„Jei anksčiau per Libiją atkeliavę pacientai man sakydavo „taip, ten bloga vieta, daug chaoso, bet suktis įmanoma“, tai dabar klausytis jų pasakojimų būna nepakeliama. Ir taip yra todėl, kad buvo sukurta smurtinė migruojančių asmenų kontrolės sistema.“
Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“
1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją.
Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.
Taigi, žaidime klasiniu aklumu grįsta individualistinė prieiga prie galimybės laimėti mažai kuo skiriasi nuo nūdien už lango vykstančios estafetės. Egalitarizmas čia iškyla kaip gražus ir tuščias žodis, idealistiškai nekreipiantis dėmesio į ekonominio statuso, lytinės tapatybės, etninės kilmės ar kitas, lygybę hierarchizuojančias, socialines dimensijas. Kaip asmenims, gyvenantiems skurde ir neturintiems sąlygų įgyti kokybišką išsilavinimą, aukštyn kilti nuopelnais varomos visuomenės liftu?
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
Šie parlamento rinkimai Vokietijoje žymi 16 metų trukusio Angelos Merkel valdymo pabaigą. Yanis Varoufakis tinklalapiui „Jacobin“ rašo apie tai, kaip ji tapo dominuojančia taikos meto lydere Europoje – pačios Europos sąskaita.
Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.
Tai išties aktualus ir vertingas veikalas, kuris jau nuo 2009 m. kelia bangas pasauliniu mastu ir vis dar yra gausiai aptarinėjamas, nes užduoda sunkiasvorį klausimą – nejau alternatyva kapitalizmui neegzistuoja? Žinant knygos pasisekimą ir neblėstantį populiarumą, lietuviškai ji būtų galėjusi pasirodyti ir gerokai anksčiau, bet tai nieko pernelyg nekeičia – prabėgus dvylikai metų leidinio pavadinime užduodamas klausimas vis dar meta ilgą šešėlį, o per šį laiką padėtis pakito toli gražu ne taip, kaip mums norėtųsi.
Kadaise distopiniai filmai ir romanai buvo vaizduotės pratimai – juose vaizduotos katastrofos buvo pretekstas papasakoti apie po jų atsiradusius kitokio gyvenimo būdus. „Žmonių vaikuose“ šito nebėra. Vaizduojamas pasaulis čia atrodo panašesnis į mūsiškio plėtinį arba intensyvesnę versiją nei į jo alternatyvą. Šiame pasaulyje, kaip ir mūsiškiame, ultraautoritarizmas ir Kapitalas visiškai nėra nesuderinami: čia sugyvena koncentracijos stovyklos ir tinklinės kavinukės.
