10 nevykusių kairiųjų argumentų prieš Ukrainos pasipriešinimą

Išlyga Nr. 1: Noriu pabrėžti, kad yra nemažai kairiųjų, kurie laikosi solidarios pozicijos ir su šiais teiginiais neturi nieko bendra. Tačiau čia rašau ne apie juos.

Išlyga Nr. 2: Labai svarbu, kaip išsakomi kai kurie teiginiai, nes tai brėžia ribą tarp, viena vertus, momentų, kurie kelia susirūpinimą ir verti diskusijos, ir, kita vertus, išankstinės ir besąlygiškos politinės pozicijos prieš Ukrainos pasipriešinimą. Šiame tekste kalbu apie antrąjį atvejį. Niuansų čia neaptarinėsiu. Tai poleminė nuomonė, o ne analitinis straipsnis.

Išlyga Nr. 3: Esu nusivylusi, pikta ir todėl dažnai sarkastiška. Ir taip, turiu teisę tokia būti. Ir taip, šiuo tekstu išlieju savo nusivylimą ir pyktį.

1. „Jei mano šalį užpultų kita šalis, aš tiesiog pabėgčiau.“

 

Na, aš taip ir padariau, nes turiu du vaikus. Neišsakyta pilna teiginio versija: „Labai mažai tikėtinoje hipotetinėje situacijoje, kurią aš vis vien projektuoju į jus, nepalaikysiu jokio kolektyvinio pasipriešinimo invazijai ir dėl šios projekcijos nepalaikau Ukrainos pasipriešinimo.“ Tokią poziciją dažniausiai išsako žmonės iš šalių, kurios nesenoje istorijoje nebuvo imperinio dominavimo objektu ir nepatyrė grėsmės juo tapti. Bet Ukrainoje vyksta ne abstraktus karas ar kokia nors jūsų projekcijų versija. Tai labai konkreti imperinė invazija, paremta visiško pavergimo retorika. Kartais ji pasiekia ir genocido retorikos lygį. Tikras marksistas triskart žagtelėtų išgirdęs, kad neverta kovoti su imperine priespauda. Žinoma, jei jums kada nors nutiks kas nors panašaus, galite nuspręsti nesipriešinti, ir aš jūsų dėl to nesmerksiu, jei tik savo individualaus pasirinkimo nenaudosite smerkti kitų žmonių kolektyvinei gynybinei kovai visiškai ir struktūriškai kitokioje tikrovėje.

 

2. „ Aš niekada nekovočiau už savo valdžią.“

 

Neišsakytas pilnas teiginio variantas: „1) ukrainiečiai kovoja už savo valdžią, 2) aš taip manau be jokios priežasties ir arba nesu šio teiginio pasitikrinęs su ukrainiečiais, arba 3) nemanau, kad į ukrainiečių nuomonę išvis reikėtų atsižvelgti.“ Visiškai akivaizdu, kad šis karas neturi nieko bendra su mūsų šūdina (kaip ir kitos) valdžia. Po galais, pasižiūrėkite į nuomonės apklausas, kurias kai kurie kairieji taip mėgsta, kai jos paremia jų nuomonę, ir tuoj pat pamiršta, kai jai prieštarauja. Jei šis karas kada nors ir turėjo ką nors bendro su Ukrainos valdžia, tai ši valdžia nustojo reikšmės tą pačią sekundę, kai Rusijos propaganda pradėjo kalbėti apie „Ukrainos klausimo sprendimą“ ir masinę gyventojų „denacifikaciją“.

Antroji šio neišsakyto teiginio dalis kyla iš visiško atsiribojimo nuo materialios tikrovės ir jos ignoravimo – išties labai materialistinis požiūris. Trečioji teiginio dalis, žinoma, neturi nieko bendra su kairiaisiais principais ir, deja, kaip ir daugelis kitų punktų, yra akivaizdi vakarųcentristinio, globėjiško ar arogantiško „kairuoliškumo“ apraiška.

Bene labiausiai stulbina šios pozicijos atmainos, pristatomos kaip karo „analizės“ su daugybe faktinių klaidų, pateikiamos žmonių, beveik nieko neišmanančių apie mūsų regioną, ir manifestai „prieš karą“ be nė vieno ukrainiečio parašo. Jei esi kairioji akademinė „superžvaigždė“, garantuotai daugelis žmonių vis vien tavo tekstą priims rimtai, nepaisant beviltiškos ir apgailėtinos materialios tikrovės bei po jos griuvėsiais palaidotų žmonių kūnų.

