė, jog vertėtų apsvarstyti ir finansavimo modelio keitimą, įvedant abonentinį mokestį.

Akivaizdu, jog įvedus tokį mokestį, LRT prarastų didelį dalį auditorijos, o tuomet vadovybei būtų sunku paaiškinti, kodėl valstybė turi skirti finansavimą visuomeniniam transliuotojui, kurio niekas nežiūri.

 

 

Mistiškoji „žurnalistų bendruomenė“

Paprastai žurnalistai, kaip profesinė grupė, vengia protestuoti – žurnalisto profesija reikalauja objektyvumo ir nepriklausomumo. Žinia, jog objektyvumą apie politinius reiškinius išlaikyti sunkiau, kai pats protestuoji, o mitingai vienaip ar kitaip netrukus tampa politinės darbotvarkės dalimi.

Pastaruoju metu vis girdžiu tą patį priekaištą žurnalistams: dažnai išsakomą visai ne bona fide, bet klausiama – kur jūs buvote anksčiau?

Tiesa ta, kad žurnalistų bendruomenėje diskusijos vyksta nuolatos, trinties tarp žurnalistų ir politikų būta ir prie ankstesnių valdančiųjų.

Pavyzdžiui, įsibėgėjus vadinamajai migracijos krizei (kurią kaip minėjau anksčiau, esu linkęs laikyti rasizmo krize), žurnalistai prašė prezidento, premjerės ir Vidaus reikalų ministerijos suteikti galimybę dirbti Lietuvos ir Baltarusijos pasienio teritorijoje. Anūkas tuomet ilgai spyriojosi, aiškino, jog žurnalistų reikalavimas – nepatenkinamas. Bet galiausiai nusileido.

Ankstesnės valdančiosios koalicijos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen buvo užregistravusi pataisas, kuriomis numatomos piniginės baudos už žurnalistų įžeidinėjimą. Puikiai pats prisimenu, jog tuo metu žurnalistams šios pataisos pasirodė perteklinės, lyg sukuriančios neliečiamos profesijos kastą. Tad projektas niekada ir nebuvo įtrauktas į darbotvarkę.

Dar daugiau trinties buvo valstiečių valdymo laikotarpiu – tuomet Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis buvo nukirtęs „Registrų centro“ prieigą žurnalistams, nors aš savo kasdienio darbo net negalėčiau įsivaizduoti be prieigos prie „Registrų centro“. 2016-2020 m. Vyriausybėje nuskambėjo ir kitas svarbus skandalas – posėdžio įrašo sunaikinimo istorija.

Taip, kitais atvejais žurnalistų bendruomenė neparodė solidarumo. Daugelis LRT žurnalistų tiesiog praignoravo apverktiną Virginijaus Savukyno istoriją, kuomet LRT etikos kontrolierė (apie kurią be šios istorijos, beveik nieko negirdėti) nusprendė beprasmiškai persekioti žurnalistą dėl asmeninės nuomonės išsakymo, o žurnalistas galiausiai laimėjo teisme.

Žurnalistų bendruomenė kolektyviai neišreiškė pasmerkimo Izraeliui, nors Izraelio ginkluotosios pajėgos nuolatos žudo žurnalistus Gazoje. Kiek esu kalbėjęs su žurnalistais, nuomonės dėl Izraelio veiksmų skiriasi, tačiau sunku nepastebėti dvigubų standartų, kai Rusijos agresiją smerkia kone visi Lietuvos žiniasklaidos kanalai.  

Žurnalistai, kaip ir visi žmonės, yra subjektyvūs. Tačiau nėra teisinga sakyti, jog žurnalistai yra kritiški tik socialdemokratų vedamai koalicijai – tradiciškai valdantieji tampa kritikos taikiniu.

Deja, bet šiuo metu girdžiu daugybę teiginių apie žurnalistus, kurie tiesiog nėra teisingi. Ir vėl vartomos tos pačios klišės – neva žurnalistai yra kažkoks liberalusis „elitas“, o ne plačiosios visuomenės dalis. Tokių epitetų girdžiu ir iš kairiųjų, nors tokios įžvalgos paremtos tik paviršutiniška anekdotine patirtimi. Nežinau kaip juos kitaip interpretuoti, negu nenorą pažindintis su bendruomene.

