„Žmonės turi patys galėti“ arba kas pasimatė išsisklaidžius gaisro dūmams Alytuje

Gaisrui užgesinti, nepaisant Vidaus reikalų ministerijos komunikacinių žinučių, prireikė daugiau nei savaitės. Mažiausiai keturi ugniagesiai dėl išsekimo, patirto gesinant vieną didžiausių šio dešimtmečio gaisrų, buvo paguldyti į ligoninę. Ir nors dūmų virš Alytaus jau mažiau, to nepasakysi apie situaciją visos šalies padangėje. Tad ką Alytaus gaisras ir tai, kaip su juo sekėsi dorotis, leido mums suprasti apie valstybę ir jos dabartinę būklę?

Pirmiausia pažiūrėkime, kas dar vyko Lietuvoje tuo metu, kai Alytuje liepsnojo padangos. Visą savaitę spauda mus atkakliai stengėsi sudominti naujienomis apie įsižeidusio Seimo Kultūros komiteto pirmininko kovą su buvusiu savo valstiečiu Viktoru Pranckiečiu. Tačiau kam gi įdomu, kaip susiklostys Pranckiečio likimas? Juk realiai vargu ar kas nors sugebėtų pasakyti, ką Lietuvoje veikia Seimo pirmininkas ir kokia yra politinė šio posto reikšmė? Ramūno Karbauskio kova su savo kadaise paskirtu ir vėliau maištauti pradėjusiu Seimo pirmininku Alytaus gaisro kontekste svarbi nebent vienu aspektu – ji parodo, kad asmeniniam kerštui stipriausios šalies politinės partijos lyderis turėjo daugiau laiko nei nacionalinio masto katastrofos sprendimų paieškoms.

Gaisrui įpusėjus, prezidentas Gitanas Nausėda išvyko į Japoniją, kur, kaip teigė Prezidentūros spaudos atstovai, ketinta stiprinti dvišalius ryšius verslo ir ekonomikos srityse. Na ir kas, kad gaisras, na ir kas, kad prezidento reitingai ~80 proc., kas tikriausiai reiškia, kad žmonės pasitiki prezidentu ir mato jį kaip tai, į ką sunkiu visiems metu galima atsiremti viešojoje erdvėje. Gaisras turi palaukti, ekonomika ir verslas – pirmoje vietoje.

Bet eikim prie savo svarba kur kas reikšmingesnių įvykių. Spalio 19 d., šeštadienį, šalies ugniagesių vadovai ir profsąjungos pranešė, kad ruošiamasi protestams ir streikams, kadangi vyriausybė neskiria pakankamai lėšų atlyginimams ir naujai technikai įsigyti. Dieną prieš apie streikus dėl nevykdomų pažadų kelti algas pareiškė kai kurios šalies mokytojų profsąjungos.

Valdžia tuo metu rengė ateinančių metų šalies biudžeto projektą ir svarstė įvairių mokesčių įvedimo sumanymus. Papildomų mokesčių prireikė po to, kai valstybės biudžete planuojant būsimas išlaidas ir pajamas atsirado „šiokių tokių“ neatitikimų. Tai neturėtų stebinti, mat valdžia tuo pat metu įsipareigojo daryti du tarpusavyje nesuderinamus dalykus – viena vertus, nedidinti mokesčių daugiausia uždirbantiems, antra vertus – didinti viešojo sektoriaus, t. y., jau minėtų ugniagesių, mokytojų, ir kitų darbuotojų atlyginimus. Taip atsirado automobilių, nekilnojamo turto ir prekybos centrų mokesčių iniciatyvos. Šie mokesčiai būtų smogę ne tiems, kam priklauso, o tiems, kas jau ir taip Lietuvoje velka didelę mokestinę naštą – vidutines ir mažas pajamas gaunantiems gyventojams.

