„Nepaisant dažnų ideologinių nesutarimų, sunku paneigti, kad Vilniaus FFF grupė vis labiau priima kairiąsias pozicijas, vis labiau sutaria, kad norint spręsti klimato krizę reikia imtis rimtų kolektyvinių veiksmų ir keisti daugiau nei tik valdančiąją partiją ar žmonių vartojimo įpročius, vis dažniau imasi veiksmų, atspindinčių bendras vertybes.”
Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.
„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).”
Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.
Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.
Rugsėjo 2-ąją, būdamas vos 59-erių, dėl kol kas neatskleistų priežasčių mirė antropologas, žymus antikapitalistas, knygų apie skolą, darbą, biurokratiją, pasipriešinimą ir revoliucijas autorius Davidas Graeberis.
Liepos 14-ąją, praėjus dviem dienoms po Andrzejaus Dudos pergalės Lenkijos prezidento rinkimuose, premjerui Sauliui Skverneliui jis įteikė Didįjį Lenkijos Respublikos Garbės Ordino Kryžių – vieną iš aukščiausių Lenkijos apdovanojimų užsienio piliečiams. Tai įvyko per 610-ąsias Žalgirio mūšio metines. Šia proga, be ministro pirmininko, Lenkiją aplankė ir prezidentas Gitanas Nausėda bei keli ministrai. Lietuvos prezidentas vizito įspūdžiais pasidalino socialiniuose tinkluose: „Buvo ypač malonu pamatyti mano draugą Andrzejų Dudą,“ – rašė jis Instagrame
Markas Fisheris (1968–2017) – britų mąstytojas, atveriantis neoliberalizmui būdingą kultūrinį dykumėjimą. Savo veikalais „Kapitalistinis realizmas: ar nėra alternatyvos?“ (Capitalist Realism: Is There No Alternative?, 2009) ir „Mano gyvenimo šmėklos: tekstai apie depresiją, hauntologiją ir prarastas ateitis“ (Ghosts of My Life: Writings on Depression, Hauntology and Lost Futures, 2014) autorius įgalina identifikuoti kapitalizmo ideologijai imanentiškus prieštaravimus.
Nepaisant šio vienaip ar kitaip reikšmingo socialinio judesio, daugiau susirūpinimo kelia ne prieš ką protestuojama, o už ką būtent – kokia Baltarusija įsivaizduojama nukabinus Lukašenkos portretą?
„Ko iš tikrųjų negalime sau leisti, tai ne išplėstų teisių ir garantijų žmonėms, o tokios prabangos ir privilegijų, kuriomis mėgaujasi keletas išrinktųjų.“ Ekonominė krizė privers pergalvoti, kieno poreikius turi tenkinti ekonomika, dėl to reikalaukime atlyginimų kėlimo bei darbo dienos sutrumpinimo iki 6 valandų
