Su vaikais migrantais dirbantis psichologas: „Italija turi nustoti remti kankinimus Libijoje“

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Spalio gale įvairių Italijos miestų psichologai ir psichikos sveikatos specialistai kreipėsi į naująją šalies vyriausybę su prašymu neatnaujinti memorandumo su Libija dėl migracijos srautų reguliavimo ir pasienių kontrolės stiprinimo. Memorandumas, be vyriausybės įsikišimo sudarytas 2017 m., vadovaujant Paolo Gentiloni vyriausybei, atnaujinamas automatiškai kas trejus metus. Lapkričio 2 d. jis buvo darkart patvirtintas. Tarptautinė bendruomenė Libiją laiko nestabilia ir nesaugia šalimi, kurioje fiksuojami nuolatiniai žmogaus teisių pažeidimai.

Kreipimosi iniciatorius – Federico Brundo (g. 1983 m.), psichologas ir psichoterapeutas, Genujoje dirbantis su migrantais nepilnamečiais. „Prašome, kad mūsų valstybė nustotų buvusi kankinimų, prievartavimų ir smurto bendrininke bei rėmėja“, ˜– teigia Federico, sutikęs papasakoti apie pastarųjų metų pokyčius Italijos priėmimo politikoje ir migruojančių asmenų istorijas. Su juo kalbėjosi Toma Gudelytė.

---

Federico, galėtum trumpai papasakoti apie savo darbą? Kuo tu užsiimi?

Pradėjau kaip edukatorius integracijos centre. 2013-2017 m. dirbau su prieglobsčio prašymą pateikusiais nepilnamečiais, atvykusiais iš įvairių Afrikos valstybių, iš Bangladešo, Pakistano, taip pat su afganais ir kurdais. Situacija anuomet buvo dar visai nebloga, turėjome daugiau išteklių, tad galėjome samdyti praktikantus, apmokėti stažuotes. Pagal išsilavinimą esu psichologas.

Vėliau laimėjau Vidaus reikalų ministerijos konkursą, prisijugiau prie trimečio integracijos projekto FAMI (ES finansuojamas fondas migrantų ir prieglobsčio prašytojų integracijai) ir šiuo metu dirbu Genujos vaikų ligoninėje „Gaslini“, kur teikiu psichologinę pagalbą migruojantiems vaikams ir paaugliams. Paprastai šiuos integravimo projektus koordinuoja regionai drauge su šalies ligoninių ir ambulatorijų tinklu, talkinu ir kitai miesto ligoninei, vedu mokymus edukatoriams, kartais žurnalistams. Kaip psichologas dirbu tiek su vaikais, tiek su šeimomis.

Tau tenka sutikti daug nelydimų nepilnamečių?

Situacijų esama pačių įvairiausių. Pagal tautybę Genujoje turime daugiausiai albanų, čia gyvena didžiulė albanų bendruomenė, tai stipri ir ilgametė migracijos istorija. Tėvai išleidžia vaikus pas gimines ar pažįstamus, norėdami jiems geresnio išsilavinimo ir ateities. Šiuo atveju kalbame ne apie desperatiškas „vilties keliones“. Gerokai sudėtingesnės yra afganų, sirų, pakistaniečių ir, žinoma, afrikiečių kelionės. Jų maršrutai neišvengiamai veda per Libiją, o Libijoje padėtis šiuo metu yra katastrofiška. Kai pradėjau dirbti edukatoriumi, Libijoje buvo kitaip.

Ką turi galvoje? Kas pasikeitė?

Po Muammaro Gaddafi nužudymo (2011 m.) Libijoje iškilo įvairios karinės grupuotės – klanai, perėmę atskirų šalies sričių kontrolę, tačiau nebuvo jokios institucinės migracijos srautų reguliavimo sistemos. Tada 2017 m. atvykome mes, italai, turiu galvoje Vidaus reikalų ministro Marco Minniti memorandumą ir dvišales sutartis. Problema ta, kad Libija nėra tikra valstybė ir sutartis pasirašėme ne su institucijomis, o su valdžią perėmusiomis grupuotėmis, nesilaikančiomis nei tarptautinių konvencijų, nei žmogaus teisių deklaracijų. Ir niekas iš Europos institucijų neturi absoliučiai jokios galios kontroliuoti to, kas dedasi Libijoje, taikyti sankcijų ir pan.

Memorandumas parašytas gana abstrakčia kalba, norint, jame galima rasti netgi teigiamų dalykų, pvz., punktą apie libiečių pakrantės apsaugos finansavimą (tikėjomės, kad į jį įeis ir jūroje skęstančių žmonių gelbėjimas, bet tikrovėje tai nepasitvirtino). Jei anksčiau per Libiją atkeliavę pacientai man sakydavo „taip, ten bloga vieta, daug chaoso, bet suktis įmanoma“, tai dabar klausytis jų pasakojimų būna nepakeliama. Ir taip yra todėl, kad buvo sukurta smurtinė migruojančių asmenų kontrolės sistema.

