Antrąją (ir paskutinę) prognozių dalį pradėsiu nuo atsakymo į teisingą kritiką. Vienas ištikimiausių GPB skaitytojų ir kritikų Augis Veg apie pirmąsias tris prognozes pakomentavo, kad tikra prognozė buvo tik antroji (koalicija šiuos metus išsilaikys), o kitos dvi – nelabai prognozės.
Prognozės – reikalas rimtas, bet ne todėl, kad jos išsipildo arba ne. Rimtas reikalas jos todėl, kad jos mums šiame neramiame, liūdname ir netikėtame pasaulyje leidžia nusiraminti, pasidžiaugti ir pasiruošti staigmenoms. Tad kviečiu pažaisti kartu su manimi: kaip seksis Lietuvai 2026-aisiais?
Užkalbiname Gedimino prospektu praeinantį lietuvį: „jie susprogdino vaikų ligoninę – kaip tai vertinate?“ Lietuvis pasimeta, jį išmuša prakaitas, pradeda mikčioti. Kaip atsakyt į tokį klausimą? Iš kur jam žinoti, gerai ar blogai susprogdinti vaikų ligoninę?! Galiausiai beveik alpdamas išlemena: „o kas susprogdino?“ „Rusija,“ atsako žurnalistas. „A!“ atsikvepia lietuvis kraujui pradedant sugrįžti į smegenis. „Tai aišku blogai. Nusikaltimas žmonijai.“
Dar vienas pilietis nuo apsikvailinimo išgelbėtas paprasto dėsnio: mūsų draugai daro gerus dalykus, mūsų priešai – blogus.
Šiuolaikinėje Europos politinėje vaizduotėje karo laukimo būsena tampa vis labiau įprasta. Karas čia nebe reiškinys, o tvarkos principas – ideologinė struktūra, kuri organizuoja kolektyvinį mąstymą, emocijas ir vaizduotę. Valstybė šiame kontekste įgyja simbolinę Tėvo funkciją – ji žada apsaugą, bet sykiu reikalauja paklusnumo. Tai, ką galima vadinti šiuolaikinės politikos libidine ekonomika, grindžiama ne racionaliu interesu, o nuolatiniu poreikiu patirti prasmę per įsitraukimą, per įsirašymą į simbolinę tvarką. Karo laukimas čia atlieka dvigubą vaidmenį: jis leidžia išlaikyti visuomenės sutelktumą ir kartu suteikia moralinį turinį pačiai priklausymo valstybei idėjai. Tokiu būdu valstybė tampa ne tiek politine institucija, kiek emocinės ir simbolinės investicijos objektu – tuo, kas leidžia subjektui patirti save kaip reikšmingą bendruomenės dalį.
Tokį tekstą tikriausiai dera pradėti „tikėjimo išpažinimu“. Nesu didelis šio žanro, kad ir koks senas ir garbus jis bebūtų, gerbėjas, bet šįkart gal visai verta. Jei bent pora žmonių nenumos ranka ir paskaitys toliau nei antraštė, tai ir bus verta. O ištikimoms skaitytojoms ir skaitytojams bus truputį perteklinės informacijos.
Prieš savaitę su trupučiu socialdemokratai po „raudonosios konklavos“ paskelbė, kad Inga Ruginienė – naujoji jų kandidatė į premjerės postą.
Dėl laisvos žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės spaudimo atsikračius korumpuočiausio premjero per nepriklausomos Lietuvos istoriją, su nerimu laukiame, ką gi jo partija – tik neišmatuojamo masių tamsumo ir, greičiausiai, dar dėl Rusijos dezinformacijos išrinkta į valdžią – pasiūlys į jo vietą. Mūsų lūkesčiai maži, čekiukai ir auksiniai šaukštai žvanga visų galimų kandidatų stalčiuose, o Tapinas jau užvedęs aplankus apie kiekvieną iš jų savo kompiuteryje, taigi mažai vilties, kad ir jie ilgai ištemps.
Bet yra būdas ištrūkti iš šio liūno ir aš kreipiuosi į prezidentą, į LRT ir į visus feisbuko influencerius, kad paremtų idėją Lietuvai, kurią toliau išdėstysiu.
Dovilė Šakalienė tvirtina, kad jos darbas yra rūpintis ginklais, o ne užsienio politika – todėl ji lankosi Izraelyje. Tarkime, kad ginklų pirkimas iš tikrųjų yra apolitiškas veiksmas: tokiu atveju savo taktika ministrė paprasčiausiai demonstruoja mąstymo siaurumą. Jei prioritetas yra užtikrinti Lietuvos gynybą efektyviausiais kaštais, tai ginklų derėtų ieškoti už nepaaiškinamai į „Euroviziją“ papuolusių valstybių ribų – mums reikia pirkti ginkluotę iš Šiaurės Korėjos.
Li Andersson yra Suomijos politikė, šiuo metu užimanti Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmininkės poziciją. Nuo 2019 iki 2023 m. ji ėjo Suomijos švietimo ministrės pareigas ir buvo ilgametė Kairiųjų aljanso pirmininkė. EP rinkimuose 2024 m. Li surinko daugiausiai balsų iš visų kandidatų Suomijoje.
Šią kalbą Li Andersson perskaitė šiemet birželį Portugalijoje vykusiame Left-Green Alliance (Kairiųjų–žaliųjų aljanso) kongrese. Šis aljansas įkurtas septynių Europos politinių partijų, tarp kurių Podemos (Ispanija) ir Razem (Lenkija). Aljansas siekia kurti atsvarą radikalios dešinės jėgoms ir burtis aplink alternatyvią Europos Sąjungos viziją, iškeliant į priekį socialinio teisingumo ir ekologinės darnos siekius.
Kaip nutinka, kad išaušta 2025-ieji vertybinės politikos metai, o kažkokiu būdu Seime vykstančioje oficialioje diskusijoje apie Lietuvos saugumo politiką tarp žurnalistų, politikų ir gynybos ekspertų, šiltutėliai priimama JAV organizacija, kaišiojusi pagalius į ratus dėl paramos Ukrainai tiekimo, atstovaujama žmogaus, kuris tris karo metus praleido gretindamasis prie Orbáno?
