„Daug kas yra girdėję mokykliniuose vadovėliuose cituojamos tremtinės-disidentės Dalios Grinkevičiūtės istoriją. Bet mažai kam žinoma, kad tremtyje ji susipažino su žydaite Liuba Segal. Ten paauglės merginos tapo geromis draugėmis. D. Grinkevičiūtės istorija tapo vadovėline, L. Segal Lietuvoje beveik nežinoma. Šis pavyzdys parodo, kad Lietuvos žydų tremčių istorija dar yra iš esmės nepapasakota.“
Šiemet, deja, nepavyko dalyvauti Nacionalinės emancipacijos dienoje (NED), vykusioje, kaip ir kasmet, vasario 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje. Prieš trejus metus pirmą kartą suorganizuotas renginys (tuomet teko garbė prisidėti prie iniciatyvinės grupės, o praėjusiais metais – skaityti pranešimą) siekia atkreipti dėmesį į moterų ištrynimą iš viešosios erdvės, jų nustūmimą į Lietuvos valstybingumo projekto paraštes. Šiemet renginys orientavosi į protestų kultūros apžvalgą, apimdamas ne tik moterų, bet ir kitų marginalizuotų grupių problemas, išsamiau analizavo motinystės reprezentaciją bei diskutavo apie „lietuviškus feminizmus“.
Pažymėdami vieno ilgiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje mokytojų streiko pabaigą, „Gyvenimas per brangus“ ir „Gegužės 1-osios
Šiais metais Lietuvoje įvykę neapykantos nusikaltimai, nukreipti prieš gyventoją iš Ekvadoro ir LGBT bendruomenę, iškėlė
Dažnai Lietuvos istorija yra pasakojama kaip priešprieša tarp sovietmečio ir nepriklausomos, laisvos Lietuvos. Visa, kas progresyvu ir teigiama, atsiranda nepriklausomoje Lietuvoje. Visa, kas blogai, – kančia, skurdas ir nelaisvė, yra pilka sovietmečio praeitis. Ši praeitis nenutrūko atkūrus nepriklausomybę. Šių dienų socialinė nelygybė, politinis pasyvumas taip pat aiškinami kaip sovietinės santvarkos, ekonomikos ir kultūros palikimas. Kaip sakoma, „jei ne sovietmetis, mes gyventume kaip Švedijoje“. Bet gal pateikiant tokį vadovėlinį istorijos pasakojimą ir suverčiant visą kaltę buvusiai ir jau neegzistuojančiai santvarkai, tik išsisukama nuo klausimų apie šiandieninių problemų šaknis?
