Kaip vertinti Lietuvą ištikusią migrantų krizę? Klausimas yra labai politizuotas ir skęsta dienos aktualijose. Pasieniečiai kasdien praneša apie dešimtis apgręžtų migrantų, kartais tų dešimčių būna keliolika. Žinome, kad 2021 m., dar iki apgręžimo politikos pradžios, į šalį atvyko virš keturių tūkstančių prieglobsčio prašytojų.
Šie parlamento rinkimai Vokietijoje žymi 16 metų trukusio Angelos Merkel valdymo pabaigą. Yanis Varoufakis tinklalapiui „Jacobin“ rašo apie tai, kaip ji tapo dominuojančia taikos meto lydere Europoje – pačios Europos sąskaita.
Rugsėjo 4 dieną įvykusios LGBT bendruomenės eitynės „Kaunas Pride“ tapo dar viena pandemijos ir migrantų krizės įaudrintos visuomenės aptarinėjama tema. Praėjus mėnesiui nuo įvykių datos, svarbu įvertinti, kuo buvo reikšmingas šis protestas.
Sostinėje ir visoje Lietuvoje plačiai paplitęs įsitikinimas, jog Vilnius – itin žalias miestas. Dar visai neseniai Vilniaus savivaldybė džiaugėsi HUGSI tyrimu, kuriame Lietuvos sostinė įvertinta kaip žaliausias, daugiausiai želdynų plotų turintis Europos miestas.
Miesto bendrojo plano pakeitimuose numatomas milžiniškas sunkvežimių skaičiaus išaugimas – per parą virš 12 tūkst. vilkikų judės trimis pagrindinėmis miesto gatvėmis, vieną iš kurių dar tik planuojama statyti. Taigi, šio plano tvirtinimas neatsižvelgia į nuolatinius gyventojų skundus dėl oro ir garso taršos. Pati miesto savivaldybė pripažįsta, jog dėl uosto ir transporto taršos Klaipėda yra užterščiausias miestas Lietuvoje, čia fiksuojamas didžiausias sergamumas ir trumpiausia gyvenimo trukmė.
Ar galima moralizuoti ligą? Ar tam tikromis ligomis sergantieji yra „našta“ sveikatos apsaugos sistemai, o kitomis ligomis sergantieji – nėra? Ar galima sakyti, kad mokesčius mokantys nesiskiepijantieji yra našta mokesčius mokantiems pasiskiepijusiems žmonėms? Ironiška tai, kad iki šiol blogesnes sąlygas tiems, kurie nėra „sveikuoliai“, siūlė ne kas kitas, o Dainius Kepenis, didysis antivakseris. Dabar jo pasiūlymai nebeatrodo tokie ekstremalūs žmonėms, kurie mažiausiai nori su juo turėti ką nors bendro.
Lukašenką sankcijos stumia demonstruoti, kad jo negalima palenkti, pavyzdžiui, jis užtvindys Lietuvą migrantais. Bet kokiam politika besidominančiam žmogui akivaizdu, kad Baltarusija negalės galynėtis su Europos Sąjunga tokiu hibridinio pasipriešinimo būdu, bet pasenęs buvęs kolchozo vadovas mąsto kitomis kategorijomis. Svarbiau įtikinti save ir savo aplinką, kad turi „kietus riešutėlius“, o kokia to kaina – nesvarbu. Todėl daugelis dalykų iracionalūs ir bus daromi iš principo. Pavyzdžiui, nutupdyti lėktuvą su Protasevičiumi Baltarusijoje.
Koronaviruso krizė Lietuvos viešajame diskurse naujai aktualizavo kvailo, netikusio, pamokytino žmogaus figūrą. Prisiminkime patį pirmąjį krizės momentą: visiško neužtikrintumo kontekste į Lietuvą saugumo ieškoti grįžtančius emigrantus pasitiko kaltinimai, kad jie „atneša virusą“, valdžios abejingumas (perpildytos priverstinio karantinavimosi erdvės, vangi pagalba dėl parvykimo logistikos) ir patyčios (plačiai cirkuliuojantys vaizdo įrašai su kelių žmonių neadekvačiu elgesiu, kuriuos vainikavo reprezentatyvus Skvernelio pareiškimas apie „ne žmones“).
Valdžia, kuri „žino geriau“ (net jei iš tiesų žino) ir kuri, užuot tarusis, įtikinėjusi, argumentavusi, prašiusi ir švietusi, pareiškia, kad už mus jau nuspręsta, o jeigu su sprendimais nesutinkame, esame beviltiški kvailiai, kurių neverta gelbėti, negali tikėtis, jog maištas prieš ją neįvyks. Tai silpna valdžia, kurios legitimumas kyla iš ekspertų ir technokratų sluoksnio, bet valdžią renka juk ne (tik) jie. Už poziciją „nereikia švaistyti laiko, durniukų neįtikinsi“ neišvengiamai reikės mokėti didelę kainą.
Dėl poros tūkstančių pabėgėlių esame pasiruošę kreiptis pagalbos į karinį aljansą. Visa tai kuria žmonės, teigiantys, jog dabar nereikia kurstyti baimių ir sėti panikos. Neva situacija valdoma, o svarbiausia – žmonių saugumas. Saugumas nuo ko ir saugumas kam? Vietinių gyventojų apsauga nuo pabėgėlių? Tačiau baimės ir nerimo jausmas netoli apgyvendinimo (ar tiksliau – sulaikymo) vietų gyvenantiems lietuviams kyla dėl atvirai neapykantą kurstančių ir karinę terminologiją naudojančių politikų bei pačių žmonių nežinojimo, o ne dėl atvykusių asmenų veiksmų.
