Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
„Jei Izraelio gyventojus sunkią valandą palaikantieji tiesiog pasakytų, kad nepritaria Izraelio valdžios atsakui ir civilių žudymui, viskas būtų labai aišku ir paprasta. Tai visiškai nesunku – pažiūrėkite kiek rašalo išpilama smerkiant Hamas prieš bet kokį susirūpinimą palestiniečiais.“
„Mūsų visų prosenelis“ Vytautas Landsbergis šią savaitę švenčia jubiliejų. Ta proga publikuojame tekstą – Sergejaus Loznicos filmo „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ recenziją – kuriame aptariamas profesoriaus mitas ir palikimas. Tautos vienytojas, moralinis autoritetas, aštrus tiesos balsas – jis nėra nė vienas iš šių dalykų.
Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis?
Pirmiausia, visiškai akivaizdu, kad protestuotojai švilpė ir reiškė nepagarbą ne Sausio 13-osios aukoms, jie švilpė dabartinei Lietuvos valdžiai. Tai, kad valdantieji jiems reiškiamą panieką nori prilyginti nepagarbai visai Lietuvos nepriklausomybės istorijai, tik rodo nė kiek nebestebinančią jų aroganciją. Be to, tai buvo bene pirma proga, kai protestuotojai galėjo fiziškai prisiartinti prie premjerės bei kai kurių kitų valdžios atstovų ir į akis pareikšti, ką apie juos mano – priekaištauti, kad Sausio 13-oji yra netinkama proga protestui, nėra visiškai sąžininga.
Ką iš tikrųjų reiškia pastaruoju metu išpopuliarėjęs terminas „naujasis etninis nacionalizmas“? Ar šiuolaikinis pakankamai margas (savo pilkumoje) lietuviškasis nacionalizmas papuola į šią kategoriją? Ir kaip šis reiškinys, dažnai laikomas grėsme demokratijai, tvarkosi su vis įvairėjančiomis šiuolaikinėmis visuomenėmis?