Pavyzdžiui, tiek Žurnalistų profesionalų asociacijos valdyboje, tiek protesto iniciatyvinėje grupėje veikia nemažai regionų žurnalistų, iš Kauno, Klaipėdos ir kitur. Redakcijose dirba ir LGBT žurnalistai, tačiau daugelis jų nėra išėję iš spintos ne dėl tolerancijos trūkumo redakcijose, o dėl homofobiško visuomenės požiūrio.

Kaip nesutikau su kultūros sektoriaus darbuotojų pravardžiavimu „smulkiąja buržuazija“, taip nesutinku ir su tokių pat sentimentų taikymu žurnalistų atžvilgiu. Kiek esu kalbėjęs su žurnalistais, daugelis profesiją palieka būtent dėl apgailėtino atlyginimo, kuris daugelyje redakcijų nesiekia ar vos viršija vidutinį darbo užmokestį. 

 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite čia 👇

Dėkui!

 

Mirusio arklio spardymas

Pagal gerai Lietuvoje pažįstamas tradicijas, jei kaimynui dega namas – tu džiaugiesi. Tas pat fenomenas kartais vadinamas mirusio arklio spardymu.

LRT pastaruoju metu kritikos susilaukia iš įvairių pusių ir įvairių subjektų. Komerciniai televizijos kanalai nėra labai patenkinti LRT augimu – šiemet LRT pirmą kartą tapo žiūrimiausia televizija, TV3 reitingų į viršų iškelti nepadėjo net „žiūrovų pamėgti“ auksiniai svogūnai.

Tad nekeista, jog tv3.lt portalo pirmame puslapyje net nebuvo informacijos apie įvykusį protestą – agentūrinės naujienos apie protestą buvo pakeltos sraute tik po žurnalistų bendruomenėje kilusio pasipiktinimo. Keistai tylūs ir kiti pagrindiniai LRT televizijos konkurentai – LNK ir kiti.

Komercinės televizijos turi dėl ko pykti – pastaraisiais metais LRT rodo vis daugiau turinio, identiško komercinėms televizijoms, nors yra finansuojamas mokesčių mokėtojų pinigais. LRT puslapyje skelbiama misija – „informuoti, ugdyti ir telkti visuomenę, siekiant, kad kiekvienas pilietis būtų gerai informuotas ir aktyviai dalyvautų visuomeniniame gyvenime“.

Nežinau, kaip šią misiją įgyvendinti padeda Manto Stonkaus „humoristinis“ šou, kurio turinys niekuo nesiskiria nuo komercinių televizijų projektų. Be to, ši laida rodoma ketvirtadienį vakare – atidžiau pažvelgus į LRT tinklelį galime pastebėti, jog vis dažniau komercinis turinys rodomas vadinamuoju prime time. Kultūrinės ar edukacinės laidos nors ir rodomos, bet ne idealiu laiku.

Pyksta ir vadinamieji antisistemininkai, prisiminę pandemijos laikų LRT laidas ir ypač Rasos Tapinienės keltą klausimą – ar turėtume nesiskiepijančių žmonių gyvenimą paversti pragaru? Jų pyktis neblogai iliustruoja kitą problemą – LRT kaip institucija, nėra labai atvira kritikai ar kitiems požiūriams.

Iš dalies uždarumas suprantamas – žurnalistų bendruomenė veikia savireguliacijos principu, daug kritikos internete išsakoma net ne žmonių (o botų), neretai numanomą „neutralumo“ trūkumą ima komentuoti politikai, turintys savo interesus.

Tačiau LRT reikėtų atrasti būdą (ar platformą), kaip visuomenė galėtų prisidėti prie įvairesnio turinio ar registruoti pasiūlymus. Šiuo metu vadinamasis visuomeninis transliuotojas nėra atviras visuomenei.

