Grandų propaganda: kas puola Sabaliauskaitės ir Valatkos civilizaciją?
Kas nutinka kai kultūriniai ir visuomeniniai grandai nebejaučia atsakomybės prieš auditorijas, o jų redaguoti, matyt, nedrįsta vadinamasis visuomeninis transliuotojas?
Londonas
Apie ofelijas ir medicininį smurtą: moterys ir psichiatrija (II dalis)
„Kaip sako, visi gyvūnai lygūs, bet yra lygesnių už kitus. Labai sunkių psichikos ligonių ir epileptikių už ofelijas niekas neimdavo. Jos jau buvo „už ribos“ – neestetiškos, sunkiau seksualizuojamos, galimai nepatrauklios ir pavojingos, „iš tikrųjų“ „nesveikos“. „Isterikė“, kaip kad šiais laikais „ribinė“, geba balansuoti – užtektinai nesveika, kad būtų egzotiška, užtektinai sveika, kad nebūtų atgrasi. Čia toks subtilus šokis – lyg ir nepadoru, lyg ir norisi žiūrėti.“
Laukiamas judėjimas – ką gali padaryti psichikos sveikatos darbuotojai?
Apie gilėjančią psichikos sveikatos krizę žinome jau seniai, o žodis „pandemija“ gana tiksliai apibūdina psichikos ligų plitimą. Jau imame atviriau kalbėti apie asmeninę psichikos sveikatą – tačiau net ir socialinių judėjimų „Extinction Rebellion“ ar „Black Lives Matter“ laikais vis dar nesubūrėme jokio kolektyvinio judėjimo šiai problemai spręsti. Kodėl nėra politinio aktyvizmo psichikos sveikatai gerinti? Ką galime padaryti, kad toks judėjimas atsirastų?
Kabantys sodai statybvietėje: Vytauto Rimkevičiaus filmų apžvalga
Lietuva ir Vilnius nėra ar nebėra kažin koks rojus aplinkosaugos klausimais. Čia taip pat neteisėtai kertami medžiai, čia taip pat reikia saugoti parkus, čia ruošiamasi tiesti Šiaurinį kelią tiesiai per paveldosauginį Ozo draustinį. Čia taip pat gamta aukojama verslo ir kapitalo interesams. Apie tai kalba ir filmų autorius. Jo darbai puikiai įtaiko į didėjantį susirūpinimą aplinkosaugos temomis Lietuvoje.
POKALBIAI | Spalvos ir rezonansinės temos: Elena Reimerytė
Naujoje rubrikoje „GPB Pokalbiai“ kalbiname laidos „Spalvos“ kūrėją Eleną Reimerytę. Apie jos kelią į dokumentalistiką, nagrinėjamas temas ir jų poveikį visuomenei, apie per brangų gyvenimą ir skirtumus tarp Vilniaus ir Londono. Apie skandalus dėl, atrodo, paprastų temų, apie tikslines auditorijas ir, žinoma, apie medžius.
Ką mums sako kalėdiniai filmai? Trys gero gyvenimo svajonės
Kam nepatinka kalėdiniai filmai? Tikriausiai daug kam. Bet tai – nelabai svarbu, nes jų vis tiek neįmanoma išvengti. Šiokiomis dienomis televizijos ir žiūrovų santykis primena tą seną sovietinį juokelį: „Jie apsimeta, kad mums rodo, mes apsimetam, kad žiūrim“. O per šventes televizijos paleidžia kūrybinius darbuotojus atostogų ir nustoja net ir apsimetinėti. Jei valstybinė televizija dar bando išlikti „kultūringa“ ir rodo Monte Karlo cirko festivalį arba kalėdinį interviu su kuriuo nors kardinolu, tai komercinės TV pagaliau gauna progą atsipūsti.