 

3. „Mūsų valdžia remia Ukrainą, o aš niekada nepalaikysiu savo valdžios.“

 

Neišsakyta pilna šio teiginio žinutė yra tokia: „Iš tikrųjų aš daugeliu atvejų palaikau savo valdžią, bet šitaip noriu pateisinti savo poziciją nepalaikyti Ukrainos pasipriešinimo ir (arba) remiuosi tapatybės politika, o ne materialistiniais principais, kad mano gyvenimas būtų patogus ir paprastas.“ Žinoma, tokie žmonės vienais atvejais remia savo valdžią, o kitais jai nepritaria ir ją kritikuoja. Tikrovė, žinote, yra sudėtinga. Kartais net ir šūdinos valdžios elgiasi teisingai, ypač jei jas spaudžia progresyvūs judėjimai. Būtų tas pats priešintis migrantams ir pabėgėliams vien todėl, kad valdžia nusprendė juos „įsileisti“ (žinau, žinau, kai kas taip ir daro, sakydami, kad „jie atims darbus iš mūsiškių“). Tariamai principinga opozicija savo valdžiai čia vėlgi tiesiog naudojama kaip pasiteisinimas neremti Ukrainos pasipriešinimo. Rimtai priimti tokį argumentą reikštų pasiduoti universalizuotai tapatybės politikai, užuot analizavus materialinę Ukrainos tikrovę.

4. „Ukrainos ir Rusijos darbininkai, užuot kovoję vieni su kitais, turėtų nukreipti ginklus prieš savo pačių valdžią.“

 

Čia neišsakyta žinutė yra tokia: „Šioje situacijoje, kuri nekelia tiesioginės ar netiesioginės grėsmės mano gyvybei, aš mieliau nieko nedarysiu, neremsiu Ukrainos pasipriešinimo, tik noriu rasti gražų, kairuoliškai skambantį pateisinimą.“ Taip, geriau apsimeskime akmenimis ir laukime pasaulinės proletarinės revoliucijos. Bijau, kad tokie žmonės kažkada netgi pareikš (žinau, kai kurie taip ir daro), kad iki pasaulinės revoliucijos nereikia veltis į jokias socialines kovas. Tačiau tokią poziciją (dažnai) palaiko privilegijuoti individai, po gražia retorika slepiantys ideologinį egoizmą. Tai taip pat yra daugelį metų trunkančio kairiosios mobilizacijos nuosmukio ir daugybės reakcingų sistemos posūkių pasekmė. Labai neblogas ir universalus šūdas – jei norit užsikasti mėšle, rekomenduoju šitą.

 

5. „Kam naudingas šis karas?“

 

Neišsakyta žinutė tokia: „Žinau, kad kai kurie kapitalistinio elito atstovai gauna naudos beveik iš visko šiame pasaulyje, nes taip jau veikia sistema, bet vis vien naudosiu šį klausimą (kuris iš tikrųjų nėra klausimas), kad nepalaikyčiau Ukrainos kovos už apsisprendimo teisę.“ Oponuoti šiai kovai, nes Vakarų elitui ji naudinga, yra tas pats, kas oponuoti streikui, nes iš jo pelnosi kapitalisto konkurentai. Viena šio argumento variacijų girdima ir diskusijose dėl NATO ginklų (nors, žinoma, ši diskusija daug sudėtingesnė). Atleiskite, bet mes gyvename pasaulyje, kuriame nėra tokio dydžio progresyvios valstybės, kuri galėtų materialiai paremti tokio masto kovą ir gauti naudos iš jos pergalės. Nebent progresyviomis laikote kitas imperines valstybes, tokias kaip Kinija.

Ši šūdų skylė taip pat paranki daugeliu atvejų, nes yra gili ir turi daugybę variacijų. Didelė dalis diskusijų apie „įtakos sferas“ taip pat vienaip ar kitaip patenka į šią skylę. Rimtai priimti tokią poziciją reiškia stoti reakcingo status quo, kuriame gyvename jau ištisus dešimtmečius, pusėn. Ji taip pat dažnai dera su rusiško (ar bet kokio nevakarietiško) imperializmo neigimu, nuvertinimu ar net favoritizavimu. Kartais po tuo slepiasi ir daugiau, pvz., parama bet kokiam kanibalistiniam režimui, nukreiptam prieš Vakarų imperializmą. Kai kurių Globaliųjų Pietų kairiųjų atveju tai gali išduoti keršto troškimą – šis troškimas, nors ir suprantamesnis nei vakariečių konformistinė tapatybės politika, bjauriai nepaiso ukrainiečių tautos, kurios sąskaita turi būti keršijama Vakarų imperializmui.