Prie šio choro jungiasi ir kairieji su savais argumentais – Palestina.lt bendraįkūrėjas Andrius Mažeika pastaruoju metu nuolatos piktinasi visuomeniniu transliuotoju, kaip ir visi kiti komentatoriai, remdamasis savo subjektyviu vertinimu. Esą LRT užvaldymas gal ir nieko tokio, nes LRT antraštės apie Gazą yra „idiotiškos“, o LRT laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis palaiko Izraelį (kas šiaip yra jo asmeninė teisė).

Panaši kitų kairiųjų kritika beveik visuomet remiasi subjektyviu vertinimu. Štai niekam tikusios ir praktikoje neegzistuojančios (apie tai labai neblogai rašė Šauksmas) partijos KArtu nariui ir akademikui Kasparui Pociui atrodo, jog LRT visas valdžias turėtų kritikuoti vienodai, bet to esą nedaro. Kokiais duomenimis remiasi K. Pocius? Jokiais – šiaip norint pagrįsti tokius teiginius, reikėtų atlikti pakankamai rimtą kokybinę turinio analizę. Bet kairiesiems rimtos analizės nereikia, pakanka remtis sava intuicija.

Kairiųjų veikimo principas niekuo nesiskiria nuo šeimamaršinių aktyvistų – išsirenkamos ir tiražuojamos pavienės antraštės, nepretenduojant į jokią rimtesnę analizę.

Kai kuriais atvejais taikomi ir tie patys žurnalistų spaudimo metodai – ne kartą mačiau, jog pro-palestinietiški aktyvistai siūlo žurnalistams rašyti piktus laiškus, dėl jų požiūriu netinkamų publikacijų. Panašius metodus kadaise taikydavo aršūs homofobai, kuriems nepatinka homoseksualių tėčių vaizdavimas laidoje „Spalvos“. Sulaukusi homofobiškos visuomenės dalies spaudimo, administracija buvo laikinai sustabdžiusi laidų išleidimą, tačiau tik trumpam – laidos autorių atkaklumo dėka jos vėliau pasirodė eteryje, kaip ir buvo planuota.* 

Visos pusės, aišku, už savo teisingas idėjas, tad dėl teisingo tikslo, tinka ir bet kokios priemonės.

Šiek tiek padėsiu kairiesiems – žurnalistų užplūdimas piktais laiškais tikrai neprivers jų rašyti kokybiškiau ar objektyviau. Greičiausiai žurnalistai pasirinks jautriomis temomis tiesiog nerašyti.  

Beje, rimtas analizes šiuo metu atlieka būtent žurnalistai – viešoji įstaiga Media4Change ne kartą skelbė, jog Lietuvos žiniasklaida vangiai skelbia apie žurnalistų netektis Vidurio rytuose, o ir informacija apie įvykius Gazoje skelbiama neobjektyviai. Kokybės trūkumą lemia skirtingi veiksniai – mažas autorinių tekstų skaičius (apsiribojant agentūriniais pranešimais), individualių žurnalistų preferencijos ir šališkumas, istorinių žinių trūkumas. Problema kompleksinė, tačiau niekaip nesusijusi su LRT generaline direktore.  

Iš savo asmeninės perspektyvos (kaip profesionalaus, bet regione dirbančio žurnalisto) galiu pasakyti, jog taip pat nesu patenkintas LRT požiūriu į kitų redakcijų žurnalistus.

Pavyzdžiui, LRT turi principinę nuostatą nebendradarbiauti su kitų Lietuvoje veikiančių redakcijų žurnalistais, nors turi didžiausius resursus. Tai ypač apsunkina darbą regione – daugelis regioninių žiniasklaidos priemonių sunkiai gali finansuoti brangius žurnalistinius tyrimus.

Kaip ir Žurnalistų profesionalų asociacijos pirmininkė Birutė Davidonytė, aš nepritariu ir LRT administracijos sprendimams, ribojantiems žurnalistų laisvę. Administracija nusprendė uždrausti žurnalistams reikšti savo asmeninę nuomonę „Facebook“ paskyrose, dalyvauti mitinguose. Ačiū LRT administracijai už žurnalistų prilyginimą teisėjams ir kitiems statutiniams pareigūnams – gal tuomet žurnalistų atlyginimai galėtų būti panašūs, kaip teisėjų?

