Pamenu kaip vakar: prieš vos daugiau nei penkerius metus, 2018-ųjų vasarą, kartu su keliais bendražygiais ir bendražygėmis susirinkome Kaune, socialiniame centre „Emma“. Susirinkome pasikalbėti – ką daryti su tinklapiu „Gyvenimas per brangus“?
Metai nenumaldomai eina į pabaigą. Daugiabučių kiemais ateina ir vėl išeina žiema, o klausimas, ar bus sniego per šventes, vėl iki paskutinės akimirkos lieka neatsakytas. Tačiau kalendorius griežtas, vietos intrigai nepalieka: metai tikrai baigsis. Artėjanti metų atomazga su savimi atsineša ir mintis apie visus nespėtus atlikti darbus.
Klausykite, klausykite!
Klausykite apie tai, kaip Andrius Tapinas galimai prieš šimtą metų vengdavo mokėti PVMą.
Apie tai, kaip „Laisvės TV“ streikuojantiems mokytojams penkių tūkstančių eurų sąskaitą išrašė.
Ir apie tai, kas per reiškinys apskritai tas Andrius Tapinas yra ir kas Tapiną galėtų sutapint.
Pusę metų besitęsianti Vilniaus viešojo transporto darbuotojų kova – tai geriausias pavyzdys, kad susivienyti mes gebame, tik kovoti mums tenka ne tik prieš savo darbdavius, bet ir prieš valstybės biurokratinę sistemą. Atėjo metas pripažinti, kad Lietuvos profsąjungų pirmutinė problema – ne mitinis „darbuotojų pasyvumas“, o Europoje griežčiausi streikų įstatymai.
2015 m., savivaldos rinkimuose leidus dalyvauti rinkimų komitetams, trijuose didžiuosiuose miestuose įsitvirtino būtent tokia politinė
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
Šį antradienį Vilniaus paveldosaugininkai išbraukė Petro Cvirkos paminklą Vilniuje iš kultūros vertybių registro. Kalbant žmonių kalba – leido jį sunaikinti. Dar nespėjus nuvilnyti liberalų, konservatorių ir įvairaus plauko nacionalistų euforijos atodūsiui, trečiadienį portale „Made in Vilnius“ atsirado apklausa: „Kokias emocijas jums kelia Žemaitės skveras Vilniuje?“
Nuo užplūdusio tautos gynimo vajaus kentės ne tik atvykėliai, bet ir mes – spygliuotos vielos, automatai, kariniai bokšteliai ir koncentracijos stovyklos kainuoja žymiai daugiau, nei žmonių apgyvendinimas ir pastūmėjimas įsilieti į visuomenę. Kažkam tai bus geras biznis – galime tikėtis, kad spygliuota viela, apjuosianti Lietuvą, bus ne bet kokia, o auksinė.
Popiežiui skelbiant, kad „šiuolaikinis Bažnyčios iškrypimas – klerikalizmas“, didelė atsakomybė tenka Lietuvos katalikų bažnyčiai. Ar ji pripažins valstybės vaidmenį integruojant įvairius požiūrius ir kuriant taiką visuomenėje? Ar vienašališkai sieks, jog jos principai būtų privalomi visai visuomenei, taip duodama peno fašistuojančioms ekstremistinėms grupuotėms?
Su dešiniąja Laisvės partija į Seimą pateko nemažai išsilavinusių žmonių, iki tol dirbusių žmogaus teisių srityje. Kodėl jie nuėjo su partija, kurios pilkasis kardinolas R. Šimašius mėgsta žodį „bomžas“ (nors nemėgsta „bomžų“) ir sako, kad reikia stiprinti „blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistemą“? Ir kad žmonėms reikia leisti „iki galo patirti savo pasirinkimų pasekmes“, tokias kaip liga ir skurdas? O partijos veidas A. Armonaitė tiki, kad „Šimašius būtų puikus Lietuvos prezidentas“? Aiškinasi ideologijos kritikas Karolis Klimka.
