Kol vyko teismai, o Lietuvoje buvo įvesta nepaprastoji padėtis, VVT darbuotojai protestavo prie Vilniaus miesto savivaldybės, buvo užėmę VVT įmonės patalpas ir galiausiai, teismams pasibaigus, šių metų spalio 3 d. buvo pasiryžę neįlipti į autobusus ir troleibusus. Visai priartėjus streiko dienai, savivaldybė ir įmonė staiga panoro derėtis ir streikas buvo atidėtas. Apie visa tai – pirmojoje GPB audio dokumentikoje.
Tokios kompanijos, kaip ,,Bolt“ ir ,,Wolt“, sistemingai nesuteikia savo darbuotojams pagrindinių darbo teisių, neteisingai juos laikydamos individualia veikla užsiimančiais ,,partneriais“. Pagaliau Europa ketina priimti įstatymą, kuris juos pripažintų darbuotojais. Šiuo pavyzdžiu turėtų pasekti ir Didžioji Britanija.
Kazachstanas iš tiesų sukūrė žaliavų gavyba pagrįsto kapitalizmo modelį. Valstybės gyventojai susiduria su daugybe socialinių problemų, egzistuoja didžiulė socialinė stratifikacija. „Vidurinioji klasė“ sugriauta, realios ekonomikos sektorius sunaikintas. Dėl didelių korupcijos mastų BVP pasiskirstęs itin netolygiai. Neoliberalios reformos visiškai panaikino socialinę apsaugą. Labiausiai tikėtina, kad transnacionalinių korporacijų atstovai paskaičiavo, jog naftos verslų išlaikymui reikia 5 milijonų žmonių, todėl visa daugiau nei 18 milijonų siekianti Kazachstano populiacija yra tiesiog per didelė. Dėl šių priežasčių dabar vykstantys protestai daugeliu atžvilgių yra antikolonijiniai.
Viena didžiausių pramonės įmonių Lietuvoje, AB „Achema“, gali tapti pirmąja įmone šių laikų Lietuvos istorijoje, kurios darbuotojai išeis į streiką. Anksčiau profsąjungų pavyzdine laikyta įmonė jau dvejus metus nepasirašo kolektyvinės sutarties. „Achemos“ profsąjunga paskelbė, kad vasario 8 d. pradės neterminuotą streiką. GPB pakalbino įmonės darbuotojus ir profsąjungos pirmininkę apie susidariusią padėtį ir streiko perspektyvas.
Pusę metų besitęsianti Vilniaus viešojo transporto darbuotojų kova – tai geriausias pavyzdys, kad susivienyti mes gebame, tik kovoti mums tenka ne tik prieš savo darbdavius, bet ir prieš valstybės biurokratinę sistemą. Atėjo metas pripažinti, kad Lietuvos profsąjungų pirmutinė problema – ne mitinis „darbuotojų pasyvumas“, o Europoje griežčiausi streikų įstatymai.
Mes esame moterys, kurios atlieka esminį vaidmenį pasauliui atsigaunant nuo pandemijos. Nors mūsų darbas būtinas, mums tenka taikstytis su varganomis sąlygomis: mums moka per mažai ir mūsų darbą nuvertina; mes persidirbame arba liekame be darbo; esame priverstos gyventi perpildytose erdvėse ir vis atnaujinti leidimus gyventi. Kasdien patiriame vyrų smurtą namuose ir darbo vietose. Mums įgriso taikstytis su smurtu ir išnaudojimu – mes atsisakome tylėti! Susibūrėme į Vidurio, Rytų ir Vakarų Europos kovojančių moterų, migrantų ir darbuotojų tinklą – tarptautinį būtinųjų autonominių kovų susivienijimą (angl. Essential Autonomous Struggles Transnational). Kovo 8-ąją kviečiame visas ir visus kovojančius prieš kapitalistinį, patriarchalinį ir rasistinį smurtą prisijungti prie mūsų streiko!
Maži mokytojų ir medikų atlyginimai ar faktas, kad „pusė Lietuvos“ iš tikrųjų už 500 dirba, niekaip neištaiso situacijos, kurioje, pranešę prieš 23 minutes, darbdaviai tau gali aštuntadaliu sumažinti algą. Kurjerių organizavimasis neužkerta kelio kitoms profesijoms kovoti už geresnes sąlygas. Veikiau atvirkščiai – šis streikas yra įkvėptas tų pačių mokytojų bei medikų pavyzdžių ir savo ruožtu gali įkvėpti kitus.
Kas, po velnių, nutiko? Trumpai tariant, vyriausybės, gelbėjančios ne tik bankus, bet ir vartotojus bei skolininkus, tikrai nereiškia, kad jos staiga sušvelnėjo, greičiau tai – gerokai didesnės krizės ženklas. Ši krizė labai skiriasi nuo paskutinės ir tikėtina, kad ateinančiais metais ji pakeis tiek politiką, tiek ekonomiką visame pasaulyje.
„Ko iš tikrųjų negalime sau leisti, tai ne išplėstų teisių ir garantijų žmonėms, o tokios prabangos ir privilegijų, kuriomis mėgaujasi keletas išrinktųjų.“ Ekonominė krizė privers pergalvoti, kieno poreikius turi tenkinti ekonomika, dėl to reikalaukime atlyginimų kėlimo bei darbo dienos sutrumpinimo iki 6 valandų
„Aš galvoju, kad reikia kovoti, nes mes pavargome nuo visko mažinimo“, – apie nepasitenkinimą minimaliais atlyginimais ir eilę metų negerėjančiomis darbo sąlygomis sako ilgamečiai pašto darbuotojai.