Apibendrinant – nors LRT turi akivaizdžių problemų, labai keista išsakyti savo nuoskaudas tada, kai klibinama direktorės kėdė. Šiame kontekste išsakoma kritika veikia tik kaip papildoma spaudimo priemonė – ypač žinant, jog užkulisiniai žaidimai vyksta visai ne dėl Gazos.

Beje, socialdemokratams lojalus generalinis direktorius veikiausiai nebūtų palankesnis palestiniečių skausmui – kaip žinia, rankas Izraelio ambasadoriams spaudžia bent du dabartiniai socialdemokratų ministrai.

Įdomu tai, jog kone visi kritikai negali įvardyti, kokią naudą visuomenei atneštų generalinės direktorės išvertimas iš barščių. Dažniausiai kritika dabartinei administracijai tuo ir pasibaigia – viskas blogai, pinigai švaistomi, žurnalistai kurpia juodąją propagandą, tad svarbiausia atleisti direktorę. O po to – nors ir tvanas. Tuo tarpu, man nesunku pasakyti, kodėl šios pataisos situaciją tik pablogins.

Pirmiausia, politizuoto proceso būdu atleidus direktorę, veikiausiai pasitrauks ir dalis LRT administracijos, gal net ir dalis žurnalistų. Po paskelbtų Valstybės kontrolės audito rekomendacijų, visi nauji LRT darbuotojai į darbą privalo būti priimami tik konkurso būdu, tad LRT darbas kurį laiką bus paralyžiuotas.

Antra, jei susiklostys tokios aplinkybės, rimto vadovo, administracijos darbuotojų ar žurnalistų rasti gali ir nepavykti. Vieną pavyzdį jau turime – vidaus audito skyriaus vadovę. Tiesą sakant, jau praėję LRT vadovo rinkimai parodė, jog generalinio direktoriaus pozicija nėra labai trokštama – galiausiai konkurse dalyvavo tik du rimti kandidatai. 

Trečia, jei šiuo metu LRT tapo savotišku konkurentu komercinei žiniasklaidai, susilpnėjusi LRT reikš, jog komercinė žiniasklaida taps dar didesne šūdo krūva, nei yra dabar. 

Ketvirta – jei generalinė direktorė bus atleista taikant politinį spaudimą (link ko linkstama), ji bus paversta savotiška kankine ir papildomai mobilizuos pykstančią populiacijos dalį. O socialdemokratai nieko iš to nelaimės, nes LRT išvalymas nuo „fondasosų“ – R. Žemaitaičio vizitinė kortelė. 

 

Reziumė

Kaip minėjau anksčiau, minėtas žurnalistų protestas buvo absoliučiai sėkmingas, jei vertinsime skaitlingumą. Todėl kviečiu kairiuosius atsisakyti žeminančio, menkinančio tono – su didele minia verta skaitytis, net jeigu jai nepritari.

Ir pats laikausi tokios nuostatos – nors visiškai nepritariau Šeimų maršo reikalavimams, šio judėjimo masiškumas pareikalavo jį priimti rimtai ir aiškintis, kuo primityvi „šeimų gynimo“ retorika gali būti patraukli.

Suprantama, jog kairieji jaučia simpatijas valdantiesiems, kai premjerė yra buvusi profsąjungietė (ir GPB tinklalaidės dalyvė). Tačiau jei valdantieji pirmiausia suerzino kultūros sektorių, pykčio ratas vis plečiasi. Po kultūros sektoriaus darbuotojų, protestuoti ėmė pareigūnai, vėliau žurnalistai. Didelio nepasitenkinimo būta ir iš švietimo sektoriaus – Švietimo ir mokslo ministerijai tik lapkričio pabaigoje pavyko rasti sprendimą ir išvengti mokytojų streiko. Bent šiemet. 