Kodėl būtent Libija?

Anksčiau į Libiją migruodavo didžiuliai darbininkų-samdinių iš Užsahario Afrikos srautai, nes Libijoje buvo darbo. Dažnai dirbančiųjų kelionė ten ir užsibaigdavo. Po Minniti sutarčių situacija pasikeitė, atsirado lageriai, pagilėjo rasizmas – musulmoniškoji Šiaurės Afrika Užsahario Afrikos atžvilgiu ir šiaip yra nepakanti, laiko save atskiru nuo juodaodžių pasauliu.

Dabar juodaodžiai laikomi kone antrarūšiais žmonėmis, moterys sistemiškai prievartaujamos. Seksualinis smurtas, jo yra tiek daug migrantų pasakojimuose – tai kažkas sunkiai suvokiamo. Praktiškai dar nesu sutikęs per Libiją keliavusios moters, kurios nebūtų išžaginę. irbu daugiausia su vyrais, paaugliais, o moterys ir merginos siunčiamos pas psichologes moteris, tačiau dirbdamas su šeimomis daug kalbu su vaikų motinomis. Dažnai moterims reikia laiko, kad atsiskleistų, nes jas kamuoja gėda, pažeminimas. Teko sutikti daugybę vaikų, gimusių po išžaginimo. Pamatai įrašą „gimęs“ Libijoje ir jau automatiškai mąstai: ta moteris greičiausiai patyrė seksualinį smurtą.

Tos moterys, kurias regime skrodžiant Viduržemio jūrą gumine valtele, su kūdikiais ant rankų…

Jos tikrai nėra neatsakingos motinos, kaip bandoma vaizduoti. Visas tas naratyvas, na, ko jie čia trenkiasi su mažais vaikais, yra absoliučiai klaidingas. Patekę į institucinį pragarą, kokia yra Libija, jie neturi galimybės rinktis tarp A ir B: palikę savo šalį dėl vienokių ar kitokių priežasčių, tranzito šalyje likti jie negali. Kai įvairios mūsų, europiečių, vertinimo komisijos pradeda jų klausinėti „kodėl iš ten išvykai, kodėl čia atvykai“, turėtų prisiminti mūsiškę emigraciją į JAV XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Žmonės paprasčiausiai nori gyventi ten, kur įsivaizduoja esant geriau. Kartais tikrovė neatitinka jų įsivaizdavimo – atvykę čia jie randa pragarą, bet tada vėlgi įsijungia mechanizmas, kad negali namiškiams pasakoti, kaip tau  blogai, nes tai būtų asmeninis pralaimėjimas, dar viena trauma.

Kaip atrodo migrantų priėmimo ir integravimo politika Italijoje šiandien? GPB esame pasakoję apie Mimmo Lucano taikytą solidaraus bendruomeniškumo idėją, Riačės utopiją, kuri buvo kriminalizuota ir galop sunaikinta.

Labai priklauso ar esi pilnametis, ar mažametis. Nepilnamečiams Italijoje teikiama visokeriopa apsauga. Popieriuje visada ir be išimčių, tikrovėje – kiek rečiau. Suaugęs asmuo pirma privalo pateikti prieglobsčio prašymą, tada laukia komisijos svarstymo, o iki tol gauna laikiną leidimą gyventi šalyje kaip potencialus prieglobsčio prašytojas. Tuomet jį priglaudžia atitinkamos struktūros, jei jos pilnos – regioniniu ar savivaldybių susitarimu gali laikinai priimti viešbučiai. Šiose struktūrose dirba edukatoriai, nors lėšos Matteo Salvini dėka priėmimo tinklui buvo gerokai apkarpytos.

Patikslinimui, mąstant apie lietuvišką pasienio kontekstą: Italijoje nepilnamečiai migrantai nebuvo ir nėra kalinami?

Ne, jokiais būdais, suaugusieji irgi ne. Atvykęs pateiki, kaip minėjau, prieglobsčio prašymą ir bandai ieškotis darbo, įrašai vaikus į vietinę mokyklą, naudojiesi paslaugomis. Jei turi draugų, galinčių tave priglausti, gyveni pas juos arba nuomuojiesi butą, benamiams egzistuoja prieglaudos, bet jokiais būdais netampi sulaikytu asmeniu. Taip pat Italijoje labai aktyvios įvairios katalikiškos organizacijos. Žinoma, turime dar daug ką nuveikti integracijos srityje, bet noriu pabrėžti, kad tai ne pavienių asmenų, ne migrantų, o valstybės ir institucijų pareiga.

