Pusę metų besitęsianti Vilniaus viešojo transporto darbuotojų kova – tai geriausias pavyzdys, kad susivienyti mes gebame, tik kovoti mums tenka ne tik prieš savo darbdavius, bet ir prieš valstybės biurokratinę sistemą. Atėjo metas pripažinti, kad Lietuvos profsąjungų pirmutinė problema – ne mitinis „darbuotojų pasyvumas“, o Europoje griežčiausi streikų įstatymai.
Kaip vertinti Lietuvą ištikusią migrantų krizę? Klausimas yra labai politizuotas ir skęsta dienos aktualijose. Pasieniečiai kasdien praneša apie dešimtis apgręžtų migrantų, kartais tų dešimčių būna keliolika. Žinome, kad 2021 m., dar iki apgręžimo politikos pradžios, į šalį atvyko virš keturių tūkstančių prieglobsčio prašytojų.
Nors Rytų Europoje neturime panašių įstatymų, LGBTQ+ istorija yra tyrinėjama ir žinios yra kaupiamos, todėl šiame tekste pristatau keletą Rytų ir Centrinėje Europoje veikiančių queer archyvų. Jie visi skiriasi savo forma, bet iš esmės liudija tą patį: iškeliant LGBTQ+ žmonių istorijas, parodomas mūsų egzistavimas visur ir visada. Parodoma, kad problema ne mumyse, o tame, kas ir kaip kuria žinojimą apie mus.
Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.
Kai kurie rinkimai praeina tyliai. 2019 metų pabaigoje Vyriausybė atgaivino kalbas apie paminklo prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje poreikį, o šių metų rugsėjį be didelių kalbų pristatyti projektai, dalyvaujantys konkurse. Jie nesulaukė didesnio visuomenės ar žiniasklaidos dėmesio ir netgi paskelbus nugalėtoją: nuskambėjo vos keli kuklūs nusistebėjimai, kad skulptūra neestetiška. Taip nebylomis atiduodamas viešųjų erdvių ir atminties politikos formavimas į Vyriausybės rankas.
„Daug kas yra girdėję mokykliniuose vadovėliuose cituojamos tremtinės-disidentės Dalios Grinkevičiūtės istoriją. Bet mažai kam žinoma, kad tremtyje ji susipažino su žydaite Liuba Segal. Ten paauglės merginos tapo geromis draugėmis. D. Grinkevičiūtės istorija tapo vadovėline, L. Segal Lietuvoje beveik nežinoma. Šis pavyzdys parodo, kad Lietuvos žydų tremčių istorija dar yra iš esmės nepapasakota.“
Šiemet, deja, nepavyko dalyvauti Nacionalinės emancipacijos dienoje (NED), vykusioje, kaip ir kasmet, vasario 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje. Prieš trejus metus pirmą kartą suorganizuotas renginys (tuomet teko garbė prisidėti prie iniciatyvinės grupės, o praėjusiais metais – skaityti pranešimą) siekia atkreipti dėmesį į moterų ištrynimą iš viešosios erdvės, jų nustūmimą į Lietuvos valstybingumo projekto paraštes. Šiemet renginys orientavosi į protestų kultūros apžvalgą, apimdamas ne tik moterų, bet ir kitų marginalizuotų grupių problemas, išsamiau analizavo motinystės reprezentaciją bei diskutavo apie „lietuviškus feminizmus“.
Pažymėdami vieno ilgiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje mokytojų streiko pabaigą, „Gyvenimas per brangus“ ir „Gegužės 1-osios
Šiais metais Lietuvoje įvykę neapykantos nusikaltimai, nukreipti prieš gyventoją iš Ekvadoro ir LGBT bendruomenę, iškėlė
Dažnai Lietuvos istorija yra pasakojama kaip priešprieša tarp sovietmečio ir nepriklausomos, laisvos Lietuvos. Visa, kas progresyvu ir teigiama, atsiranda nepriklausomoje Lietuvoje. Visa, kas blogai, – kančia, skurdas ir nelaisvė, yra pilka sovietmečio praeitis. Ši praeitis nenutrūko atkūrus nepriklausomybę. Šių dienų socialinė nelygybė, politinis pasyvumas taip pat aiškinami kaip sovietinės santvarkos, ekonomikos ir kultūros palikimas. Kaip sakoma, „jei ne sovietmetis, mes gyventume kaip Švedijoje“. Bet gal pateikiant tokį vadovėlinį istorijos pasakojimą ir suverčiant visą kaltę buvusiai ir jau neegzistuojančiai santvarkai, tik išsisukama nuo klausimų apie šiandieninių problemų šaknis?
