fbpx

Rusija

Ką galime padaryti dėl Ukrainos?

Ką galime padaryti dėl Ukrainos?

Kaip kairieji mes, žinoma, norime taikos. Tačiau kokios taikos mes norime? Ar taikos sau, t.y. kad tik niekas mūsų nekliudytų, ar jos siekiame ir kitiems? Kitaip tariant, kas gi turėtų gyventi taikoje? Ar agresorius irgi jos nusipelnė? Ar taika – tai gyvenimas su kiek mažiau siautėjančiu agresoriumi, ar apskritai be jo? Ar taika tėra ne-karo būsena, ar tai būvis, kuriame pasikartosiančios agresijos tikimybė sumažinta kiek tik įmanoma? Galiausiai, kas kalba apie taiką? Ar šiandien garsiai [gal net „rėksmingai“?] bereikalaujantieji taikos kuo nors rizikuoja lyginant su tais, kurie įvertindami visą padėties sumautumą kukliai taikos tikisi? Karo Ukrainoje kontekste akivaizdu, kad taikos neturi būti siekiama bet kokia kaina. Ir juo labiau ne teisingumo kaina.

Ką įdomaus bus galima išgirsti Kombinate 2022?

Ką įdomaus bus galima išgirsti Kombinate 2022?

Jeigu domina kairioji filosofija ir politinės idėjos, miegojimas palapinėje nekelia mirtinos alergijos arba tiesiog mėgstate festivalius, kuriuose galima ne tik pašokti, bet ir šį bei tą prasmingo sužinoti – „Kombinatas“ yra vertas jūsų dėmesio. Tai – kairiųjų idėjų festivalis, šiais metais sutrauksiantis dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninių Rytų Europos valstybių.

10 nevykusių kairiųjų argumentų prieš Ukrainos pasipriešinimą

10 nevykusių kairiųjų argumentų prieš Ukrainos pasipriešinimą

Diskutuoti su kai kuriais (daugiausia) Vakarų kairės atstovais gali būti labai sunku. Kai kurios jų pozicijos nuvilia. Kitos atrodo veidmainiškos ar ciniškos. Kai kurios pozicijos, mano supratimu, toli gražu neatitinka kairiųjų principų. Šios nuostatos ne visada išreiškiamos tiesiogiai, todėl noriu trumpai panagrinėti kai kurias paslėptas žinutes, kuriomis grindžiamos daugybės kairiųjų pozicijos.

Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos)“ klausimas politinėje kairėje

Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos)“ klausimas politinėje kairėje

1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją.

Šoko terapija neoliberalams

Šoko terapija neoliberalams

Kaip ir ankstesni pasaulio ekonomikos sukrėtimai, Rusijos karas Ukrainoje išryškino, jog pasitikėti tik rinkomis, siekiant sumažinti riziką ir sustiprinti šalių atsparumą, yra klaida. Neoliberalizmas neišlaikė dar vieno kontrolinio ir pagaliau jį turi pakeisti nauja ekonominė vizija, pagrįsta naujomis vertybėmis.

Istorinė Kenijos ambasadoriaus kalba JT Saugumo Taryboje

Istorinė Kenijos ambasadoriaus kalba JT Saugumo Taryboje

„Mes įsitikinę, kad visos valstybės, susikūrusios sugriuvus ar atsitraukus imperijoms, turi daugybę žmonių, trokštančių susijungimo su žmonėmis kaimyninėse šalyse. Tai normalu ir suprantama. Juk kas nenori prisijungti prie savo brolių ir seserų ir kartu siekti bendrų tikslų? Nepaisant to, Kenija nepritaria šio troškimo siekimui pasitelkiant jėgą. Iš mirusių imperijų pelenų turime pakilti, nepanirdami atgal į naujas dominavimo ir priespaudos formas.“

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.

Ar išlaisvins Europa Ukrainą nuo skolų naštos?

Ar išlaisvins Europa Ukrainą nuo skolų naštos?

Toliau tęsiantis Rusijos invazijai į Ukrainą, dažnas nenustojame svarstyti: kaip dar galime padėti šiai šaliai ir jo žmonėms tokio siaubo akivaizdoje? Šalia ginkluotės tiekimo, humanitarinės pagalbos, pabėgėlių priėmimo ir palaikymo akcijų yra ir dar vienas paramos būdas. Turime spausti Europos Sąjungos šalių vyriausybes, kad ES imtųsi spręsti Ukrainos skolų problemą.

Laiškas Vakarų kairiesiems iš Kijevo

Laiškas Vakarų kairiesiems iš Kijevo

„Pastaraisiais metais daug rašiau apie taikos siekį ir civilių aukas abiejose Donbaso karo pusėse. Bandžiau skatinti dialogą. Bet visa dabar jau parūko dūmais. Kompromiso nebus. Putinas lai planuoja ką tik nori, bet net jei Rusija ir užims Kijevą bei įstatys okupacinę vyriausybę, mes priešinsimės. Kova tęsis tol, kol Rusija paliks Ukrainą ramybėje ir gaus atlyginti už visas aukas ir visą destrukciją.“