Ką turi galvoje?

Visa ši istorija – eksternalizuoti Europos pasienį – veidmainiška, sakyčiau, iškrypėliška: žmonių srautai reguliuojami išimtinai ekonominiu pagrindu. Įsivaizduok struktūrą, ligoninę ar universitetą, kuri užuot samdžiusi naujus darbuotojus, perleidžia paslaugų teikimą rangovui (įmonei), nes žino, kad taip išleis mažiau, tačiau toks darbas tampa prekarišku, darbo sutartys trumpalaikės, mažinamos socialinės garantijos ir t. t. Darbo eksternalizacijos logika šiandien taikoma pasieniui: libiečiai yra mūsų rangovai migracijos srityje.

Tai tas pats, kas duoti pinigus žinant, kad rangovas suvarys į kambarį darbuotojus, pavers juos vergais, nukankins, o ryte išsiųs dirbti. Jei sužinotume apie tokią darbuotojų padėtį, greičiausiai nutrauktume sutartį su rangovu ir patrauktume jį baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju įmonei, Libijai, mes negalime ničnieko pasakyti. Ekonomiškai sužaidėme puikiai, sutaupėme, iš moralinės pusės esame šūdžiai.

Ar dar įmanoma kalbėti apie moralinę pusę?

Dar ir kaip reikėtų kalbėti, pvz., apie mūsų kolonialistinę praeitį Afrikoje, bet ar kas prisiims tokią atsakomybę, ar išdrįs pripažinti savo kaltę? Nejuokaukim. Jei nenorim kalbėti apie vertybinius dalykus, o tik apie ekonomiką, tebūnie: Europai šiandien kaip niekad reikalingi prastai apmokami juodadarbiai. Italijai desperatiškai reikalingi žmonės, kurie dirbtų žemės ūkyje. Tariamos migrantų invazijos naratyvas tarnauja vien dešiniosioms politinėms jėgoms – Matteo Salvini be migracijos baubo daugiau neturėtų, ką pasiūlyti rinkėjams.

---

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

---

ES pozicija migracijos tema, regis, krypsta į dešinę pusę: lapkričio 25 d. sušauktas neeilinis Vidaus reikalų tarybos posėdis dėl migracijos krizės, kuriame sutarta dėl būtinybės stiprinti ryšius su tranzito šalimis (tarp jų ir Libija) migrantų srautams stabdyti.

Mane tiesiog žavi Europos dviveidiškumas. Kai nepilnamečiui pavyksta pasiekti mūsų krantus gyvam, suteikiam jam reikiamas paslaugas, nes negražu palikti vaiką gatvėje. Bet kai vaikas miršta pakeliui, bandydamas iki mūsų prisikasti, čia jau ne mūsų reikalas. Kaip tik taip šiandien elgiasi europietiškos institucijos. Absurdiška realybė.

Jei, tarkim, Europa nuspręstų atidaryti priėmimo centrus Libijoje ar Egipte, tačiau su europietiškais standartais ir mūsų darbuotojais, ten nagrinėjančiais migrantų teisę į prieglobstį, aš vis vien nepritarčiau. Vis dėlto tai būtų sąžiningiau: Europos pasienis nubrėžtas taip, kad būtų apsaugotas nuo invazijos, užtat žmonių atranka vyktų vietoje pagal europietiškus reikalavimus ir vertybes.

Ir galbūt atidarius humanitarinius koridorius užtikrinamos saugesnės kelionės?

Būtent. Apsaugomi žmonės nuo bereikalingos ir pavojingos kelionės jūra. Tai nebūtų mano kelias, tačiau aš dar galėčiau tikėti Europa, kad jai nors truputį rūpi. Dabar mes finansuojame Libijos banditus, kurių ničniekas nekontroliuoja. Mes kuriame mirtį pasienio apsaugos sumetimais. Ne sienas mes saugome, o savo privilegijas. Patys sau sekame pasakas, kokie esam tolerantiški ir nuostabūs, demokratiški, o tiesa paprasta: mums nusispjaut ant žmonių.

Tavęs beklausydama prisiminiau iraniečių antropologo ir migranto Shahramo Khosravi knygą Nelegalus keliautojas. Pasienių etnografija. Autorius kalba apie ES migracinę strategiją kaip apie nekropolitiką, kuri tiesiogiai nenaudoja galios žudyti, tačiau išstato pasienio pažeidėjus mirčiai, sukurdama tam aplinkybes. Jo įsitikinimu, šiandienos sienų tikslas – atskirti žmones ne tik etnocentriniu, bet pirmiausia klasiniu ir rasiniu pagrindu, kitaip tariant, atsiriboti nuo alkstačios pasaulio dalies.