 

6. „O kaip dėl Ukrainos kraštutinių dešiniųjų?“

 

Čia slypintis teiginys: „Kraštutinių dešiniųjų problemą naudoju kaip figos lapelį, kad pridengčiau savo nenorą remti Ukrainos pasipriešinimą.“ Taip, Ukrainoje – kaip ir daugelyje kitų šalių – yra kraštutinių dešiniųjų grupuočių, ir taip, dabar jos turi ginklų, nes – kaip netikėta! – mes kariaujame. Bet tiems, kurie naudoja šį argumentą, dažniausiai nerūpi kraštutiniai dešinieji Rusijos kariuomenėje arba bendra bauginanti ultradešinė Rusijos politikos trajektorija su atitinkamomis pasekmėmis jos vidaus ir užsienio „reikalams“ (tarkim, visa virtinė karų). Jiems nerūpi, kad kai kurie kairieji Rusijos politologai dabar savo režimą vadina postfašistiniu. Jie nežino, kokį vaidmenį kraštutinių dešiniųjų grupės atlieka Ukrainos pasipriešinime, jiems nerūpi, kokios kitos ideologinės grupės jame dalyvauja ir koks bendras pasipriešinimo mastas, jie nežino, kaip tuščią „nacizmo“ signifikantą naudoja Rusijos propaganda, kad nužmogintų absoliučiai bet ką. Tai tik figos lapelis, kuris dėl Rusijos propagandos ir kai kurių kitų veiksnių išaugo į kolosą.

7. „Rusija ir Ukraina turėtų derėtis.“ Naujesnė versija: „Štai mūsų pasiūlymai taikos deryboms.“

 

Šis teiginys turi daugybę paslėptų variantų, kurie priklauso nuo to, kokie taikos susitarimai siūlomi. Priklausomai nuo šių pasiūlymų, neišsakyta žinutė gali būti tokia: „1) Ukraina turėtų kapituliuoti arba 2) mes esame atitrūkę nuo realybės ir manome, kad mūsų palyginti pagrįsti taikos susitarimo pasiūlymai yra visiškai realistiški.“ Pirmasis variantas yra tas pats senas geras „taika bet kokia kaina“: tokie pasiūlymai iš esmės remiasi prielaida, kad Ukraina turėtų atsisakyti Rusijos užgrobtų teritorijų ir priimti visus absurdiškus Maskvos politinius reikalavimus, atsisakydama nepriklausomybės ir apsisprendimo teisės. Išties labai kairuoliška pozicija. Antruoju atveju siūlomas taikos susitarimas yra artimas tam, kuris ant stalo buvo padėtas pavasarį, kai tik prasidėjo plataus masto invazija. Vienas iš esminių siūlomos taikos punktų – Rusijos kariuomenė turi pasitraukti iš naujai užgrobtų teritorijų – grįžti už vasario 23 d. fronto linijų. Dėl šio punkto visas pasiūlymas tampa nieko vertas, o jo autoriai negali įtikinamai pasakyti, kodėl Putino režimas dabar turėtų jį priimti, kas ir kaip galėtų jį „įtikinti“ tai padaryti.

Yra ir bjauresnis neišsakytos žinutės variantas: „Mes nesame kvaili, žinome, kad mūsų šiaip jau pagrįsti pasiūlymai šiuo metu yra nerealūs, bet vis tiek juos teikiame, kad parodytume, jog tie užsispyrę ukrainiečiai nenori derėtis.“

 

8. „Vakarai turėtų nustoti remti Ukrainą, kad konfliktas neperaugtų į branduolinį karą.“

 

Paslėpta žinutė: „Bet kuri branduolinė šalis gali daryti, ką nori, nes mes bijome.“ Žinokit, aš irgi bijau branduolinio karo. Tačiau laikytis tokios pozicijos reiškia remti reakcingą status quo ir duoti kelią imperialistinei politikai. Be to, šioje diskusijoje pasigendu argumentų apie pražūtingas Rusijos invazijos pasekmes pasauliniam branduolinio nusiginklavimo judėjimui. Dabar sunku įsivaizduoti, kodėl kuri nors šalis savanoriškai atsisakytų branduolinio arsenalo, bijodama Ukrainos „likimo“ (pagūglinkite „Budapešto memorandumas“). Ir čia kalti ne Vakarai.

 

9. „Mes su jumis net nekalbėsime, nes esate už ginklavimąsi.“

 

Paslėpta žinutė: „Mums nerūpi šio karo materiali tikrovė ir – gaila, bet negaila – jums nepasisekė, kad jus užpuolė ne Vakarų imperinė valstybė, tiesiog nedarykite nepatogių intervencijų į mūsų įsivaizduojamą monolitinį, vienpolį ir aplink Vakarus besisukantį internacionalizmą.“ Čia, žinoma, susikerta daugelis ankstesnių teiginių, bet nusprendžiau aptarti atskirai, nes tai nuostabiai apibendrina tai, ką mes, Ukrainos kairieji, kartais girdime, stebėdamiesi, kaip solidarumas, internacionalizmas, dėmesys galios nelygybės struktūroms, antiimperializmas ir visi kiti svarbūs dalykai vidury baltos dienos ir priešais mūsų akis nuleidžiami į unitazą.

