fbpx

Jurgis Valiukevičius

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.

Sutramdžius koroną socialinė krizė nesibaigs – reikia platesnių pokyčių

Sutramdžius koroną socialinė krizė nesibaigs – reikia platesnių pokyčių

Didžiausia krizė, kurią išryškina virusas, yra klasinė nelygybė. Turtingieji gali lengvai gauti privačias sveikatos paslaugas, save ilgam laikui izoliuoti ir gyventi iš santaupų, užsisakinėti įvairiausias priežiūros, pagalbos ir patogumų paslaugas. Tuo tarpu iš atlyginimų gyvenantiems dirbantiems žmonėms net trumpas pajamų nutrūkimas (kol kas porai savaičių) gali reikšti nesumokėtas paskolas ir mokesčius, neprieinamas paslaugas, maisto trūkumą ir visa tai lydintį psichologinį stresą ir ligas.

Neoliberalios ekonomikos derlius: tautiniai Rytų Europos oligarchai tręšiami ES subsidijomis

Neoliberalios ekonomikos derlius: tautiniai Rytų Europos oligarchai tręšiami ES subsidijomis

Visi girdime apie šių laikų politinę dramą Rytų Europoje: iš vienos pusės stovi liberalioji Europos Sąjunga, iš kitos – konservatyvūs, tautinius interesus atstovaujantys lyderiai. Šiame kultūrinių vertybių konflikte vieni gina „iškrypusios vakarų ideologijos“ prislėgtas tautas, o kiti skleidžia demokratijos ir žmogaus teisių idėjas priešindamiesi tamsuoliškai neapykantai ir autoritarizmui. Ir kas galėtų pagalvoti, kad aršiausi „Briuselio” priešininkai yra kasmet remiami dosniomis ES subsidijomis?

Kaunas tvarkosi turčiams

Kaunas tvarkosi turčiams

Kurį laiką gyvenau vienose iš renovuotų Žemųjų Šančių kareivinių. Šis pastatas buvo pirmasis iš aplinkinių namų aptvertas tvora. Už šios tvoros stovi paskutinės vis dar apleistos kareivinės, prie kurių kasdien, metai iš metų, susirenka nepasiturintys rajono gyventojai gauti maisto banko paramą. Ši tvora, skirianti sterilų ir nuobodų viduriniosios klasės kiemą, sauganti namo gyventojus nuo nepageidaujamų varguolių ir ilgapirščių, man visada atspindėjo tai, ką reiškia „miesto tvarkymas“ ir „augimas“.

Kokią „šeimą” gina Kristupas Krivickas?

Kokią „šeimą” gina Kristupas Krivickas?

Žinomas laidų vedėjas Kristupas Krivickas paskelbė apie planus žygiuoti Bernardinų parke vienoje rankoje įsikibus vaikus, kitoje – Lietuvos vėliavą, taip siekiant atkreipti dėmesį į „pavojų”, kuris yra iškilęs „tradicinei šeimai”. Krivicko pavyzdžiu greitai pasekė ir kiti šeimas ginantys influenceriai ir politikai. Bet ar tikrai tradicinė šeima yra tik tai, ką įvardijo Krivickas, t.y., „tėtis, mama ir vaikučiai”?

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (2 dalis)

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (2 dalis)

Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, klasinių santykių analizė buvo ir tebėra demonizuojama, siejama su „atgyvenusia Sovietų Sąjungos retorika“. Paradoksalu, bet dabartinė diskusija apie socialinę nelygybę yra ne tik ribota, bet ir dalinai paveldėta iš Sovietų Sąjungoje naudotos socialinių mokslų teorijos. Joje socialinė nelygybė suprantama tik per pajamų ir turto prizmę, o galios ir išnaudojimo santykiai lieka nepastebėti.

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (1 dalis)

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (1 dalis)

Po 2008 m. finansinės krizės auganti socialinė nelygybė tapo vis svarbesne viešų diskusijų ir politikos tema ir, neabejotinai, ji yra svarbi artėjančių prezidento rinkimų debatuose. Tačiau viešose diskusijose, net tarp politiškai oponuojančių pusių, retai kada peržengiamos tam tikros ribos – nelygybė suprantama tik kaip pajamų ir turto problema, tuo tarpu kalbos apie išnaudojimą ir klasę lieka tabu. Kodėl vengiama kalbėti apie klasę ir kaip tai įtakoja politiką?

Vidurinioji klasė kaip naujasis avangardas

Vidurinioji klasė kaip naujasis avangardas

Atgavus nepriklausomybę, diskusijos apie klasę tapo tabu. Bet koks užsiminimas apie socialinę klasę viešojoje erdvėje sukelia isterijos bangą: „Tai juk sovietinė ideologija! Argi nežinote, į kur veda tokios kalbos?”. Vis dėlto klasės terminas, nors uždraustas kalbant apie nelygybę, yra plačiai ir gausiai naudojamas kitoje temoje. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų kalbos apie „viduriniąją klasę“ nenustoja skambėti iš įvairiausių veikėjų – nuo bankų ekonomistų iki politikų. Kas yra šioji klasė ir kodėl jai teikiama tiek daug dėmesio?

Europa ir naujasis šovinizmas: atsakas V. Sinicai ir kitiems „dešiniesiems intelektualams“

Europa ir naujasis šovinizmas: atsakas V. Sinicai ir kitiems „dešiniesiems intelektualams“

Neseniai naujienų portale Delfi.lt pasirodė Seimo nario Eugenijaus Jovaišos patarėjo, kraštutinės dešinės organizacijos „Pro Patria“ nario Vytauto Sinicos straipsnis „Europa ir naujasis marksizmas“. Pagrindinė straipsnio idėja: niekam nenutuokiant, Europos žmones yra užgulęs „naujasis marksizmas“, kuris siekia išardyti „tautą, religiją, kalbą, istoriją, šeimą ir viską, kas laiko žmogų pririštą prie jo gimtosios vietos, bendruomenės, papročių ir elgesio normų“.