Bet grįžkime prie šiandienos aktualijų. Pirmasis naujos italų vyriausybės, kuriai vadovauja Giorgia Meloni, diplomatinis skandalas – ginčas su Prancūzija dėl migrantus jūroje gelbstinčio laivo „Ocean Viking“. Italijai blokavus prieigą prie savo uostų, laivas dreifavo ilgiau nei dvi savaites, galiausiai įplaukti jam leido Tulono miestas. Dar du NVO laivai („Gydytojai be sienų“ ir „Humanity 1“) galiausiai gavo leidimą prisišvartuoti Katanijoje, tačiau išsilaipinti, po medicininės apžiūros, galėjo tik pažeidžiamiausi žmonės. Ką manai apie tokią selektyvaus išlaipinimo praktiką?

Jūrų teisė nenumato selektyvaus gelbėjimo. Kalbant grynai iš juridinės pusės, turime valstybę, Italiją, kuri savavališkai nusprendė apeiti tarptautinę teisę. Visiškas idiotizmas – noras pasirodyti ir parodyti, kad pas save darau, ką noriu. Galėčiau tau kokias penkias valandas aiškinti, kodėl selektyvūs išlaipinimai yra pasibaisėtini. Be to, jie buvo vykdomi ne ekstremalios situacijos kontekste, o stovinčiame laive. Leisti išsilaipinti vien moterims ir vaikams nėra logiška, tam tikrose situacijoje vyrai taip pat gali būti pažeidžiami, ligoniai, neįgalieji, patyrę seksualinę prievartą, psichologiškai sužaloti. Mes nurašėme migruojančius vyrus kaip pavojingą kategoriją.

Katanijoje medikai pakilo į laivą ir iš akies per kelias minutes nustatė, kas pažeidžiamas asmuo, o kas ne, vertindami išimtinai fizinę žmonių būklę. Psichologinė būklė – nė motais. Jai reikia laiko. Reikalingas psichiatras, simptomų stebėsena. Jau nekalbu, kad apklausa laive vyko be vertėjų. Parodomasis cirkas ir tiek.

Žinai, man užtektų, kad politikai aiškiai ir atvirai pasakytų: man rūpi tik europiečių gyvybės, visi kiti – ne mūsų reikalas. Bet nepamirškime, kas šiandien daroma migrantui, rytoj gali būti taikoma skurstančiam italui ar lietuviui. Užtenka sukurti precedentą: kas dar vakar buvo visuotinai pripažįstama žmogaus teise (teisė laisvai judėti), šiandien tokia nebėra ir rytoj galbūt ši teisė bus paneigta tau. Tavo vaikui bus reikalingos tam tikros paslaugos, bet tu nebeturėsi priemonių, kaip to pareikalauti, nes sistema bus pavertusi tas paslaugas prieinamas tik pasiturintiems. Ir čia išlenda mano bolševikinė siela, bet, mielieji, akivaizdu: priešais mus – klasių kova ir esmė visai ne tame, juodas tu ar baltasis, esmė – turi pinigų arba ne.

Federico, kaip apibendrintum savo darbo patirtį šioje srityje?

Dažnai mokymų metu sakau, kad pirmiausia esame vertėjai: padedame atvykusiems žmonėms susigaudyti, kur jie ir kaip viskas veikia. Žmonės dažnai nežino apie savo teises, nežino, kad jų vaikai gali lankyti viešąsias mokyklas, kreiptis į pediatrą ir t. t.

Dar esame mediatoriai, tarpininkaujantys tarp prieglobsčio prašytojo ir institucijų. Man dažnai tenka rašyti įvairiausias psichologinio ir psichiatrinio pobūdžio ataskaitas skirtingoms komisijoms. Negalima prieglobsčio prašytojo palikti vieno be tarpininko, akivaizdu, kad tada jo prieglobsčio prašymo procesas užtrunka gerokai ilgiau.

Labai svarbu ir tai, ką migrantai nutyli. Nutyli ne iš blogos valios, o todėl, kad toji patirtis yra trauminė, jo sąmonė norėtų ją ištrinti. Tas pačias taisykles, gydymo ir apsaugos procedūras privalome taikyti visiems. Tai kainuoja ir mes to nenorime, nes jei nutartume taikyti vienodas taisykles visiems, turėtume sau užduoti klausimą, kuris peržengtų mūsų gyvenimus valdančio kapitalo logiką.

---

Viršelio nuotraukoje – migrantus jūroje gelbstinčios NVO laivas „Emergency“ Genujos uoste.