Tad nieko nuostabaus, kad LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“ ekonomistas Vaidas Navickas Vyriausybės Seimui pateiktą biudžeto projektą pavadino skylių kamšymu, o esmine problema įvardino nenorą didinti mokesčių daugiausia pajamų gaunantiems žmonėms. „Visa ta reforma praeitų metų buvo didžiulė dūmų uždanga. Nieks iš esmės nepasikeitė, bet kažkas tai buvo pastumdyta, tarifai pasikeitė ir visiems atrodo, kad čia… Skvernelis vadina „struktūrine reforma“. Jokia čia ne struktūrinė reforma. […] Pas mus pusė biudžeto yra […] vartojimo mokesčiai, pridėtinės vertės ir akcizai. Yra labai mažai surenkama gyventojų pajamų mokesčio. Kas yra iš tiesų, man atrodo, gėda. Mums daugiau duoda paramos Europos Sąjungos šalys – du milijardus – negu mes patys susirenkam gyventojų pajamų mokesčio,“ – teigė ekonomistas.

Akivaizdu, kad šalies viešojo sektoriaus poreikiai nedera su finansų ministro Viliaus Šapokos propaguojama „minimalios valstybės“ idėja. Negali tuo pat metu ginti verslo interesų ir bandyti užtikrinti deramą valstybės funkcionavimą. Negali išdalinti milijardo milijonui ir turėti stipraus viešojo sektoriaus, t.y., stiprios valstybės. Tačiau būtent tokiu sėdėjimu ant dviejų kėdžių iki šiol užsiimdavo visos neoliberalios šalies valdžios, įskaitant ir dabartinę. Kokiu gi būdu siekiama suderinti šiuos prieštaringus tikslus? Grįžkime prie gaisro Alytuje. Jame būtent ir išryškėja būdai, kuriais bandoma pasiekti šią utopiją, t. y., kad ir vilkas būtų sotus (nebūtų apmokestinti kapitalistai), ir avis sveika (visuomenei būtų prieinamos kokybiškos viešosios paslaugos). Atsakymas – permetant atsakomybę už žmonių saugumą ir gerovę ant pačių žmonių pečių, be kita ko dar ir bandant pastaruosius įtikinti, kad tai yra būtent jų pačių, o ne valdžios pareiga. Būtent tokią žinutę gaisro metu visuomenei ir siuntė įvairūs ministrai. Pažvelkime į kelis tokius ministrų komunikacijos pavyzdžius.

Šeštadienį, spalio 19 d., Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga savo „Facebook“ paskyroje ragino: „Žmonės, prašau Jūsų, būkite sąmoningi ir nebedarykite to! Saugokite save, savo artimuosius, ypač mažamečius vaikus. Naminių gyvūnų taip pat nepamirškite. Juk buvimas lauke be jokių apsaugos priemonių labai kenkia Jūsų ir artimųjų bei gyvūnų sveikatai!“ Tačiau dar tą pačią dieną Alytaus miesto meras – Nerijus Cesiulis žurnalistams teigė, kad „Alytuje baigėsi respiratoriai. Darom, ką galim. Po Lietuvą išsiųstos pajėgos gauti jų tiek, kiek reikia.“ Apie respiratorių trūkumą ministras Veryga turėjo žinoti. Jeigu niekas jam apie jį nepranešė, jis turėjo pats pasiteirauti, ar ko netrūksta. Tačiau lengva sąmoningumo mokyti kitus.

Aplinkos ministerija spalio 21 d. perspėjo, kad „Pasirodė daug netikros informacijos apie kritusius gyvūnus […]. Tie duomenys arba buvo išgalvoti, arba buvo specialiai žmonės klaidinami ir gąsdinami. […] Kaip ir buvo informuota, jei yra kažkoks pakitimas ar randama gyvūnų gaišenų, kad būtų atiduota specialistams, kurie įvertins, atliks tyrimus ir pasakys, kokia to priežastis. Nes jeigu jau prasideda gyvūnų gaišimai, tai įsivaizduokime, koks poveikis turėtų būti žmonių sveikatai,“ – šeštąją gaisro dieną protingu bandė dėtis ministras Kęstutis Mažeika. Vėliau pasirodžiusi informacija iš dalies paneigė tokius ministro samprotavimus ir raminimus. Gyvūnai krito dėl užteršto oro.