10. „Gerasis rusų pasipriešinimas vs. blogasis / nepatogus / neegzistuojantis ukrainiečių pasipriešinimas.“

 

Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus – ir, tiesą sakant, mane labiausiai užknisantis – šūdas. Jis mane ypač nervina ir sukelia neracionalias emocijas, kurių gėdijuosi. Čia nėra jokios paslėptos žinutės. Vienas iš kraštutinių pavyzdžių – kai kairiųjų susitikime kalba rusų aktyvistai prieš karą ir visi klausosi, bet kai į tą patį susitikimą kreipiasi ukrainiečių kairieji su iš esmės tokiomis pačiomis mintimis, kai kurie dalyviai demonstratyviai išeina iš salės ir švilpia. Kartais atrodo, kad Ukrainos kairieji neturi teisės dalyvauti diskusijose apie šį karą, jei joje nedalyvauja karo priešininkai iš Rusijos – net jei po kelių dienų jie dalyvaus kitoje diskusijoje su Rusijos antikarinio judėjimo atstovais. Kaip drįsta Ukrainos kairieji kalbėti apie Rusijos invaziją be Rusijos kairiųjų, tiesa?

Tai tik kraštutiniai pavyzdžiai, tačiau esama ir visos galybės nuosaikių variacijų: palaikymas ir žavėjimasis Rusijos pasipriešinimu karui, bet nejauki tyla kalbant apie ukrainietiškąjį. Dalijimasis kai kuriomis Rusijos judėjimo prieš karą žinutėmis ir Ukrainos kairiųjų žinučių ignoravimas. Apsimetimas, kad Ukrainos pasipriešinimas neegzistuoja. Rašiniai apie drąsius ir stiprius karo priešininkus Rusijoje, kai tuo pat metu ukrainiečiai apibūdinami tik kaip civilės aukos, pabėgėliai, vargšai nukentėjusieji.

Rusijos antikarinio pasipriešinimo dalyviai dažnai kalba panašius dalykus ir palaiko Ukrainos kairiuosius: jie reikalauja ginklų Ukrainos pasipriešinimui, jie nori, kad Rusija pralaimėtų! Keista, kad ir tai niekam nerūpi, tiesa? Tačiau paaiškinimas paprastas. Rusų pasipriešinimas karui yra patogus, jis atitinka daugybę paslėptų teiginių ir argumentų. Jie priešinasi savo valdžiai. Jų rankose nėra ginklų. Galų gale, jie yra drąsūs ir jų verta klausytis, kitaip nei vargšų / užsispyrusių / nacionalistų / militaristų – kitaip tariant, neparankių – Ukrainos kairiųjų, kurie atsisako būti patogios aukos. Žinote, iš kur šis skirtumas tarp Ukrainos kairiųjų pasipriešinimo ir pasipriešinimo karui Rusijoje? Iš to, kad ne Rusija yra imperinio karo auka ir ne Rusijos opozicija kovoja už tautų apsisprendimo teisę.

---

Patiko straipsnis? Mus paremti galite čia

---

Žinau, kad aptariau ne visas paslėptas žinutes ir argumentus. Kai kurie yra akivaizdžios nesąmonės, pvz., „JAV pridariusi daug blogesnių dalykų“, „socialistinė Rusija“, „nacistinis režimas Kijeve“, „14 tūkst. civilių, kuriuos nužudė Ukrainos valdžia“, „nebūkite tokie emocionalūs“, „Ukrainoje nėra nieko gero, ką vertėtų ginti“ (taip, būna ir tokių!). Taip pat yra keletas tvirtinimų, kuriuos šiuo metu man per skaudu aptarinėti.

Žinau, kad internacionalizmas ir praktinis solidarumas griūva ne pirmą kartą. Tačiau negalėsime net pradėti (vėl) jo atstatymo, jei ignoruosime, kas slypi už šių teiginių: idealistinės iliuzijos, politinės galios nelygybės struktūros, reakcingos srovės ir visi kiti šūdai, leidžiantys daugeliui užsimerkti prieš Rusijos imperializmą ir Ukrainos kovą už apsisprendimo teisę.

---

Viršelio nuotraukoje – autorė. Tekstą vertė Justinas Šuliokas. Originalą angliškai arba ukrainietiškai skaitykite Ukrainos kairiųjų portale „Спільнe / Commons“.