Jau ir pačių socialdemokratų užsakytos apklausos rodo katastrofiškus nepasitikėjimo valdančiaisiais skaičius. Socdemų užsakyta apklausa parodė, jog partija visiškai ar iš dalies pasitiki tik 20 proc. gyventojų, kai štai 62 proc. gyventojų mano, jog LRT informaciją pateikia iš dalies ar visiškai objektyviai. Skaičiai negailestingi. 

Ar verta dalyvauti artėjančiuose žurnalistų mitinguose? Palikime tai asmeniniam apsisprendimui.

Visgi LRT problematiką pats vertinu paprastai – nors galiu labai aiškiai įvardyti, kodėl generalinės direktorės vertimas būtų tragiška idėja, žurnalistų protestų oponentai negali tiksliai įvardinti, kokią naudą atneš socialdemokratams lojalaus valdininko įstatymas.

Mano asmenine nuomone, socialdemokratai turėtų kišti savo pataisas į stalčių ir pradėti nuo nulio. Esama LRT tarybos narių skyrimo tvarka turi daugybę problemų – pradedant nuo akivaizdžios politinės įtakos, baigiant kai kurių tarybos narių kompetencijų trūkumu. Mat šiuo metu visos šalys (Seimas, prezidentūra, visuomeninės organizacijos) deleguoja savus kandidatus, o jų kompetencijos – absoliučiai skirtingos. Daugelis taryboje dirbančių narių net nėra niekaip susiję su žiniasklaida – pats tarybos pirmininkas yra politologas, nėra dirbęs nei žurnalistu, nei vadovavęs žiniasklaidos priemonei.

Tą patį galima pasakyti ir apie kitus tarybos narius. Tarybos narys Giedrius Jucevičius – 2019 m. viešai palaikė Gitaną Nausėdą, filmavosi vaizdo įraše, buvo paskirtas prezidentūros. Kita tarybos narė, Reda Brandišauskienė – buvusi G. Nausėdos atstovė vidaus politikos klausimais, į tarybą deleguota taip pat prezidento. Tarybos narys Juozas Pabrėža – išrinktas į Šiaulių miesto tarybą kartu su visuomeniniu rinkimų komitetu, kuris vėliau rėmė valstiečius. Deleguotas į tarybą – taip pat valstiečių.

Berašant šį straipsnį, portalas „Delfi“ paskelbė, jog vienas iš prezidentūros deleguotų tarybos narių, Darijus Beinoravičius pateikė moksliniam žurnalui plagiatą, panašiu metu pasitraukdamas iš Mykolo Romerio universiteto. Taigi, tokie tie tarybos narių standartai ir „kompetencijos“. 

Mano vertinimu, taryboje mažesnę dalį turėtų užimti politikų deleguojami atstovai, taip pat, tarybos nariai turėtų būti renkami atviro konkurso būdu, jiems numatomi kur kas griežtesni kompetencijos reikalavimai.

Manyčiau, jog šioje situacijoje daug naudos atneštų tarybos ir generalinės direktorės atsistatydinimas. LRT taryba šiuo metu yra visiškai nekompetentinga, susiskaldžiusi, nesugeba priimti sprendimų, bet užtat varsto Seimo duris, kad galėtų balsuoti slaptai. Savo ruožtu direktorė akivaizdžiai neturi nei tarybos pasitikėjimo, nei elementaraus suvokimo, kaip elgtis krizinėje situacijoje, kai apkaltino LRT tarybą bandymu užvaldyti LRT.

Tačiau tikėti socialdemokratais, taryba ar generaline direktore – bergždžias reikalas. Tikėti verta tik Dievu, mylimiausiu žmogumi, o geriausia – pačiu savimi. Tad linkiu stiprybės visiems žurnalistams, ginantiems laisvą žodį, bet ne LRT administraciją!

---

* 2026 sausio 10 d. korekcija: ankstesnėje šio komentaro versijoje buvo netiksliai apibrėžta „Spalvų“ atvejo eiga, nurodant, kad „laidos autoriai galiausiai pasidavė spaudimui“. 

---

Viršelio nuotrauka: Vitaliy Rigalovsky / Unsplash