Alytaus mero Nerijaus Cesiulio komunikacija buvo kardinaliai priešinga: užuot sakęs, kaip kažkas turi kažkuo pasirūpinti, kaip kažkam puikiai sekasi dirbti arba kaip kažkas skleidžia kažkokias melagingas naujienas, meras komunikavo, kad darbas vyksta visiems, įskaitant ir jį patį, sutelkus jėgas. Centrinės valdžios reakcija stipriai vėlavo: „Rytoj atvažiuoja Valstybės ekstremaliųjų situacijų komisija. Pagaliau. 5-tą tokios tragedijos dieną,“ – spalio 19 d. savo „Facebook“ paskyroje informavo meras. Tačiau turbūt geriausiai centrinės ir vietos valdžios reakcijų į susidariusią kritinę situaciją skirtumą iliustruoja pastaroji N. Cesiulio citata: „Vyrams reikia daug ko – ir mums vis žada, kad kažkas padės. Bet pats telefoną imu, pats skambinu. Ir kiek mano komanda galim padaryti, mes, alytiškiai, sau padedam. (…) Žinote, pats atsidariau „Google“ ir ieškojau įmonių, pažiūrėjau, kas griauna Profsąjungų rūmus. Šį rytą pats paskambinau, susitariau, gal ne prašiau, o maldavau, kad vyrai, atšaukit tuos darbus, atvažiuokite į Alytų ir gelbėkime mūsų visą regioną.“ Merui savotiškai antrino ir Vidaus reikalų ministrė: „Dar kartą pakartoju: visos savivaldybės, turėdamos savo ESK [Ekstremaliujų situacijų komisijas], paskirtus vadovus, turi prisiimti atsakomybę, tai yra jų sprendimai. Ugniagesiai yra skirti gesinti gaisrą, visi kiti sprendimai jų. (…) Labai gera pamoka ir prevencija ir kitoms savivaldybėms pažiūrėti savo ekstremalių situacijų planus, koordinavimą, padaryti reikalingas pratybas. Matoma, kad spragų yra, kita vertus, žmonės stengiasi, dirba, rūpinasi artimųjų sveikata.“ Kitaip tariant, jei meras sakė, kad dirbam „mes“, tai centrinė valdžia sakė, kad „dirbti yra jūsų pareiga“. Kokios yra centrinės valdžios pareigos, visuomenei taip ir liko neaišku. Gal todėl krizės metu iš „Google“ būta daugiau naudos nei iš ministrės.

Tokių ir panašių „pakaučinimų“, ką reikėtų daryti krizės akivaizdoje, buvo ir daugiau. Ministrų kabineto nariai ramino visuomenę, kad situacija yra valdoma, nes… savivaldybė puikiai tvarkosi pati! Tyla sklido tik iš svarbiausiųjų šalies asmenų – prezidentas siuntė alytiškiams palaikymą iš Japonijos, Ramūnas Karbauskis rūpinosi V. Pranckiečio atstatydinimu, o premjeras Saulius Skvernelis – biudžeto skylių kaišymu. Nė vienas iš jų nė nepasivargino atvykti į gaisro vietą.

Galiausiai, kol Alytuje dar nebuvo užgesusios padangos, Lietuvoje įvyko dar keli iškalbingi įvykiai. Spalio 24 d. iš Ekonomikos ir inovacijų ministerija atskriejo neva labai gera žinia – verslo aplinką vertinančiame Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge Lietuva per metus pakilo trimis pozicijomis ir dabar užima aukščiausią vietą nuo 2002 m.: Lietuva yra 11-ta tarp 190 valstybių. Įdėkime šią naujieną į platesnį socialinį ir ekonominį kontekstą. Šalis, kuri pagal draugiškumą verslui užima 11-tą vietą pasaulyje, neturi lėšų ir kompetencijų deramai tvarkytis su ekologinėmis krizėmis, neturi pinigų mokytojams, gydytojams, ugniagesiams ir kultūros darbuotojams. Na, bet užtat valstybė gali leisti sau mažinti verslo kontrolę ir nuo mokesčių atleisti verslą. O kaip dėl valstybės, kuri būtų draugiška ugniagesiams, alytiškiams ir aplinkinių rajonų gyventojams? Argi ši 11-ta vieta nėra savotiškas įžeidimas eiliniam šalies gyventojui?

Ypač kitos tądien pasirodžiusios naujienos kontekste. Šalies naujienų portalai pranešė liūdną naujieną – Vilniaus universitetinėje ligoninėje Lazdynuose dėl didelio darbo krūvio ir nuo jo atsiradusio perdegimo (argi ne ironiška Alytaus gaisro kontekste?) nusižudė jaunas perspektyvus traumatologas. Vėliau nusižudžiusiojo kolegos teigė, kad darbo keliais etatais gydytojai imasi norėdami gauti pragyventi pakankamą algą. Tačiau Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga teigė, kad vien didesni atlyginimai krūvio problemos neišspręs, mat krūvį skirsto įstaigos vadovas. Anot ministro, ligoninių vadovai, matydami pervargusius darbuotojus, turėtų elgtis lanksčiai – pasiūlyti atostogų ar pakeisti darbo grafiką. O patys medikai turėtų nebijoti kreiptis į psichologus pagalbos. Kitaip tariant, užuot ėmęsis spręsti problemas, ministras nusprendė „pakaučinti“ kitus, kaip tą reikėtų daryti. Du skirtingi gaisrai, du skirtingi „perdegimai“, o ministro ir valdžios reakcija tokia pati – „pinigais visko neišspręsi, žmonės turi galėti patys pasirūpinti [įrašykite bet kurią sritį, už kurią yra atsakinga centrinė valdžia].“

Ir kaip gi yra taip, kad vienuolikta „Doing business“ sąrašo valstybė neturi nei resursų, nei gebėjimų būti efektyvia? Žmonėms dažnai teigiama, kad reikia remti verslą, nes kažkas turi iškepti pyragą, kurį vėliau visiems dalinsime. Jei net ir būnant viena verslui draugiškiausių šalių pasaulyje nepavyksta to pyrago iškepti pakankamai didelio, tai ko dar mums reikia, kad taptume ta „gerovės valstybe“, apie kurią dabar taip skalsu šnekos? O gal pyragą jau pavyksta iškepti, tik tiek ugniagesiai, tiek medikai ar pedagogai, tiek ir jų paslaugomis besinaudojanti visuomenė mato jį kaip savo ausis? Ir ar pats verslas, dėl kurio noro pasipelnyti ir tyčinio aplaidumo būtent ir kilo gaisras Alytuje, yra draugiškas visuomenei?

Krizės Alytuje metu miestiečiai ir šalies gyventojai gausiai aukojo su degančiomis padangomis kovojusiems ugniagesiams. Į specialią Alytaus miesto savivaldybė sąskaitą tebeplaukia žmonių aukos ugniagesių premijoms ir gaisro padariniams likviduoti, jau viršijusios 100 tūkst. eurų. Žmonių aukos, žinoma, puiku, tačiau esamoje situacijoje reiktų spausti centrinę šalies valdžią, Seimą ir Vyriausybę, kad didintų mokesčius daugiausia uždirbantiems ir labiausiai prie bendros šalies gerovės prisidėti galintiems asmenims, o iš surinktų mokesčių finansuotų viešąsias paslaugas (gaisrininkus, jų sveikatą atstatančius medikus ir t.t.). Jei valstybė laikosi tik iš labdaros ir žmonių aukų, tai, žinoma, pasako daug gero apie tokioje valstybėje gyvenančius žmones, bet apie valstybę tai nepasako nieko gero. Tokia valstybė ir jos ministrai/ės tik ir gali pasakoti kaip „žmonės patys turi pasirūpinti savimi“, „savivaldybė pati turi mokėti dorotis su krizinėmis situacijomis“. Metas apsukti stalą ir trupinius šįkart palikti tiems, kas ilgus dešimtmečius valgė mūsų pyragą.